Aurelijus Skarbalius (45 metai, vilnietis)
Trenerio patirtis 
„Herfolge“ (2006–2009), „Koge“ (2009–2011), „Brondby“ (2011–2013, 2015–2016), „Haslev“ (2013), „Viborg“ (2014–2015), Vilniaus „Žalgiris“ (2017–2018).
Autoritetas 
Didelis. A.Skarbalius yra vienas geriausių visų laikų Lietuvos žaidėjų, kuriam nėra pavykę tapti geriausiu metų futbolininku. Visgi 65 rungtynės nacionalinėje rinktinėje ir rinktinės kapitono raištis kalba patys už save. Buvo vienas autoritetingiausių žaidėjų rūbinėje, toks liko ir pradėjęs trenerio darbą. Inteligentiškas vilnietis gerbiamas už savo nuomonę, bet ši ne visuomet yra patogi LFF valdžiai.
Stiprybės
Nepaisant kluptelėjimų ir pakilimų, tai yra vienas iš nedaugelio Lietuvos futbolo specialistų, kuris dirba kryptingai, turi tvirtą vertybinį pagrindą bei sistemą.
Vienas didžiausių visų laikų Lietuvos futbolo autoritetų Deividas Šemberas prieš kelerius metus yra pasakęs: „Lietuvoje turime tik vieną specialistą, kuris savo žiniomis ir patirtimi yra tinkamas dirbti nacionalinės rinktinės treneriu.“ Ir šie žodžiai buvo skirti A.Skarbaliui.
Jei LFF vadovų noras, kad nacionalinės rinktinės treneris formuotų visą šalies futbolo piramidę, nėra tik postringavimai, ne vienerius metus su jaunimu dirbęs ir „Brondby“ devyniolikmečių komandą treniravęs A.Skarbalius yra geriausias kandidatas.
Maža to, nuo 2015-ųjų pabaigos Auri yra įsipareigojęs LFF rengti kursus šalies vaikų ir jaunimo treneriams, konsultuoti juos, supažindinti su treniruočių metodika, taip pat su savo partneriais įdiegti futbolininkų duomenų bazę ir varžybų analizės sistemą.
Trūkumai
Danijoje, kurioje pakabino futbolo batelius ant vinies ir pradėjo trenerio karjerą, įsitvirtinti taip ir nesugebėjo. Sugrįžęs į Vilniaus „Žalgirį“ gelbėtoju taip pat netapo. Priešingai – „sudegė“, kai atsilikimas nuo Marijampolės „Sūduvos“ nemažėjo ir klubo vadovės kantrybė baigėsi.
Yra ilgalaikės strategijos šalininkas, kuriam reikia duoti pasitikėjimo kreditą bent keleriems metams. Visa tai įgyvendinti rinktinėje yra dar sunkiau, nes futbolininkus treneris gali suburti vos kelis kartus per metus.
Kita vertus A.Skarbalius turi savybę, kuri būnant nacionalinės rinktinės treneriu yra netgi svarbesnė, – jis yra puikus motyvuotojas. Kad šis faktorius lemia daug, rodo ir E.Jankausko pavyzdys. Emocinis impulsas jo karjeros pradžioje buvo ypač stiprus, o rinktinė sugebėjo sužaisti sėkmingiausius mačus su slovėnais ir škotais. Visgi, kai varžovai pradėjo narstyti lietuvių žaidimą po kaulelį, tapo gerokai sudėtingiau.
Tinkamumas 
Stiprus ir turbūt geriausias kandidatas iš visų esamų, bet neaišku, ar tokio ne visuomet „patogaus“ žmogaus LFF dabartinei valdžiai šiuo metu reikia.
Nebus vedžiojamas už nosies, turės tvirtą nuomonę, kels klausimus ir reikalavimus, prašys laiko. A.Skarbaliaus darbo etikos dalykai ir principai gerokai skiriasi nuo to, kaip juos supranta dauguma sprendimą priimsiančių Vykdomojo komiteto narių.
Galima neabejoti dėl vieno – anksčiau ar vėliau A.Skarbalius vis tiek treniruos nacionalinę rinktinę. Ar tas laikas jau dabar? – klausimas dabartinei valdžiai.
Patogumas LFF 
Patogesnis nei buvo prieš dvejus metus. 2016-aisiais Auri irgi buvo laikomas vienu realiausių pretendentų užimti šią kėdę, bet nevengdavo aštriau pasisakyti apie Lietuvos futbolo skaudulius ir LFF netikėtai ištraukė E.Jankausko kortą.
Per šiuos dvejus metus A.Skarbalius pats labai priartėjo prie lietuviško futbolo, pradėjo dirbti su LFF, o jo kritika federacijos adresu – etiška ir pamatuota.
Be to, šiuo metu strategas nuolat gyvena Lietuvoje, kur kas geriau supranta šalies futbolo ūkį bei problemas, o būtent dėl šių priežasčių nemažai LFF viršūnėlių į jį kreivai žiūrėjo prieš dvejus metus.
Kita vertus, tapęs rinktinės treneriu, laikytųsi savo darbo principų ir keltų LFF reikalavimus, kurie yra aukštesni nei pasirinkus bet kurį kitą kandidatą.
A.Skarbaliaus galimybes kiek mažina ta aplinkybė, kad iš U-21 rinktinės posto visai neseniai pasitraukė Caritas Falchas – Danijos specialistas, kurį Auri rekomendavo. Šis federacijos žingsnis gali reikšti, kad A.Skarbaliaus idėjomis tikima vis mažiau, nes būdamas nacionalinės rinktinės strategu jis tikrai būtų norėjęs, kad artimiausią rezervą treniruotų kvalifikuotas žmogus, kurį puikiai pažįsta dar nuo karjeros Danijoje laikų.
Galimybės – 21 proc.
Valdas Dambrauskas (41 metai, pakruojiškis)
Trenerio patirtis
„Kingsbury London Tigers“ (2007–2010), Lietuvos U-17 rinktinė (2009–2010), Lietuvos U-19 rinktinė (2011–2012), Panevėžio „Ekranas“ (2011–2014), Vilniaus „Žalgiris“ (2015–2017), Rygos RFS (nuo 2017).
Autoritetas
Silpnokas. Skirtingai nei keli kiti pretendentai, neturėjo solidžios futbolininko karjeros, todėl senosios kartos specialistų neretai pavadinamas futbolo teoretiku. Ar treneris turi būti ryškiausia komandos žvaigždė? Klausimas retorinis, bet akivaizdu, kad jam būnant nacionalinės rinktinės vedliu kai kurių futbolininkų pavardės šviestų ryškiau. Kad ir kaip stipriai Lietuvos futbolo lygis pastaraisiais metais ritasi į pakalnę.
Stiprybės
Krištolinės reputacijos strategas, kuris savojo tikslo link juda ramiai ir užtikrintai. Yra pabaigęs mokslus Londono Metropoliteno universitete, kur studijavo sporto mokslus ir treniravimą. Yra dirbęs „Fulham“, „Manchester United“ bei „Brentford“ jaunimo akademijose, tad teoriškai tapęs treneriu, galėtų prisidėti ir prie Lietuvos futbolo piramidės formavimo. Aišku, pirmiausia, kaip ir A.Skarbaliaus atveju, LFF turėtų suteikti pasitikėjimo kreditą ir atrišti rankas.
Perėjęs į vyrų futbolą taip pat rodė labai solidžius rezultatus. Iš pradžių sėkmingai perėmė Panevėžio „Ekrano“ vairą iš Valdo Urbono, o vėliau savo vertę įrodė ir dirbdamas Vilniaus „Žalgiryje“.
Su sostinės komanda pakruojiškis du kartus tapo A lygos čempionu, tris sykius laimėjo šalies taurę, tiek pat sykių – supertaurę. 2016-aisiais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos treneriu.
Treneris labai inteligentiškas, intelektualus, ypač plataus akiračio ir neabejotinai laimėtų prieš kitus pretendentus šachmatų partiją ar viktoriną apie amerikietišką futbolą. Jo perskaitytų knygų bagažas taip pat neabejotinai didžiausias.
Trūkumai
41-erių metų specialistas ne tik kitiems realiems pretendentams nusileidžia savo pasiekimais futbolo aikštėje, bet ir yra jauniausias kandidatas. Kita vertus, dabartinės rinktinės veidas jau irgi yra gerokai pasikeitęs nuo tų laikų, kai lyderiai atvykdavo iš „Bundesligos“, „La Ligos“ ar „Serie A“ klubų. Su nemažai dabartinės rinkinės žaidėjų V.Dambrauskas pats yra dirbęs Vilniuje ir Panevėžyje.
Charizma – savybė, kuria treneris irgi nusileidžia kitiems realiems pretendentams. Išsiugdyti jos V.Dambrauskui nepavyko net per fantastinį ir pergalingą laikotarpį „Žalgiryje“.
Minkštumas V.Dambrauskui trenerio darbe taip pat nepadeda. Rinktinės trenerio postas – ypač karšta vieta, kuriai reikia labai tvirto stuburo. Šiuolaikiškas treneris su jaunais žaidėjais bendrą kalbą rasti sugeba nesunkiai, bet ar jam pavyks atlaikyti žiniasklaidos bei LFF spaudimą – klausimas.
V.Dambrausko potencialą šiek tiek riboja ir lankstumo trūkumas. Po „Žalgirio“ karjeros etapo treneris buvo sulaukęs pasiūlymo treniruoti vieną Afrikos žemyno rinktinę, bet priimti šį iššūkį ir palikti Vilniuje savo jauną šeimą pabijojo.
Turi sutartį su Rygos RFS klubu, su kuriuo praėjusį sezoną laimėjo Latvijos čempionato bronzą, bet tikėtina, kad tai nebūtų rimta kliūtis, jei sulauktų LFF pasiūlymo.
Tinkamumas
Galima neabejoti dėl vieno – kaip ir A.Skarbaliaus atveju, V.Dambrauskas anksčiau ar vėliau tikrai bus Lietuvos rinktinės treneris.
Savo vertę įrodė dirbdamas „Žalgiryje“, bet apmaudu, kad pirma rimtesnė klaida iš karto kainavo treneriui prarastą darbą mylimame mieste.
Solidus ir patogus kandidatas. Pats V.Dambrauskas praeityje taip pat yra užsiminęs, jog nacionalinės rinktinės stratego postas – viršūnė, apie kurią svajoja bet kuris specialistas.
Patogumas LFF
Dirbant Vilniaus „Žalgiryje“ nuolankios trenerio savybės padėdavo išlaviruoti situacijose, kuriose kiti specialistai „sudegdavo“. Taip ilgai ir sėkmingai Vilniuje su reikliaisiais klubo vadovais neišdirbo joks kitas treneris.
Visa tai LFF vadovams gali būti svarbu, nes tokie pretendentai kaip A.Skarbalius ar V.Ivanauskas yra žymiai „sunkesni“ ir kur kas dažniau nelaikantys liežuvio tarp dantų.
V.Dambrausko atsisveikinimas su „Žalgiriu“ irgi buvo toks, koks ateityje patiktų LFF viršūnėlėms. Nors treneriui buvo parodytos durys, klubo vadovai iki šiol tvirtina, kad atsisveikinta buvo abipusiu sutarimu.
Vėliau sekęs „Žalgirio“ identiškas pavyzdys su A.Skarbaliumi baigėsi kardinaliai priešingai. Nors rezultatais nepatenkinti sostinės klubo vadovai norėjo irgi išsiskirti „abipusiu“ sutarimu, Auri parodė stuburą ir atsisakė trauktis savo noru.
Galimybės – 22 proc.
Valdas Ivanauskas (52 metai, kaunietis)
Trenerio patirtis
Lietuvos rinktinė (asistentas, 2003–2004), Vilniaus „Vėtra“ (2003), „FBK Kaunas“ (2004–2005), Edinburgo „Hearts“ (2005–2007), Jenos „Carl Zeiss“ (2007–2008), Lietuvos (U-18) rinktinė (2008), Gargždų „Banga“ (2008–2009), Lietuvos (U-21) rinktinė (2009), Sumgajito „Standard“ (2009), „Šiauliai“ (2010), Vilniaus REO (2012), Gorio „Dila“ (2013), Chabarovsko „SKA-Energia“ (2013–2015), Achnos „Ethnikos“ (2016–2017), Vladivostoko „Luč-Energia“ (2017), Bresto „Dinamo“ (sporto direktorius, 2017–2018), Sosnoviecų „Zaglebie“ (nuo 2018).
Autoritetas
„Ivanas Rūstusis“ (Ivan, der Schreckliche – vok.) – tokią iškalbingą pavardę dėl veržlumo, dinamiškumo ir lyderio savybių V.Ivanauskas gavo savo karjeros viršūnėje „Hamburger SV“ klube. Toks jis buvo futbolo aikštėje, toks liko ir pakabinęs futbolo batelius ant vinies.
Jei LFF rinktinės trenerio poste nori specialisto, kuris savo autoritetu nenusileistų Čempionų lygos laimėtojui E.Jankauskui, V.Ivanauskas yra vienintelė normali kandidatūra.
V.Ivanauskas keturis kartus (1990, 1991, 1993, 1994) yra rinktas geriausiu Lietuvos futbolininku ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik E.Jankauskui (5).
Stiprybės
V.Ivanauskas – nepaprastai stiprus motyvatorius, sugebantis uždegti ir sutelkti visus aplink save. Šiomis savaitėmis lietuviai su didžiule nuostaba kalba apie didžiųjų Anglijos futbolo klubų dėmesį patraukusį lietuvį Vilių Piliukaitį, tad būtų galima prisiminti, kad tokio amžiaus Valdas jau ne tik debiutavo Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, bet ir iš karto joje sugebėjo užimti svarbų vaidmenį bei buvo vienas lyderių.
V.Ivanausko trenerio karjeroje įrašų jau netgi daugiau nei žaidėjo. 2002 metais Kelno aukštojoje sporto mokykloje gavęs trenerio kvalifikaciją kaunietis iš karto buvo pakviestas į nacionalinę rinktinę bei buvo Algimanto Liubinsko asistentas.
Per savo karjerą taip pat dirbo Vokietijoje, Kipre, Škotijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Rusijoje, o nuo šių metų treniruoja Lenkijos „Ekstraklasa“ žaidžiantį Sosnoviecų „Zaglebie“.
Ne visi karjeros etapai buvo sėkmingi, bet tokios solidžios tarptautinės patirties neturi nė vienas kitas pretendentas.
V.Ivanauskas moka dirbti su komandomis, kurios nėra lyderės ir kovoja dėl vietos po saule. Per savo karjerą treneris ne kartą kviestas į misiją „išlikti divizione“ ir šiuos gaisrus gesindavo gana sėkmingai. Labai panašius uždavinius pastaraisiais metais sprendžia ir Lietuvos rinktinė.
Trūkumai
Asmeninės savybės. V.Ivanauskas niekada neslėpė, kad yra „kietos rankos“ šalininkas. Skirtingai nei kitus pretendentus, V.Ivanauską dar būtų galima priskirti vyresniosios kartos trenerių mokyklai. Sunku pasakyti, ar su griežto charakterio ir vokišką tvarką mėgstančiu strategu dabartinė Lietuvos futbolininkų karta rastų bendrą kalbą.
Sutartis su Sosnoviecų klubu irgi gali būti problema, nes LFF pasiūlymas turėtų būti patrauklesnis.
Neseniai bendraudamas su Lietuvos futbolo atstovais, V.Ivanauskas prasitarė, kad vargu ar norėtų imtis šių pareigų. Visgi galbūt LFF pavyktų trenerį perkalbėti, nes kiekvienam treneriui tai – svajonių postas.
Tinkamumas
Jei norima trenerio vienam ar dviem atrankos ciklams, V.Ivanausko lazda gali iššauti ir ant emocinės bangos būtų galima šio to pasiekti. Jei galvojama apie ilgalaikę strategiją, jaunimo integraciją į komandą, talentų ugdymo sistemas ir panašius dalykus, A.Skarbaliaus ir V.Dambrausko kandidatūros yra patrauklesnės.
Valdas – žmogus, kuris gyvenimą semia ne šaukštais, o saujomis, todėl tiek džiaugiasi, tiek išgyvena stipriai. Tai žvelgiant iš federacijos perspektyvos irgi ne visuomet yra privalumas.
Patogumas LFF
Sunkus ir reiklus kandidatas, kuris tikrai nevynios žodžių į vatą, jei kas nors jam nepatiks. Neseniai duodamas interviu LRT treneris užsiminė, kad nemato savęs kol kas prie rinktinės vairo, nes „vargu ar federacija sugebėtų jį įpirkti“.
Šie žodžiai reiškia, kad V.Ivanauskas tikrai nebūtų pigesnis variantas federacijai nei E.Jankauskas ir tai gali būti didelis trukdis. Ne paslaptis, kad dauguma LFF Vykdomojo komiteto narių kaip reikiant šiaušėsi būtent ne dėl E.Jankausko kompetencijos, o atlyginimo, kuris siekė 6 tūkst. eurų po mokesčių.
Galimybės – 15 proc.
Valdas Urbonas (51 metai, panevėžietis)
Trenerio patirtis
Vilniaus „Vėtra“ (asistentas, 2003), „FBK Kaunas“ (asistentas, 2004–2005), Panevėžio „Ekranas“ (2008–2013), „Trakai“ (2014–2016), Jūrmalos „Spartaks“ (2017), Vilniaus „Žalgiris“ (nuo 2018).
Autoritetas
Silpnokas. Būdamas futbolininku didelių laimėjimų nepasiekė, bet yra sužaidęs 14 rungtynių Lietuvos rinktinėje. Per futbolininko karjerą V.Urbonas yra ragavęs ir legionieriaus duonos Vengrijoje.
Pagal žodžio svorį panevėžietis negali lygintis su A.Skarbaliumi ar V.Ivanausku, tačiau niekada to ir nesistengė daryti. Visą savo karjerą V.Urbonas išliko toks pats – ramus, taktiškas, atsargus, toks, kurį mėgsta ir palaiko auklėtiniai.
Stiprybės
Karjera. Visur, kur dirbo, V.Urbonas pasiekė solidžių rezultatų ir pastaraisiais metais buvo tapęs savotišku sėkmės garantu. Jo vadovaujama Panevėžio „Ekrano“ ekipa nuo 2008 iki 2013 metų penkiskart iškovojo aukso medalius Lietuvos čempionate, o treneris per šį periodą triskart buvo išrinktas geriausiu strategu.
2015 metais treneris tokio pat garbingo įvertinimo dar kartą sulaukė jau vadovaudamas „Trakų“ komandai, kuri tą sezoną iškovojo vicečempionų vardus ir metė iššūkį „Žalgiriui“ kovoje dėl titulo.
Praėjusių metų sezono pabaigoje V.Urbonas dirbo Jūrmalos „Spartaks“ treneriu ir padėjo šiai komandai iškovoti Latvijos čempionų vardus.
Šiemet perėmęs „Žalgirio“ vairą taip pat sugebėjo reanimuoti komandą ir metė iššūkį Marijampolės „Sūduvai“.
Netrukdo futbolininkams dirbti savo darbo ir už tai yra mėgstamas. Leidžia žaidėjams mėgautis žaidimu, nesistengdamas įsprausti jų į kažkokias (kartais ir per sudėtingas) taktines schemas.
Trūkumai
Patirties stygius dirbant su aukščiausio lygio komandomis, nors jos beveik neturi ir kiti pretendentai.
V.Urbono karjeroje yra ir tamsių dėmių. Viena tokių – atsisveikinimas su „Trakų“ klubu po to, kai šis klubas labai keistomis aplinkybėmis pasitraukė iš Europos lygos turnyro, pralaimėjęs Talino „Nomme Kalju“ ekipai. Tuomet Trakų ekipai gana užtikrintai laimėjo namuose, bet iškrito Estijoje praleidusi labai keistus įvarčius.
Žiniasklaidai „neįdomus“ ir nepatrauklus treneris. Būta atvejų, kai pabendravęs su šalies žiniasklaida vėliau persigalvojo, yra paprašęs pakeisti nuomonę ar išvis jos nepublikuoti.
Sutartis su „Žalgiriu“. Vilniaus klubo vadovai neseniai prasitarė, kad strategas dar bent metams lieka prie komandos vairo. Tai reiškia, kad LFF vadovams reiktų rasti bendrą kalbą su „Žalgirio“ vadove arba bandyti trenerį pervilioti. Tai nebus lengva.
Tinkamumas
Ne geriausias, bet ir ne prasčiausias variantas. Kita vertus, tokie epizodai, kaip nutikęs A lygos finiše, kai V.Urbonas specialiai kišo koją „Trakų“ saugui Lajo Traore, rinktinės treneriui garbės nedaro.
Patogumas LFF
Patogus treneris, nes retai mosuoja kumščiais, dažnai linksi galvą ir sugeba adaptuotis prie dažnai Lietuvos futbole besikeičiančių aplinkybių. Puikiai pažįsta Lietuvos futbolo virtuvę. Net ir neturėdamas darbo klubiniame lygmenyje, 2017-aisiais trumpai dirbo Nacionalinės futbolo akademijos direktoriumi.
Galimybės – 17 proc.
Andrius Skerla (41 metai, vilnietis)
Trenerio patirtis
Vilniaus „Žalgiris“ (asistentas, 2014–2017), Vilniaus „Žalgiris B“ (2016), Lietuvos (U-21) rinktinė (nuo 2017).
Autoritetas
Solidus. Vienas iš nedaugelio lietuvių, žaidusių Čempionų lygos pagrindiniame turnyre. Per savo karjerą pasiekė solidžių laimėjimų Nyderlanduose, Lenkijoje bei Lietuvoje. Penkiolika metų cementavo Lietuvos rinktinės gynybą, o pagal nacionalinėje rinktinėje sužaistų rungtynių skaičių (81) jam dar ilgai neprilygs niekas.
Stiprybės
Solidi karjera, bet į praeities dalykus jaunoji karta dairosi vis rečiau.
Trūkumai
Nors ir su garsiu futbolininko vardu, bet visai be patirties. Vyriausiuoju treneriu dar nedirbo, bet mokytis turėjo iš ko – „Žalgiryje“ iš V.Dambrausko, Lietuvos jaunimo rinktinėje – iš Carito Falcho.
Tinkamumas
Galbūt ateityje. Kol kas – batai per dideli, kad trenerio karjerą pradedantis Andrius juos užpildytų.
Patogumas LFF
Galėtų suveikti nebent kaip atsarginis variantas, jei visiškai nepavyktų susikalbėti nė su vienu iš anksčiau paminėtų kandidatų. Kur kas labiau tikėtina, kad A.Skerlai gali būti pasiūlytos jaunimo (U-21) rinktinės trenerio pareigos. Iš jų visai neseniai pasitraukė C.Falchas, tad galbūt kėdė bus patikėtas buvusiam dano asistentui.
Galimybės – 2 proc.
Rokas Garastas (30 metų, kaunietis)
Trenerio patirtis
Lietuvos U-19 rinktinė (asistentas, 2012-2013), Lietuvos U-18 rinktinė (asistentas, 2013), Lietuvos U-16 rinktinė (2013-2014), Lietuvos U-17/U-18 rinktinė (2014-2016), Lietuvos rinktinė (asistentas, 2016–2018).
Autoritetas
Silpnas. Buvo viena svarbiausių figūrų E.Jankausko štabe.
Stiprybės
Neblogai pažįsta dabartinę rinktinę ir jos žaidėjus, supranta problemas. Perspektyvus ir žingeidus specialistas.
Trūkumai
Labai jaunas, nepatyręs. Solidžios futbolininko karjeros neturėjo, tad turi padirbti bent dešimtmetį aukštame lygyje, kad suprastų, jog teorija ir skaičiai monitoriaus ekrane ne visada atspindi tikrąjį vaizdą aikštėje.
Tinkamumas
Netinkamas. Asistentas įprastai perima vairą iš savo kolegos po sėkmingos istorijos, kai vyriausiasis treneris pasitraukia pats, o ne būna atleistas. Dabartinis Lietuvos atvejis ne toks.
Legendinio krepšinio trenerio anūko paskyrimas į šį postą būtų tąsa, bet ji vargu ar ką nors tenkintų.
Patogumas LFF
E.Jankausko štabe atsidūrė buvusio ilgamečio LFF techninio skyriaus vadovo Stasio Stankaus iniciatyva. Visgi pastarąjį funkcionierių naujoji LFF valdžia yra nuvijusi nuo lovio. Tai reiškia, kad jo mokiniui R.Garastui taip pat sugrįžti į svarbiausią šalies komandą gali būti sudėtinga.
Galimybės – 1 proc.
Marius Stankevičius (37 metai, kaunietis)
Trenerio patirtis
„Crema“ (nuo 2018).
Autoritetas
Didžiulis. Vienas geriausių Lietuvos futbolininkų nuo nepriklausomybės laikų, žaidęs Ispanijos „La Liga“, Italijos „Serie A“ ir Vokietijos „Bundesliga“ pirmenybėse. Tuo viskas pasakyta.
Stiprybės
Įspūdinga futbolininko karjera. Inteligencija ir intelektualumas, taktiškumas. Žino, kaip ir su kuo „valgomas“ aukščiausio lygio futbolas, o tokius Lietuvoje galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.
M.Stankevičius turi labai daug savybių ir potencialo tapti aukščiausios prabos Lietuvos treneriu, jei tik iš tiesų pats to nori.
Trūkumai
Naujai iškeptas strategas. Trenerio karjerą pradėjo vos prieš kelias savaites, kai perėmė Italijos ketvirtojo diviziono „Crema“ vairą. Šiame klube legendinis Lietuvos gynėjas žaidė pastaruoju metu.
Gyvena Italijoje, šioje šalyje tvirtai įleidęs šaknis, ten gyvena šeima, mokosi vaikai ir kažin ar būtų linkęs sugrįžti į Lietuvą.
Tinkamumas
Patirties stygius gali jaustis. Pirmtakui E.Jankauskui tai galiausiai atsiliepė.
Patogumas LFF
Sunku prognozuoti. Tiek būdamas rinktinės nariu, tiek baigęs karjerą joje M.Stankevičius nebijodavo pirštu besti į Lietuvos futbolo skaudulius ir garsiai apie tai kalbėdavo. LFF viršūnėlėms tai nepatikdavo, tad galiausiai nuo rinktinės Marius buvo nuvytas taip toli, kad atsisveikinimas surengtas vos po kelerių metų.
Kita vertus, M.Stankevičius yra kito Italijoje ilgai žaidusio lietuvio, o dabar LFF prezidento, Tomo Danilevičiaus, artimas bičiulis. Galbūt ši aplinkybė galėtų ištirpdyti šiuos ledus?
Pastarąjį dešimtmetį LFF jau yra nustebinusi, kai ištraukė zuikį iš cilindro ir rinktinės vairą patikėjo praeityje puikias karjeras turėjusiems, bet visai be trenerio patirties vardams (Raimondas Žutautas, E.Jankauskas), tačiau kažin ar taip nutiks šį kartą.
Galimybės – 7 proc.
Donatas Vencevičius (45 metai, alytiškis)
Trenerio patirtis
Vilniaus „Vėtra“ (2007), Marijampolės „Sūduva“ (2008–2010), Lietuvos rinktinė (asistentas, 2008-2009, 2010-2011), Suvalkų „Wigry“ (2011–2016, nuo 2018), Jonavos „Lietava“ (2016–2017), Alytaus „Dainava“ (nuo 2018)
Autoritetas
Didelis, bet kaip futbolininko. Apie „Žalgirio“ vidurio saugo žaidimą šios komandos buvę treneriai savo auklėtiniams istorijas pasakoja iki šiol. Perspektyvus alytiškis tapo Vilniaus ekipos lyderiu, o jo talentą greitai pastebėjo Danijos superklubo „Kobenhavn“ vadovai.
Stiprybės
Turi nemenką patirties bagažą. Per savo karjerą yra dirbęs su tokiais aukščiausio lygio specialistais kaip Roy'us Hodgsonas.
Jau yra dirbęs rinktinės trenerių štabe su Jose Couceiro ir Raimondu Žutautu, tad turi patirties ir neblogai pažįsta rinktinės virtuvę.
Gerbiamas vyresniosios kartos futbolo specialistų, o Algimantas Liubinskas visai neseniai laidoje „Vieni vartai“ netgi įvardijo D.Vencevičių kaip vieną realiausių pretendentų.
Trūkumai
Būdamas treneriu viso savo potencialo taip ir neatskleidė ir didelio kokybinio šuolio dėl vienų ar kitų priežasčių nepadarė. Marijampolėje rodė stabilius rezultatus ir buvo užkėlęs komandą ant prizininkų pakylos, bet tuo komandos vadovas Vidmantas Murauskas nepasisotino ir trenerį atleido.
Su kuklaus biudžeto Lenkijos masteliais Suvalkų „Wigry“ įstabių pasiekimų neužfiksavo, o sugrįžimas į Lietuvą ir bandymas stoti prie „Jonavos“ vairo nebuvo sėkmingas.
Šį sezoną vadovavo gimto miesto Alytaus „Dainavai“ ir Pirmoje lygoje iškovojo sidabrą. Pasibaigus sezonui išvyko į puikiai pažįstamus Suvalkus ir vėl dirba „Wigry“ asistentu.
Jei LFF nuspręstų kreiptis į trenerį, šis turėtų rinktis iš trijų pasiūlymų, nes „Dainava“ taip pat nepraranda vilčių D.Vencevičių matyti prie komandos vairo kitais metais.
Tinkamumas
Sunku prognozuoti, bet D.Vencevičiaus pavardė nusivylusiai futbolo visuomenei tikrai būtų didelė staigmena.
Patogumas LFF
Nepatogus kandidatas. Donato brolis Tautvydas pastaruoju metu dirbo LFF ir rūpinosi federacijos komunikacija, bet dėl trinties su naująja valdžia atsisveikino su užimamomis pareigomis sulig E.Jankausko išėjimu. Dėl šios priežasties Vencevičiaus pavardės sugrįžimas į LFF sunkiai tikėtinas.
Galimybės – 5 proc.
Užsienietis
Patirtis ir autoritetas
Mįslė. Žiūrint kas, žiūrint koks.
Stiprybės
Nauji vėjai, kurie užkerpėjusiam Lietuvos futbolui būtini. Šią mintį džiugiai priimtų ir nemaža dalis visiškai lietuvišku futbolui nusivylusios visuomenės. Kita vertus, labai daug kas nesupranta, kad užsienio specialistų pasirinkimas – labai ribotas. Šiek tiek prakutusių – ribotas dar labiau.
Trūkumai
Lietuviško futbolo realybės nesuvokimas. Atlyginimas – didžiausia motyvacija, dėl kurios užsienio specialistas galėtų dirbti Lietuvoje.
Formuoti visą Lietuvos futbolo piramidę vietiniam specialistui irgi lengviau, o akivaizdu, kad dabar tai yra labai svarbu.
Tinkamumas ir patogumas LFF
Antrojo Jose Couceiro surasti nepavyks, nes antro dėl futbolo galvą pametusio Vladimiro Romanovo nėra, o pinigų kapšas, kurį LFF ruošiasi numesti naujam strategui – pernelyg kuklus.
Zinedine'as Zidane'as, Julenas Lopetegui, Juppas Heynckesas šiuo metu yra be darbo, bet realybė tokia, kad savo gyvenimo aprašymus T.Danilevičiui siunčia tik per pasaulį besiblaškantys futbolo romantikai ir jų agentai.
Nesame naftos turtingas Azerbaidžanas ir nesamdysime pasaulio čempionų Berti Vogsto, Carloso Alberto ar Roberto Prosinečkio. Nesame ir Gruzija, kuri ramia sąžine gali numesti milijoną Alainui Giresse'ui, Klausui Toppmölleriui ar Hectorui Cuperui. Dabartinei LFF per didelis ir 6 tūkst. eurų mėnesinis atlyginimas, tad ir pretendentai iš kitų šalių bus tik tokie, kurie verti tiek ar mažiau.
J.Couceiro patiko visuomenei ir rinktinės futbolininkams, bet neįtiko LFF galvoms, nes dirbdamas norėjo pernelyg daug laisvės. Csaba László daug kalbėjo, darė mažai, o rezultato nebuvo jokio. Patirtis rodo, kad užsienio treneriui dirbti su LFF yra nepaprastai rimtas iššūkis.
Galimybės – 10 proc.
