Skaičiai švieslentėje. Jie neguodė. Du Ennerio Valencia taiklūs smūgiai sudaužė į šipulius bet kokias šeimininkų viltis ir Ekvadoras nugalėjo 2:0. Pirmą kartą čempionatų istorijoje šeimininkai atidarymo rungtynėse patyrė pralaimėjimą.
Pirmas pavojaus signalas Felixui Sanchezui buvo pasiųstas jau 3-iąją dvikovos minutę, kai E.Valencia pasinaudojo Kataro vartininko Saado Al Sheebo šiurkščia klaida. Tiesa, po VAR mačo arbitras iš Italijos Danielis Orsato įvartį atšaukė, taip sukeldamas didžiulį Ekvadoro sirgalių nepasitenkinimą. Ne vienas jų po šio epizodo kėlė rankas į viršų ir pirštais demonstravo „grynuosius“. Tribūnose daugelis ironiškai šypsojosi – kaip neprisiminsi mačo išvakarėse į viešumą pasklidusio gando, jog Kataras aštuoniems Ekvadoro rinktinės žaidėjams sumokėjo 7,4 mln. JAV dolerių, kad šie pralaimėtų pirmąsias čempionato rungtynes. Galiausiai ši sąmokslo teorija žlugo – Ekvadoras laimėjo, nes buvo žymiai geresnė komanda, o Katarui dabar teks kaip reikiant paplušėti, norint išvengti Pietų Afrikos Respublikos (2010) likimo – tai yra vienintelė komanda, kuri, būdama šeimininke, nesugebėjo įveikti grupės etapo.
Tėvas. Nors Kataras paruošė vieną įspūdingiausių ir kultūrine prasme turtingiausių atidarymų šio turnyro istorijoje, emocingiausia akimirka buvo užfiksuota ne milžiniška scena tapusioje aikštėje, bet VIP tribūnoje. Stipriais aplodismentais stadione buvo pasitiktas buvęs Kataro vadovas – šeichas Hamadas Bin Kalifas Al Tanis. Šalies vairą jis perėmė 1995-aisiais, kai nuvertė į Šveicariją atostogauti išvykusį savo tėvą.
Būtent jo vadovavimo metais Kataras iškilo kaip apsukrus geopolitinis žaidėjas, o 2010-aisiais tapo pasaulio futbolo čempionato šeimininku. 2013-aisiais savo valdžią perdavė sūnui Tamimui. Septyniasdešimtmetis Hamadas jau sunkiai judėjo, tad jį ranka prilaikė ir atsisėsti padėjo asistentas. Po keliolikos minučių VIP tribūnoje pasirodęs dabartinis šalies vadovas pasisveikino su tėvu, nusilenkdamas ir pabučiuodamas jam ranką. Vėliau abu šeichus šiltai apkabino ir FIFA prezidentas Gianni Infantino.
Vertybinis egzaminas. Europos valstybės aiškiai išreiškė savo požiūrį į FIFA sprendimą pirmą kartą čempionatą organizuoti žiemą musulmoniškoje šalyje, kuri kaltinama daugybe žmogaus teisių pažeidimų. Atidarymo ceremonijoje nebuvo matyti nė vieno didžiųjų Vakarų šalių lyderio.
Tiesa, ypač svarbias vietas šalia Kataro vadovų gavo Saudo Arabijos kronprincas Mohammedas bin Salmanas ir Egipto prezidentas Abdelas Fattahas el-Sissi, taip aiškiai davę suprasti, kad visai neseniai buvę ypač aštrūs santykiai tarp šių šalių, virtę netgi visuotiniu boikotu – jau praeityje.
Atidarymo ceremonijos metu buvo galima matyti ir Dubajaus šeichą su sūnumi, tuo tarpu Abu Dabio valdovas Mohammedas bin Zayedas Al Nahyanas ir Bahreino karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa į šventę neatvyko, veikiausiai pasiųsdami nebylią žinutę, kad iki visiško suartėjimo su kaimynais Katarui dar toli.
Tarp kitų garbingų svečių buvo JT generalinis sekretorius António Guterresas, Jordanijos karalius Abdullah II, Alžyro prezidentas Abdelmadjidas Tebboune'as, Senegalo prezidentas Macky Sallas, Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas, Ruandos prezidentas Paulas Kagame, Kuveito kronprincas Mishalas Al-Ahmadas Al-Jaberas Al-Sabahas, Pasaulio sveikatos organizacijos generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas ir Džibučio prezidentas Ismailas Omaras Guellehas.
Dovanėlės. Tai įmanoma tik Katare. Antro kėlinio viduryje rungtynių informatorius pranešė, jog pirmąsias čempionato rungtynes stebėjo 67 372 žiūrovai. Turnyro organizatoriai pasirūpino, kad kiekvienas jų iš mačo parsineštų ne tik įspūdžius, bet ir solidų dovanų paketą. Ant kiekvienos stadiono kėdės buvo padėtas medžiaginis čempionato simbolika išmargintas krepšelis, kurio viduje – oficialių čempionatui skirtų suvenyrų rinkinukas. Jį sudarė marškinėliai, primenantys pačias pirmąsias futbolo rungtynes Katare, pliušinis pirmenybių talismanas „La'eeb“, turnyro logotipą atvaizduojanti statulėlė, ženkliukas, vietiniais raštais ir Kataro spalvomis išmarginta apyrankė bei simpatiškame krepšelyje auksinėmis raidėmis įtalpintas „Kataro kvapas“.
Pasiuntinys. Įprastai pirmosiose čempionato rungtynėse pagrindinį prizą – FIFA Aukso taurę – į stadioną atneša prieš ketverius metus laimėjusios šalies kapitonas. Nors organizatoriai giriasi, jog tai yra pats kompaktiškiausias visų laikų planetos čempionatas, šį kartą čempioniškos prancūzų komandos narių pasikviesti nepavyko. Už Silvio Gazzanigos karjeros darbo pristatymą į „Al-Bayt“ šį kartą buvo atsakingas 1998-ųjų pasaulio čempionas Marcelis Desailly. Irgi prancūzas, kuris, beje, savo karjerą baigė Kataro žvaigždžių lygoje atstovaudamas „Al Gharada“ ir „Qatar SC“ komandoms, o su pirmąja 2005-aisiais netgi tapo čempionu.
Aukso veršis. Ostapas Benderis Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo kūrinyje „Aukso veršis“ išsako pastebėjimą, jog nors pėstieji sukūrė pasaulį, pastatė miestus, daugiaaukščius namus, nutiesė kanalizaciją, išgrindė gatves ir apšvietė jas elektros lempomis, atsiradus automobiliui viskas pasikeitė. Nors jį irgi sukonstravo pėstieji, bet automobilininkai kažkodėl tuoj tai pamiršo. „Jie užvaldė gatves. Važiuojamoji dalis dvigubai paplatėjo, o šaligatviai pasidarė siauri it tabako banderolė...“, – rašoma kūrinyje.
Šie žodžiai ypač puikiai tinka Katarui. Jau pirmą čempionato dieną galėjai įsitikinti, jog automobilis šioje šalyje yra kur kas viršesnis už pėstįjį, nes tikrai ne kiekvienas jį turi. O jei tai „Land Cruiser“ ar „Lexus“ su aklinai užtamsintais stiklais, pranašumas dar didesnis...
Galima tik pažymėti, kad vos apie 10 proc. šalies gyventojų yra Kataro piliečiai, kurie naudojasi didžiulėmis valstybės teikiamomis lengvatomis nuo lopšio iki gyvos galvos. Visi kiti gyventojai – užsieniečiai darbininkai, daugiausiai iš Rytų Azijos šalių.
Grynakraujai katariečiai pabrėžtinai naudojasi privilegijomis ir čempionato metu. Keliaujant į „Al-Bayt“ stadioną netgi akredituoti asmenys privalėjo lūkuriuoti prie griežtai policijos kontroliuojamų perėjų po dešimt ir daugiau minučių, nes tuo metu keliu „turėjo“ pravažiuoti keli svarbūs juodi autombiliai tamsintais stikliais.
Kuo arčiau stadiono, tuo ši hierarchija juntama stipriau, o labiausiai matomas būdas, kuriuo katariečiai patvirtina savo statusą – apranga. Sprendimus, kada leisti pėsčiuosius eiti per gatvę, o kada juos laikyti piktus ant šaligatvių, priima vyrai ilgais baltais drabužiais. Kiekvienas jų turi po 5–6 policijos ar apsaugos darbuotojus, kurie klauso nurodymų ir turi pasirūpinti, kad „vadovo“ sprendimas būtų įgyvendintas.
Dauguma šių komandas vykdančių vyrų – užsieniečiai. Kataras neturi nei pajėgumų, nei darbo jėgos, kad galėtų susitvarkyti vienas. Prieš čempionatą katariečiai sudarė sutartį su Turkija dėl riaušių policijos pareigūnų tiekimo, papildomų karių į pagalbą taip pat pasiuntė Pakistanas ir Slovėnija, o Rumunija delegavo kovos su terorizmu ekspertus. Bet visi jie – tik darbo liaudis. Visa kontrolė čia priklauso tik vyrams, dėvintiems sniego baltumo drabužius.
Srautai. Pirmasis blynas Katarui prisvilo ne tik aikštėje, bet ir organizacine prasme. Jau likus porai dienų buvo signalų, jog Katarui sunkiai pavyksta valdyti didžiules žmonių minias, kai susidarė milžiniška spūstis šalia vienos pagrindinių miesto arterijų – Sok Vakifo turgaus. Nepatenkinti turistai netgi buvo susirėmę su tvarką prižiūrinčiais pareigūnais. Ir tai buvo varpelis, kurio, panašu, turnyro šeimininkai kol kas neišgirdo.
Kelionė autobusu iš Dohos centro į šiauriausią čempionato tašką „Al-Bayt“ stadioną, pagal organizatorių pirminį sumanymą, turėjo trukti apie 60–70 minučių. Visgi atidarymo dieną tiek prireikė vien atvykti iki Chauro, kuriame ir yra pastatytas stadionas. Dėl labai neefektyvaus srautų valdymo arenos apylinkėse kamščiuose teko prastovėti dar tiek pat. Ir vėlgi plika akimi buvo matyti, kad šiose vėžlių lenktynėse yra lygesnių už lygius. Savo statusą „suprantantys“ vairuotojai dideliais visureigiais dažnai važiuodavo be leidimo, bet beveik visada turėjo pirmenybę netgi prieš aptarnaujantį transportą ar specialius autobusus su žiniasklaidos atstovais ar FIFA darbuotojais. Niekam nekyla abejonių, kas yra tikrasis šio čempionato šeimininkas.
Plastmasė. Kad ir kaip Vakarus kopijuoti bandytų katariečiai, sėdint tribūnose akivaizdžiai jautėsi, jog tai vis dar yra šalis be futbolo tradicijų ir kultūros. Likus pusvalandžiui iki dvikovos pradžios, akis badė didžiulis tuščias sektorius už vienų vartų. Prieš pat dvikovą jį užpildė Kataro „fanai“. Pasipuošę Kataro vėliavos spalvų marškinėliais ir šalikais, jie aktyviai ir labai organizuotai palaikė šeimininkus viso mačo metu, bet vaizdas buvo toks nenatūralus, kad priminė Šiaurės Korėjos sustyguotus sirgalių veiksmus olimpinių žaidynių metu. Nors katariečiai neigia, visas Vakarų pasaulis neabejoja, jog šeimininkė tiesiog už tam tikrą sumą nusamdė sirgalius iš užsienio, jog šie palaikytų šeimininkų komandą.
Tuo tarpu tikrieji katariečiai savo komandą paliko dar gerokai prieš finalinį švilpuką. Nors iš pradžių „Al-Bayt“ tribūnos atrodė tarsi apjuostos juodai balta arabiška skara, antrojo kėlinio viduryje Katarui atsiliekant, daugelis vietos žiūrovų, nebematydami jokių prošvaisčių, patraukė namo. Praėjimuose nusidriekė balti upeliai ir Kataras savo istorinį pirmąjį mačą pasaulio čempionate baigė žaisdamas apytuščiame stadione. Iškalbinga.
