Vienas iš pirmųjų šią žiemą klubą papildė legionierius Ante Bakmazas, kuris draugiškose rungtynėse jau spėjo įmušti savo pirmąjį įvartį. 25-erių metų atraminis saugas į Lietuvą atvyko iš Latvijos „Jelgava“ ekipos, tačiau per savo karjerą jau pabuvojo ne vienoje šalyje.
Australijoje gimęs, bet taip pat Kroatijos pilietybę turintis saugas futbolą jau žaidė Australijoje, Kroatijoje, Nyderlanduose, Maltoje ir Latvijoje.
Apie savo karjerą, patirtis, ambicijas ir kitus dalykus A.Bakmazas sutiko pasikalbėti su 15min kolega iš footbalski.fr svetainės Viktoru Lukovičiumi.
– Papasakokite apie savo gyvenimą Australijoje bei kroatiškas šaknis.
– Mano tėvai yra kroatai, bet aš gimiau Sidnėjuje. Mano vaikystė buvo panaši kaip daugumos kroatų vaikų ir per daug nieko neišsiskyrė. Gerai kalbėjau abiem kalbomis. Australijoje lankiau mokyklą ir ten žaidžiau futbolą, kaip ir dauguma vaikų. Žinoma, augant futbolas mano gyvenime tapo vis svarbesnė dalis. Sulaukęs dvidešimties pirmą kartą išvykau į Kroatiją.
– Į Kroatiją išvykote 2013 metais, žaidėte Zagrebo „Tresnjevka“ ir „NK Laduc“ klubuose. Kokia tai buvo patirtis?
– Žiemą treniravausi su pirmosios lygos komanda „NK Zagreb“. Treniruotis man labai patiko ir aš užsinorėjau likti Kroatijoje ir čia žaisti futbolą, o tai, kad mokėjau kalbą, taip pat buvo didelis privalumas. Todėl savo futbolo kelionę nusprendžiau pradėti „Tresnjevka“ klube, trečiojoje Kroatijos lygoje. Tai buvo didžiulė gyvenimiška patirtis, nes turėjau susidurti su tokiais dalykais, su kuriais negalvojau, kad reikės susidurti. Kalbant atvirai, man pasisekė, nes ten žaidžiau su tikrai gerais futbolininkais, iš kurių labai daug išmokau.
– 2015 metais keliai pasuko į Nyderlandus, kur tapote „Ajax“ mėgėjų komandos nariu. Kaip tai įvyko?
– Nyderlandai yra nuostabi šalis bet kokiam jaunam futbolininkui. Ten svarbiausia yra futbolo technika ir taktika. Nors tai buvo tik trečioji „Ajax“ komanda, bet treneriai, įranga, infrastruktūra ir žaidimo stilius buvo labai aukšto lygio. „Ajax“ pakeitė mano futbolo supratimą. Man tikrai pasisekė, kad galėjau metus praleisti Amsterdame, kuris taip pat yra nuostabus miestas gyventi.
– Po metų atsidūrei Maltos „St. Andrews“ klube. Ką prisimeni iš laikotarpio ten?
– Po Amsterdamo aš norėjau kažko daugiau. Norėjau žaisti aukščiausioje šalies lygoje. Dalyvavau „St. Andrews“ peržiūroje ir ji praėjo labai sėkmingai. Tačiau po šešių mėnesių Maltoje aš supratau, kad neprogresuoju taip, kaip norėčiau. Nebuvau laimingas kaip viskas ten klojosi, todėl pradėjau ieškoti kitų variantų ir staiga atsirado proga prisijungti prie „Jelgava“ klubo.
– Kaip sekėsi kaimyninėje Latvijoje?
– Istorija, kaip aš prisijungiau prie „Jelgava“ klubo, yra ganėtinai įdomi. Vis dar buvau Maltoje ir ruošiausi rungtynėms prieš „Valleta“ klubą, kai staiga paskambino mano agentas ir pasakė, kad po 72 valandų turiu būti Rygoje, kur žaisiu prieš „Ventspils“ klubą.
Tai buvo gana rizikingas sprendimas, nes jei būčiau nepatikęs „Jelgava“ treneriams, būčiau likęs be klubo ir neturėčiau kur grįžti, bet jei būčiau nesutikęs, atsisakyčiau puikios progos žaisti už didesnį klubą.
Taigi, per trisdešimt minučių pranešiau „St. Andrews“ klubui, kad už juos daugiau nežaisiu, nusipirkau bilietus į Rygą ir išskridau.
Tikrai nesigailiu šio sprendimo, nes mano patirtis „Jelgava“ klube buvo nuostabi. Man labai patiko ten žaisti ir jausti mūsų sirgalių palaikymą. Gaila tik, kad pergalių jiems nepadovanojome daugiau. Ten tikrai stipriai patobulėjau ir kaip žaidėjas, ir žmogus, nes žaidžiau nuolat.
– Dabar atsidūrėte „Kauno Žalgirio“ klube. Ko tikitės iš šių metų?
– Viskas įvyko labai greitai. Grįžau iš atostogų ir buvau pasiruošęs žaisti už „Jelgavą“, bet vieną dieną man paskambino Andrius Velička ir pakvietė susitikti Kaune.
Vykdamas ten dar galvojau, kad tiesiog švaistau savo laiką, nes buvau užtikrintas, kad toliau žaisiu „Jelgava“ klube. Kaune praleidau kelias valandas, „Žalgirio“ arenoje susitikau su treneriu Mindaugu Čepu ir Linu Pilibaičiu. Su treneriu kalbėjau apie jo futbolo viziją ir ambicijas kitam sezonui. Grįždamas atgal į Rygą jau buvau įkalbintas tapti „Kauno Žalgirio“ futbolininku.
Taip pat kalbėjausi su Mindaugu Grigaravičiumi, Evaldu Razuliu ir Ryčiu Leliūga. Po pokalbio su jais priimti sprendimą man tapo dar lengviau ir dabar esu labai laimingas, būdamas Kaune.
– Šį sezoną daug buvusių „Jelgava“ futbolininkų žais Lietuvoje. Kaip galėtumėte tai paaiškinti? Ar palaikote ryšį su tais žaidėjais?
– Kaip galėčiau tai paaiškinti? Nesu tikras, bet, žiūrint iš karjeros pusės, manau, kad visi mes žengėme žingsnį į priekį, persikeldami į Lietuvos A lygą. Gintas Freimanis yra labai geras mano draugas, o dabar jis žaidžia Klaipėdos „Atlante“. Mes esame tikrai geri draugai ir aš dar nežinau ką jausiu, kai reikės žaisti prieš jį. Tas pats galioja ir Klerui Heh, kuris žais „Jonavos“ klube. Jelgavoje mes buvome labai artimi. Jis yra talentingas futbolininkas ir manau, kad K.Heh Lietuvos futbolas tinka daug labiau nei Latvijos.
– 2017 metų sezonas „Jelgava“ klubui buvo prastas. Kodėl?
– Tai yra klausimas, kurį vis dar sau užduodu. Daug žmonių manęs klausia kodėl, bet aš negaliu atsakyti. Jei reikėtų išrinkti kelis faktorius, galbūt sakyčiau, kad dėl prasto sezono buvo kaltos traumos, treniruočių planas ir žaidėjų sportinė forma.
– Su „Jelgava“ klubu įgavote patirties Europos lygoje ir žaidėte atrankos rungtynes prieš Budapešto „Ferencvaros“. Kokia tai buvo patirtis?
– Tai buvo svajonės išsipildymas. Būdamas vaikas aš žiūrėdavau Europos lygos/UEFA taurės rungtynes per televizorių ir pagaliau pačiam žaisti šiame turnyre buvo kažkas ypatingo. Ypatingas nebuvo tik mūsų pačių pasirodymas. Mes paprasčiausiai buvome nepakankamai geri. Vengrai buvo labai gerai organizuoti ir turėjo puikių futbolininkų, o mums akivaizdžiai trūko taktinio pasirengimo.
– Kokią nuomonę susidarėte apie Latvijos futbolą?
– Čia dominuoja labiau fizinis žaidimas. Lygoje taip pat yra daug techniškai gerų žaidėjų, bet kai kurie iš jų yra senamadiški ir jų žaidimo stilius užstrigęs praeityje.
– Kaip jums pačiam gyvenimas klostėsi Jelgavoje?
– Puikiai! Jelgava yra gan mažas Latvijos miestas, bet man jis tikrai labai patiko. Aš išmokau latvių kalbos, čia susipažinau su savo mergina ir taip pat sutikau daug gerų žmonių, kurie man padėjo jaustis lyg namuose. Aš tikrai myliu Jelgavą ir Latviją.
– Jelgavoje žaidėte su Rafaeliu Ledesma, kuris yra puikiai žinomas Lietuvoje. Ką galite papasakoti apie jį?
– Kol nebuvau atvykęs į Kauną, nesuvokiau, koks populiarus R.Ledesma yra Lietuvoje. Rafa yra techniškai apdovanotas futbolininkas, kuris man labai padėdavo aikštėje. Jis taip pat yra puikus žmogus ir mes vis dar bendraujame. Už aikštės ribų mes kartu praleisdavome nemažai laiko. Aikštėje dėl to man nebūdavo sunku aukotis ir bėgioti, nes su kamuoliu jis tapdavo tikru magu (juokiasi, – aut. pastaba).
– Kai pasirašėte sutartį su „Kauno Žalgiriu“, dar nebuvo aišku, ar klubas žais A lygoje. Ar tai neturėjo įtakos tavo sprendimui?
– Visiškai ne. Aš buvau labai užtikrintas, kad klubas žais A lygoje.
– Kokie yra šio sezono „Kauno Žalgirio“ klubo tikslai ir ambicijos?
– Mūsų ambicijos yra paprastos – kovoti dėl vietos pirmoje lentelės pusėje.
– Ką gali papasakoti apie patį klubą, jo infrastruktūrą, komandą, trenerį?
– Mūsų treniruotės vyksta futbolo mokyklos „Tauras“ ir Nacionalinės futbolo akademijos aikštynuose. Komanda po truputį lipdoma. Jau įsigijome tokius žaidėjus kaip L.Pilibaitis, Jurijus Mamajevas, Tomas Snapkauskas ir Gratas Sirgėdas. Su kiekviena treniruote atsiranda vis geresnis tarpusavio supratimo ryšys. Treneris yra geriausias, su kuriuo man yra tekę dirbti, ir pasiruošimas sezonui yra geriausias, kokį man yra tekę turėti. Iš šio trenerio jaučiu norą kovoti, o iš ankstesnių trenerių to nebuvau pajutęs.
– Kokį įspūdį palieka Kaunas?
– Miesto centre buvau dar tik kelis kartus. Per dieną mes treniruojamės du kartus, todėl laisvu laiku dažniausiai miegu, gaminu valgyti ar bendrauju su draugais. Miestą tikiuosi geriau apžiūrėti tada, kai nutirps sniegas.
– Koks pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos?
– Kalba. Taip pat man atrodo, kad Lietuvoje nėra tiek daug rusiškai ar angliškai kalbančių žmonių.
– Ką galite pasakoti apie savo žaidimo stilių ir stipriąsias puses?
– Nemėgstu kalbėti apie save ir tegul tai daro žmonės, kurie stebės, kaip aš žaidžiu.
– Kokios yra jūsų asmeninės ambicijos čia, Lietuvoje?
– Noriu pažiūrėti, kiek daug galiu pasiekti futbole. Tai mane intriguoja ir motyvuoja. Dar nesu tikras, kokio lygio futbolininkas galiu būti, bet dėl to aš kiekvieną dieną sunkiai dirbu treniruotėse ir tuo mėgaujuosi.
– Pabaigai. Jūsų pusbrolis yra žinomas futbolininkas Anthony Šeričius. Ką gali papasakoti apie jį?
– Būtent jis yra priežastis, kodėl pradėjau žaisti futbolą. Kai buvau jaunas, jis buvo mano idealas. Aš kolekcionavau jo marškinėlius ir aikštėje stengiausi žaisti kaip jis, įskaitant ir geltonas korteles (juokiasi, – aut. pastaba). Jis turėjo nuostabią karjerą, buvo trijuose pasaulio čempionatuose, žaidė Italijos „Serie A“ lygoje, Čempionų lygoje ir UEFA taurėje. Sakyčiau, kad visai neblogai!