Šis V.Dambrausko laikas – šeimai ir draugams. Nuo futbolo reikalų Herakliono OFI strategas nenutolsta net sezonui pasibaigus, iš lėto lieja būsimos komandos pamatus, tačiau kartu ir pripažįsta – gyvenimo tempas šiuo metu yra gerokai lėtesnis nei įprastai.
46-erių iš Pakruojo kilęs specialistas leidžia laiką su sūnumis, neseniai keliavo į Rygą stebėti pasaulio ledo ritulio čempionato batalijų ir istorinio Latvijos rinktinės žygio dėl bronzos, susitikinėja su buvusiais bendražygiais bei kolegomis iš Lietuvos futbolo pasaulio.
Ir kartais vis atsakinėja į kitų klubų skambučius. Uoliam specialistui nuo Baltijos krantų užteko nepilno sezono, jog vėl į save atkreiptų futbolo rinkos dalyvių dėmesį.
Graikijos žiniasklaida visai neseniai trimitavo apie tai, jog į V.Dambrauską rimtai kėsinosi kur kas pelningesnes sutartis siūlę mažiausiai du Kipro klubai, tačiau lietuvis priimti skubotų sprendimų kol kas nėra linkęs.
Anot V.Dambrausko, jis šiuo metu turi sutartį su OFI, galvoja apie kitą sezoną Kretoje ir savo karjeroje darytų posūkį nebent tik tada, jei atskriejęs pasiūlymas būtų toks, kurio nebūtų galima atsisakyti.
Maža to, lietuvio užsigeidusiam klubui tektų paploninti piniginę ir sumokėti išpirką OFI klubui, kuri yra nurodyta sutartyje.
„Dėmesio ir pasiūlymų šią vasarą tikrai netrūksta, bet ne kartą esu sakęs, kad pirmiausia renkuosi ne sąlygas, kurios man žadamos, bet žmones, su kuriais teks dirbti. Būtent dėl žmonių ir jų vertybių aš priėmiau OFI pasiūlymą ir dabar galiu drąsiai pasakyti, jog nesuklydau“, – pasakoja strategas.
Parašą ant dvejų metų sutarties V.Dambrauskas padėjo balandžio mėnesį ir Herakliono komandą rado Graikijos Superlygos dugne. Penktos pagal dydį Viduržemio jūros salos komanda tuo metu užėmė vienuoliktą vietą tarp keturiolikos ekipų, tad pirmą kartą trenerio karjeroje V.Dambrauskui teko ne kovoti dėl titulų, bet saugoti OFI nuo iškritimo.
Specialistas į Kretą pasikvietė ilgamečius savo padėjėjus Marių Skinderį ir Justiną Gasiūną, analitiko darbą pasiūlė Jonui Skinderiui, pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo.
Galiausiai OFI finišavo septinta – šiame amžiuje Kretos komanda stipriausioje Graikijos lygoje aukščiau buvo vos du sykius 2014 ir 2020-ais, kai užėmė šeštą vietą.
15min kalbėjosi su į Lietuvą atostogoms grįžusiu specialistu apie pirmą sezoną Heraklione, ateities planus bei gyvenimą ir darbą Kretos saloje.
– Kaip septintą vietą pirmenybėse įvertino OFI vadovybė? – pradėjome pokalbį su V.Dambrausku.
– Klubo vadovai, sirgaliai ir žiniasklaida pasiekimą vertina labai gerai. Devintajame dešimtmetyje šis klubas tapo Graikijos vicečempionu, laimėjo šalies taurę, tad turi gilias tradicijas ir komandos sirgaliams matyti ekipą turnyro lentelės dugne buvo skaudu. Pastarieji penkiolika metų Herakliono futbolui buvo sunkūs, vien jau ką pasako faktas, kad man dirbant kiek daugiau nei pusmetį OFI sugebėjo pagerinti 4–5 dvidešimt metų ir ilgiau neregėtus pasiekimus.
Pavyzdžiui, prieš Salonikų PAOK Heraklionas nebuvo laimėjęs 29 metus, o taško neiškovojęs dešimtmetį. Mes šiemet sužaidėme nulinėmis lygiosiomis. Svečiuose iškovotų pergalių skaičius – irgi vienas geriausių OFI istorijoje.
Iš vienos pusės, visi džiaugiasi, jog rezultatai akivaizdžiai pagerėjo, jaučiamas renesansas. Kita vertus, tai yra aiškus signalas, kad Kretos futbolas ilgą laiką buvo gilioje duobėje.
Man svarbiausia, kad šiemet vėl visi pradėjo tikėti, jog OFI gali žaisti ir mesti iššūkį toms didžiosioms Graikijos komandoms. Kita medalio pusė, jog nė vienos tos didelės komandos mes taip ir neįveikėme. Buvome kelis kartus per plauką, bet... tai taip ir neįvyko.
– Sezoną baigėte septyniomis nepralaimėtomis rungtynėmis iš eilės. Ar paskutinėmis savaitėmis OFI veidas jau buvo toks, kokį matyti ir norėjote?
– Man patiko, kad vaizdas jau buvo stabilus. Kai paėmiau komandą, mano siekis buvo sulipdyti tokį kolektyvą, kurį būtu sunku įveikti bet kuriai ekipai. Manau, kad šia prasme uždavinys buvo įgyvendintas.
OFI pradėjau treniruoti prieš pat perėjimų langą. Su šešiais žaidėjais atsisveikinome, keturi atėjo kiti, bet tik vienas iš naujokų vaidino tikrai svarbų vaidmenį. Galima sakyti, kad tiek sezono pradžioje, tiek pabaigoje žaidė ta pati komanda ir galiausiai ji užkopė į septintą poziciją.
Maža to, visoje lygoje OFI buvo antra ekipa pagal presingą. Jei vertinsime PPDA (angl. passes per defence action, rodiklis, kuriuo vertinamas komandos spaudimo intensyvumas – aut. past.), tai tik AEK jį turėjo geresnį už mus.
Graikijos žiniasklaida netgi pastebėjo, kad su Matías Almeyda (garsus buvęs Argentinos futbolininkas, treniruojantis AEK – red. past.) propaguotu spaudimu gali lygintis tik Valdas Dambrauskas. Kartais tokios viešos specialistų ar žurnalistų nuomonės yra netgi iškalbingesnės už tą septintą poziciją, kurią užėmėme. Tu parodai, kad sugebi valdyti komandą, kad žaidėjai neatsipalaiduoja, turi motyvaciją, seka paskui trenerį.
Galvoju, kad paskutines septynerias rungtynes mes netgi nežaidėme taip gerai, kaip reguliarioje sezono dalyje. Tiesiog rungtyniavome su panašaus pajėgumo komandomis, progų turėdavo tiek varžovai, tiek mes ir viską lemdavo smulkmenos. Man, kaip treneriui, labiau patikdavo tas OFI, kuris žaidė su stipriausiomis komandomis pirmoje sezono dalyje.
Kas toliau? Norėčiau, kad kitą sezoną žengtume žingsnį į priekį. Tai reiškia, kad turėtume patekti tarp šešių stipriausių komandų. Šis siekis nėra neįmanomas. Tiesiog turime ateiti į darbą, suskaičiuoti, kiek turime rungtynių laimėti, kiek galima pralaimėti. Nesiblaškyti ir nepanikuoti, jei kas nors nepavyks.
Jei neįvyks kažkokių netikėtumų, manau, kad pagal pajėgumą, biudžetą, žaidėjus, turime ten būti. Aišku, futbole gali būti visko.
Graikijos čempionato specifika yra tokia, kad čempionatas į dvi dalis skyla po 26 turų. Žaisdamas kitoje lygoje turi 30–34 rungtynes, o čia privalai gerą formą demonstruoti jau nuo pat sezono pradžios, antraip gali likti už pirmojo šešeto ir kovoti tik dėl 7–14 vietų. Dėl to kiekvienos rungtynės, net ir pirmoje sezono pusėje, turi kur kas didesnę vertę.
Ir šiemet pasvajojome, kad jei geresnė sezono pradžia ar kelios kiek sėkmingiau pasibaigusios rungtynės, galėjome būti pirmoje šešeriukėje. Kita vertus, nesinorėtų patekti į šešetą ir ten nebūti konkurencingam. Jei jau tai padarytume, norėčiau turėti komandą, kuri kovotų dėl aukščiausių pozicijų, siektų savo tikslų, galiausiai nuspręstų, kuri ekipa bus čempionė.
Noriu turėti tokią komandą, kuri kasmet būtų vis konkurencingesnė, tada bus daugiau ir varžovų pagarbos, daugiau pagarbos ir iš teisėjų.
– Dažnai pabrėžiate detalių ir statistinių futbolo parametrų svarbą. Ar tai reiškia, kad ruošdamiesi vienam ar kitam mačui irgi stengiatės akcentuoti kažkokius rodiklius, kuriuos pasiekus komanda maksimaliai priartėtų prie pergalės?
– Futbolo analitika mane domino dar nuo tų laikų, kai karjeros pradžioje dirbau „Manchester United“ akademijoje. Tuomet kartu darbavosi ir toks patyręs specialistas Johnas Biltonas. Kai kuriems jo idėjos atrodė atgyvenusios, bet man labai įstrigo vienas jo taikytas darbo metodas – „treniravimas pagrįstas įrodymais“.
Prisimenu, kaip Lietuvos futbolo federacija man patikėjo U17 rinktinės vyriausiojo trenerio postą, dar irgi nebuvo tiek statistikos, kaip dabar, bet jau tuomet analizuodavau mūsų komandos žaidėjų kiekvieną perdavimą – trumpą, ilgą ir pan.
Kai dirbau su Vilniaus „Žalgiriu“, buvome susibūrę į jaunų trenerių grupelę, susirinkdavome kas mėnesį ir apžvelgdavome įdomiausias pamatytas rungtynes, tendencijas ir trenerių sprendimus, keisdavomės nuomonėmis. Tam kolektyvui priklausė rinktinėje dabar dirbantis Vaidas Sabaliauskas, „Hegelmann“ klube Andriui Skerlai padedantis Tadas Vilkevičius, Deividas Mikučionis ir kt. Prisimenu, jog V.Sabaliauskas tąkart buvo atlikęs visų A lygoje įmuštų įvarčių analizę ir pastebėjome, jog dauguma įvarčių įmušama iš 5–11 metrų zonos.
Jei skaičiai rodo taip, būdamas treneriu natūraliai stengiesi daryti viską, kad kamuolys būtų kuo dažniau pristatomas būtent į tą erdvę. Čia panašiai kaip ir šių laikų krepšinyje, faktiškai nebeliko mid-range (vidutinio nuotolio) metimų, nes statistiškai atakuoti iš po krepšio arba tritaškio apsimoka kur kas labiau.
Tuomet prie šios bazės prijungi kitus elementus, tarkim, spaudimą. Matai, kad perėmus kamuolį arčiau varžovų vartų, galbūt tau užteks vos vieno perdavimo, kad jis būtų pristatytas į „karštą“ zoną.
Žinoma, visa ši statistika labai priklauso nuo atlikėjų ir jų gebėjimų, kuriais tu disponuoji.
– Iki karjeros etapo Graikijoje visada treniravote komandas, kurios kovodavo dėl aukščiausių pozicijų. Ar psichologiškai vadovauti komandai-vidutiniokei, kuri viršija lūkesčius, yra lengviau?
– Ne, man atvirkščiai. Didžiausias dalykas, kurio šiemet trūko – kova dėl titulų. Kai kovoji dėl aukso medalių ar taurės finale, jauti, jog esi šalia trofėjaus ir jis ranka yra pasiekiamas. Tomis akimirkomis išgyveni daug adrenalino ir jis yra teigiamas, kad ir kaip viskas susiklosto.
Dirbant su klubu, kuris kovoja dėl išlikimo, viskas yra kitaip – adrenalino taip pat labai daug, bet tai yra nepalyginami dalykai. Atsikeli rytą po pralaimėjimo ir tas spaudimas yra milžiniškas, nes suklysti vėl tiesiog negali, antraip krisi į žemesnį divizioną.
– Atvykęs į Heraklioną sakėte, jog jūsų tikslas paversti OFI tokia komanda, kurią nugalėti namų aikštėje būtų ypač sudėtinga, nes kelionė į Kretos salą likusioms ekipoms iš žemyninės Graikijos dalies yra sudėtingesnė. Visgi svečiuose šį sezoną žaidėte kur kas geriau nei namuose...
– Žymiai geriau... Iš septyniolikos rungtynių namuose laimėjome tik tris sykius. Dar daugiau – pastebėjau, kad vieni vartai buvo tarsi užkeikti – į juos galiausiai sugebėjome įmušti tik pačioje sezono pabaigoje, kai nugalėjome „Levadiakos“ 4:1.
Įprastai stadiono aikštėje nesitreniruodavome, tačiau kai susiklostė tokia neįprasta situacija, specialiai dariau treniruotę, turėjome daug standartinių situacijų prie tų vartų, kad kuo daugiau muštume ir galiausiai „pramuštume“.
Vienoje spaudos konferencijoje netgi juokavau, kad reikia kviesti kunigą.
Mūsų namų stadionas tikrai išskirtinis ir specifinis. Jis pastatytas gyvenamųjų namų rajone, angliško stiliaus, kai kas rungtynes gali stebėti netgi iš savo namų balkono (juokiasi). Techninė zona – vos pusė žingsnio, sirgalių tribūnos – prie pat. Spaudimas iš mūsų sirgalių varžovų treneriui ir suolui visuomet yra milžiniškas.
Kai OFI devintajame dešimtmetyje kovojo dėl titulų, būtent namų aikštė buvo didžiulis klubo pranašumas. Tikiu, kad stadionas ir dabar gali būti mūsų dvyliktas žaidėjas, atmosfera, kuri gąsdintų varžovus.
Šį sezoną nesugebėjau padaryti taip, kad jis taptų mūsų tvirtove. Čia labai svarbus faktorius. Mielai sutikčiau išvykoje laimėti tris mačus iš septyniolikos, jei tik savo aikštėje iškovotume kur kas daugiau taškų.
Tada ir palaikymas būtų visai kitoks, nes OFI fanai yra labai karšti, tiesmuki, jie labai myli klubą, bet taip pat yra ir negailestingi. Jei laimėtume namuose, būtume daug stipresni.
Tai yra vienas pagrindinių uždavinių kitiems metams ir erdvė, kurioje galime stipriai pasistiebti.
Kitas lūkestis – geresnis žaidimas su žemesnes vietas turnyro lentelėje užimančiomis komandomis. Su lyga šiemet atsisveikino „Ionikos“ ir „Levadiakos“, su abiem jomis žaidėme po tris sykius ir praradome net po penkis taškus.
– Nemažai atgarsio sulaukė vaizdo įrašas iš rūbinės su emocinga įkvepiančia kalba čempionato pabaigoje. Tokie dalykai išugdomi, ar viską lemia širdis ir spontaniškumas?
– Tai jausmas. Kaip tu gali išmokti tokių dalykų, jei netgi nežinai kaip viskas susiklostys? Beje, pertraukos metu buvo visai kita kalba. Ten buvo daužomos ir lentos (juokiasi). Pykau, mačiau, kad kai kurie žaidėjai gal ir nori kažką pasakyti atgal, bet tik gaudo kvapą ir tyli, galbūt kai kas net pagalvojo: paskutinės rungtynės, tai gal geriau nieko nebesakysiu, kam to reikia...
Tas paskutinis sezono mačas su „Panetolikos“ tikrai nebuvo geras, priešininkas tris sykius pataikė į virpstą, žeidė mus ginantis standartinėse situacijose. Bet ironiška, jog pabaigoje po tokios pat standartinės situacijos paslydo jų vartininkas, mes įmušėme ir laimėjome. Tokiomis akimirkomis jauti, kad kažkas tau galiausiai atsilygina už darbą ir pastangas, nors ir nebuvai geresnis. Tą vyrams ir pasakiau. Atėjau į rūbinę ir galiausiai padėkojau, nors dar prieš dešimt minučių nuotaika buvo visai kitokia.
Kas jau kas, bet futbolininkai tikrai nusipelnė pagarbos už pastangas ir pasiektus rezultatus. Galima tik prisiminti, kad sezono pradžia buvo labai sunki, mūsų ištikimiausi fanai netgi buvo parašę atvirą laišką futbolininkams, generaliniam direktoriui, prezidentui.
Visgi aš nuo pat pirmos dienos mačiau, kad, nepaisant kuklių skaičių turnyro lentelėje, žaidėjai dega noru, treniruotėse atiduoda visas jėgas, yra motyvuoti. Norėjosi, kad už tas pastangas būtų atlyginta ir tai galiausiai įvyko.
– Tapęs OFI treneriu pirmosiomis savaitėmis turėjote ne vieną karštą akistatą su vietos žiniasklaidos atstovais. Ar žymiai pagerėjus rezultatams bendrauti su jais tapo lengviau?
– Graikija yra specifinė tuo, jog turi labai daug laikraščių ir žiniasklaidos kanalų. Atvykus žaisti į Atėnus su AEK ar „Panathinaikos“, reikia susidurti būtent su tiems klubams atstovaujančiais žurnalistais.
Dirbant Splite apie „Hajduk“ rašydavo 4–5 žiniasklaidos priemonės, o vien Kretoje yra gal kokia dešimt OFI reikalus nušviečiančių korespondentų.
Susidomėjimas didelis, aš puikiai suprantu žaidimo taisykles, jų darbo specifiką. Pratinomės vieni prie kitų ir galiausiai tas santykis tapo kur kas šiltesnis ir atviresnis.
Nusprendžiau kiekvieną trečiadienį rengti atvirą treniruotę, į kurią galėjo laisvai ateiti žurnalistai ir užduoti jiems rūpimus klausimus. Tai pasiteisino – kiekvieną kartą sulaukdavome mažiausiai trijų korespondentų.
Toks atviras bendravimas visus suartino – žurnalistai geriau pradėjo suprasti klube vykstančius procesus, pajausti komandą, žaidėjai negaudavo tiek daug nepamatuotos kritikos.
– Kas šį sezoną buvo sunkiausia?
– Išskirčiau porą momentų. Pirmiausia – ketvirtos mano rungtynės namuose su „Levadiakos“. Tuo metu buvome nukritę į paskutinę poziciją. Jei būtume pralaimėję, pusantro mėnesio būtume buvę turnyro lentelės dugne, nes prasidėjo pasaulio čempionatas. Būtų buvęs labai sunkus laikas, nes ta turnyro lentelė nuolat šmėsčiotų prieš akis.
Rungtynės prasidėjo sunkiai – 2-ąją minutę įsimušėme į savo vartus... Kokią valandą visiškai niekas nesisekė, sirgaliai pikti, žaidimo nėra. Turėjau porą kozirių ant suolo, kurie išgelbėjo, įmušė ir laimėjome 2:1. Pakilome per dvi vietas ir nuotaikos toms kelioms savaitėms tapo kur kas geresnės. Kita vertus, visi klube pripažįsta, kad tas rungtynių pusvalandis buvo prasčiausias šį sezoną.
Kitas lūžio momentas – po pasaulio pirmenybių. Per tas pertraukos savaites labai gerai padirbėjome, sužaidėme draugiškus mačus su Briuselio „Anderlecht“, AEK, „Ionikos“. Jaučiame, kad kiekvienoje dvikovoje žaidimas vis gerėja, valdžia patenkinta, atsipalaidavus. Vadovai po šios atkarpos man sako: to, ką matome aikštėje, visiškai turėtų užtektų tam, kad liktume lygoje.
Ir tada pirmos čempionato rungtynės prieš dėl šeštos vietos kovojantį „Atromitos“. Žaidėme žymiai geriau, turėjome virš 70 proc. kamuolio kontrolės, kelias progas... Bet vienas kampinis prie mūsų vartų ir praleistas įvartis. Spaudėme, atlikome daug smūgių į vartus, netgi įmušėme, bet VAR įvartį atšaukė. Galiausiai viskas baigėsi pralaimėjimu 0:1. Grįžti namo, žiūri į tvarkaraštį, o jame parašyta, kad kitas varžovas – Atėnų „Panathinaikos“. Išvykoje. Komanda, kovojanti dėl čempionų titulo. Dešimt taškų nuo visų atsiplėšusi ekipa.
Supranti, kad pralaimėjimas jai – ir tu vėl paskutinis, o visas tavo padarytas darbas perniek. Nuvažiavome į sostinę ir 7 minutę gauname raudoną... Visgi viskas baigėsi kovingomis lygiosiomis su PAO. Tada mače su „Volos“ irgi iškovojome tašką, o galiausiai svečiuose 4:0 sutriuškinome „Panetolikos“.
Tada supratau, kad viskas su šita komanda bus gerai, o ant šios bangos svečiuose dar ir iškovojome tašką su PAOK – ko klubui nebuvo pavykę padaryti dešimt metų.
– Pastarąjį kartą kalbėjomės žiemą ir sakėte, kad susikoncentruoti į darbus nėra sunku, nes Kreta neturistiniu sezono metu yra labai ramus kraštas. Ar prasidėjus poilsiautojų antplūdžiui dirbti tapo sunkiau?
– Ne, netgi lengviau. Prasidėjus vasaros sezonui triukšmo saloje yra gerokai daugiau, bet ir pranykti jame ir būti nepastebėtam lengviau. Kai turistų nėra, esi labiau matomas, tave pastebi, dažniau užkalbina parduotuvėje ar kavinėje. Lygiai tas pats būdavo Splite, tad esu pripratęs. Maža to, antrą sezono pusę žaidėme tik dėl 7–14 vietų, tad dėmesio taip pat buvo kur kas mažiau nei būtume gavę, jei kovotume stipriausiųjų šešete.
– Graikijos žiniasklaidai neseniai prasitarėte, jog apie tai, kad „PAS Giannina“ pavyko įveikti tik po 22 metų pertraukos, sužinojote iš žmonos. Kiek domitės tuo, ką apie OFI rašo vietos žurnalistai?
– Minimaliai, turbūt mažiausiai iš visų šalių, kuriose iki šiol dirbau. Turime du komunikacijos žmones, kurie mane reguliariai ir informuoja apie bendrą situaciją viešojoje erdvėje. Apie įdomesnius straipsnius praneša žmona, ji seka kelis tinklalapius ir dažniausiai „atfiltruoja“ pozityvią ir įdomesnę informaciją.
– Kaip atrodo V.Dambrausko laisvalaikis Heraklione?
– Stengiuosi paskaityti knygą, bendrauju su Lietuvoje gyvenančia šeima bei labai daug žiūriu futbolo per televiziją. Tiesiog gyvenu tuo ir sporto transliacijų stebėjimas man yra pats geriausias poilsis.
Pavyzdžiui, šeštadienį turime rungtynes. Jeigu dar laimime, tai vakaras po jų yra puikiausias laikas – grįžtu namo, pažiūriu kitų Europos šalių čempionatų įdomiausias rungtynes, tada prasideda Brazilijos ir Argentinos pirmenybių dvikovos, po to MLS... Jei nėra jų, vyksta kažkokios NBA ar NHL rungtynės. NFL sezono metu pažiūriu visas mėgstamo „Indianapolis Colts“ mačus.
Pastaruoju metu seku, kaip sekasi Rio de Žaneiro „Fluminense“ ir Buenos Airių „Boca Juniors“ komandoms. Apskritai, stengiuosi domėtis čempionatais, iš kurių yra atvykę mano komandos žaidėjai. Tada su jais turiu daugiau temų, kuriomis galime kalbėtis, stipresnį ryšį.
Sekmadienių rytais su kitais OFI lietuviais žaisdavome padelį. Po treniruočių beveik visas laikas būdavo skiriamas futbolo transliacijoms – pažiūrėdavau jų po kokias keturias per dieną. O dar pridėjus A lygą, Latvijos „Virsliga“, visus Splito „Hajduk“ mačus, Kauno „Žalgirio“ kovas Eurolygoje... Išeina be proto daug (šypsosi).