Kur kas dažniau planetos čempionatuose laimi tie, kurie ne patys žiba, o tie, kurie tiesiog sugeba iš varžovų atimti pagrindinius jų ginklus.
Futbolo aikštėje viską lemia smulkmenos.
Katare vykusiose pirmenybėse Argentina nebuvo tobula komanda. Grupės etape jie pralaimėjo Saudo Arabijai. Du kartus – ketvirtfinalyje su Nyderlandais ir finale su Prancūzija – iššvaistė dviejų įvarčių persvarą ir triumfavo tik po baudinių serijos.
Nedaug trūko ir kad toks pat likimas juos ištiktų aštuntfinalio akistatoje prieš Australiją.
Visgi taktiniu požiūriu jie ilgą laiką neutralizuodavo varžovus, ypač rungtynių pradžiose. Jie taip pat maksimaliai išnaudojo savo geriausio žaidėjo įtaką.
Lionelis Scaloni šiose varžybose neturėjo plano A.
Prieš Saudo Arabiją ir Meksiką jis naudojo 4-4-2, o prieš Lenkiją perėjo prie 4-3-3. Po to jis grįžo prie 4-4-2 prieš Australiją – ir, antrosios rungtynių pusės pradžioje perėjęs prie 5-3-2, pasiliko prie tos pačios schemos ir mače prieš Nyderlandus. Prieš Kroatiją jis vėl perėjo prie 4-4-2, o prieš Prancūziją – prie 4-3-3. Nė viena kita pasaulio čempionatą laimėjusi komanda nebuvo tokia lanksti.
Net tą vienintelį kartą, kai nekeitė taktinės schemos tarp rungtynių, pergalei prieš Meksiką prireikė, kad L.Scaloni pakeistų pusę naujų aikštės žaidėjų. Ir kaip dažnai nutinka tikriems nugalėtojams, turnyro metu L.Scaloni pagaliau surado pagrindinius žaidėjus.
Alexis Mac Allisteris nepradėjo pirmųjų rungtynių, bet pradėjo kitas šešias ir puikiai pasirodė finale. Saugų linijoje pirmąsias rungtynes pradėjo Leandro Paredesas, antrąsias – Guido Rodriguezas ir tik trečiasis pasirinkimas – Enzo Fernandezas – tapo lemiamas.
Julianas Alvarezas turnyrą irgi pradėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio, o rungtynėse su Lenkija žaidė kairiojo krašto puolėjo pozicijoje. Nuo atkrintamųjų varžybų „Manchester City“ puolėjas buvo mestas į atakos smaigalį ir ši L.Scaloni sudėtis veikė geriausiai.
Prieš Australiją pasirinktas 4-4-2, o L.Messi atliko labiau atsitraukusio žaidėjo vaidmenį ir australai ilgą laiką žaidė be kamuolio. Gilesnėje pozicijoje kapitonas galėjo daryti kur kas didesnę įtaką.
Prieš Nyderlandus išmintingai buvo pritaikyta 5-3-2 schema. Kraštuose žaidę Nahuelis Molina ir Marcosas Acuna ne tik neutralizavo Denzelio Dumfrieso ir Daley Blindo atakas. N.Molina, ištaikęs progą, netgi sugebėjo sudalyvauti fantastiškoje atakoje, kai įkirto į baudos aikštelę už olandų nugarų ir po puikaus L.Messi perdavimo įmušė pirmą mačo įvartį.
M.Acuna uždirbo baudinį, po kurio buvo įmuštas antrasis argentiniečių įvartis.
Pusfinalyje prieš Kroatiją naudota 4-4-2 pasižymėjo stipriai susiaurinta saugų linija, taip stengiantis kuo geriau blokuoti aikštės vidurį nuo puikių Kroatijos saugų perdavimų. J.Alvarezas puikiai išnaudojo savo greičio savybes ir po įspūdingų jo sprintų buvo įmušti pirmieji du Albiceleste įvarčiai.
Vėliau jis padėjo tašką, įmušė trečiąjį įvartį, pasinaudojęs puikiu L.Messi reidu ir perdavimu.
Tai buvo bene geriausias turnyro įvartis, puikiai iliustravęs, kodėl L.Messi buvo atleistas nuo gynybinių pareigų. Jam leista taupyti energiją tokiems puikiems išpuoliams.
Tai buvo L.Messi pergalė pasaulio futbolo čempionate: septyni įvarčiai, trys rezultatyvūs perdavimai.
L.Scaloni sukūrė komandą pagal ryškiausios savo žvaigždės poreikius, net jei jai pačiai Katare buvo taikomi trys skirtingi vaidmenys.
Kai reikėjo, L.Messi žaidėjo kaip antrasis puolėjas. Kai reikėjo – dešiniajame puolimo krašte. Kai reikėjo – meistriškai užimdavo „netikro devintojo“ numerio vietą.
Kad ir kokį vienuoliktuką išstatydavo L.Scaloni, kad ir kokią taktinę schemą pasirinkdavo, L.Messi visada atsidurdavo savo mėgstamose pozicijose.
Ryškiausią Argentinos žvaigždę supo geri, o ne puikūs žaidėjai. Kur kas svarbiau, kad komandos draugai buvo tie, kurie suprato 10-ojo numerio genialumą ir sutiko mielai bėgioti už jį. Toks buvo Julianas Alvarezas, toks buvo Rodrigo De Paulis.
Paralelės su Diego Maradonos 1986-ųjų Argentina – neišvengiamos. Abu juos sieja ne tik ta pati tautybė ar tas pats marškinėlių numeris. Akivaizdu, kad kaip ir prieš 36-erius metus, pasaulio čempione vėl tapo rinktinė, kurią drąsiai galima vadinti vieno žaidėjo komanda.
Per pastaruosius pasaulio čempionatus to nebuvo. Netgi 2002-aisiais Brazilija turėjo garsųjį savo R triumviratą – Ronaldo, Rivaldo ir Ronaldinho.
L.Scaloni finalo planas buvo labiausiai orientuotas į puolimą ir veiksmingiausias nuo pat pradžių.
Nebuvo didelė staigmena, kad finale vietoj L.Paredeso į sudėtį grįžo Angelis Di Maria. Tačiau buvo netikėta jį matyti kairiajame krašte.
Iki tol šiame turnyre A.Di Maria žaidė dešiniajame krašte, būtent iš dešiniojo krašto jis pelnė įvartį ir praėjusių metų „Copa America“ finale prieš Braziliją.
Atrodė, kad greičiausiai veteranas bus mestas į aikštę, kad padėtų blokuoti Kyliano Mbappe ir Theo Hernandezo užimamą kraštą, nes nepaisant visų genialių puolimo savybių, Angelis visada buvo darbininkas, įpratęs atlikti antraeilius vaidmenis, kad padėtų L.Messi, Cristiano Ronaldo ir K.Mbappe spindėti ryškiausiomis spalvomis Argentinos, Madrido „Real“ ir „Paris Saint Germain“ komandose.
Taigi, 4-3-3 schemoje A.Di Maria žaidė kairėje pusėje, o Messi – dešinėje. Tai buvo svarbus žingsnis – T.Hernandezas galėjo laisvai skristi į priekį ir bendradarbiauti su K.Mbappe.
Prieš pat Argentinos pirmąjį įvartį jie ir surengė pavojingą išpuolį, o viskas pasibaigė labai pavojingu Olivier Giroud smūgiu galva virš vartų. R.De Paulis, žaidęs Argentinos vidurio saugų trijulės dešinėje, atrodė pervargęs.
Tačiau toks pasirinkimas turėjo du privalumus. Pirma, L.Messi, kuriam, kaip visada, buvo leista laisvai atlikti gynybos funkcijas, galėjo drąsiai veržtis į erdvę už T.Hernandezo ir nuolat įsitraukdavo į žaidimą.
Antra, o tai dar svarbiau, A.Di Maria sužibėjo kairiajame krašte. Tiksli L.Scaloni logika, kodėl jis buvo naudojamas šiame krašte, taip ir lieka neaiški.
Iš reikalo dešiniuoju gynėju šiame čempionate tapęs Julesas Kounde Katare su gynybinėmis funkcijomis tvarkėsi labai solidžiai, tuo tarpu T.Hernandezas neretai turėjo problemų.
Galbūt L.Scaloni, pats buvęs dešinysis gynėjas, nujautė, kad įprastai vidurio gynėjo pozicijoje žaidžiantis futbolininkas vis tiek nepasižymi tokiomis pačiomis greičio, o galbūt net ir taktinėmis savybėmis, ypač kai reikia rungtyniauti toliau nuo baudos aikštelės.
Jei taip, L.Scaloni buvo teisus. A.Di Maria uždirbo baudinį po Ousmane'o Dembele pražangos.
Po to jis iššoko ir užbaigė puikų antrąjį įvartį, kurį argentiniečiai vėl sukombinavo įsiveržę į erdvę už T.Hernandezo.
Visą pirmąją rungtynių pusę A.Di Maria buvo išskirtinis, nesvarbu, ar terorizavo J.Kounde, ar ieškojo derinio su L.Messi.
A.Di Maria priminė savo geriausią versiją 2014 m. Čempionų lygos finale, kai žaidė kairėje pusėje.
Įdomu tai, kad L.Scaloni, įprastai po pertraukos Argentinai turint pranašumą, dažniausiai pereidavo prie penkių gynėjų linijos. Šį kartą taip nebuvo.
Galbūt jis jautė, kad schemos pakeitimas mače su Australija buvo pernelyg atsargus, nesuveikė ir jo komanda paskutinėmis minutėmis turėjo atlaikyti didžiulį spaudimą.
Ženklų, jog prancūzai gali grįžti į kovą, buvo minimaliai, tad treneris nusprendė ir toliau išlaikyti puikiai veikusią schemą. Kai po 64 minučių A.Di Mariai baigėsi jėgos, jis išleido kairįjį gynėją M.Acuną, kuris sudarė tandemą su Nicolasu Tagliafico.
Panašiai L.Scaloni pasielgė ir praėjusių metų „Copa America“ finale, nors tose rungtynėse, Brazilijai pakeitus sudėtį, tai buvo kur kas prasmingiau.
Argentina ir toliau laikėsi 4-4-2, tiesiog kairiojo saugo pozicijoje žaidė kairysis gynėjas.
Mačo pabaigoje Didier Deschamps'as iš esmės perėjo prie dideliu greičiu pasžyminčio puolamojo ketverto – K.Mbappe, Randalo Kolo Muani, Marcuso Thuramo ir Kingsley Comano. Kiek keista, kad L.Scaloni nepadarė to, ką darė prieš Australiją, ir neįleido Lisandro Martinezo, kad turėtų dar vieną papildomą žmogų atraminėje zonoje.
Argentina atrodė išvargusi.
Įspūdingas pratęsimas priminė taktinę anarchiją. Kai kurie specialistai teigia, kad dėl padidėjusio galimų keitimų skaičiaus treneriai dabar pernelyg kontroliuoja situaciją. Tačiau galbūt yra priešingai?
Iki pratęsimo pabaigos Argentina atliko šešis keitimus, o Prancūzija – septynis, nes Adrienas Rabiot aikštę paliko susimušęs galvą.
Kuo daugiau keitimų, kuo daugiau šviežių kojų, tuo mažiau treneriai gali daryti įtaką žaidimui. Po to, kai L.Messi vėl išvedė Argentiną į priekį, L.Scaloni galiausiai įleido penktą gynėją, nors bandydama užbaigti rungtynes Argentina vis tiek į savo vartus gavo dar vieną baudinį.
Kiek Argentina yra panaši į pastarųjų pasaulio čempionatų nugalėtojus?
Prieš turnyrą „The Athletic“ išvardijo šešis bendrus pastarųjų pasaulio čempionatų nugalėtojų bruožus.
Pirmasis – grupės etape nereikia daryti įspūdžio. Argentina pralaimėjo pirmąsias rungtynes, o įpusėjus antrosioms rungtynėms su Meksika buvo tik per plauką nuo iškritimo.
Antrasis – treneriai linkę kliautis patikrintomis žvaigždėmis. L.Scaloni pakeitė daugiau žaidėjų nei bet kuris kitas pasaulio čempionatą laimėjęs treneris, bet finale buvo apdovanotas už tai, kad pasitikėjo A.Di Maria, kai kiti galbūt būtų likę prie tų, kurie gerai žaidė atkrintamųjų varžybų etape.
Trečias – dažnai keičiama taktinė schema. Šis punktas šiemetinėje Argentinos rinktinėje pažymėtas ypač ryškiai.
Ketvirtas – atkrintamosiose varžybose „sausi“ vartai yra gyvybiškai svarbūs. To nebuvo – Argentina per ketverias rungtynes nepraleido tik kartą.
Penktasis – galima laimėti ir be rezultatyvaus 9 numerio. Tai iš esmės galioja ir šiuo atveju. Argentinos puolėjai Lautaro Martinezas ir J.Alvarezas iš šios pozicijos sugebėjo įmušti tik tris įvarčius. Įdomu, kad vienintelės rungtynės, kuriose L.Messi pradėjo kaip vidurio puolėjas, t. y. prieš Lenkiją, ir buvo vienintelės rungtynės, kuriose jis neįmušė įvarčio.
Ir galiausiai – kelyje į triumfą laiminčiai komandai įprastai prireikia pratęsimo ir (arba) laimėtos baudinių serijos. Argentinai prireikė dviejų pratęsimų, lygiai taip pat, kaip Italijai prireikė dviejų pratęsimų, kad laimėtų praėjusių metų Europos čempionatą.
Vis dėlto nerasite daug tokių, kurie teigtų, kad Argentina šios pergalės nenusipelnė.
Visose keturiose atkrintamųjų varžybų rungtynėse jie buvo pranašesni už savo oponentus. Jie „laimėjo“ pagal xG rodiklį visose septyneriose rungtynėse.
Dėl argentiniečių drąsos turėjome bene geriausią pasaulio čempionato finalą istorijoje, o jų kapitonas neabejotinai yra geriausias futbolininkas, kokį tik yra matęs šis žaidimas.
Šią Argentiną prisiminsime su meile.
