Kuomet praėjusį mėnesį Stasys Baranauskas pasirodė per Vilniaus „Žalgirio“ klubo 75 metų jubiliejaus šventę, jam tai buvo pirmasis pasirodymas viešumoje nuo 2021 metų rudens.
60-metis vilnietis buvo paprašęs savo bendražygių pagloboti jį dėl viso pikto per renginį ir paskui per Lietuvos rinktinės rungtynes su Farerų salų komanda LFF stadione, nes prieš tai apsilankant stadione rado jėgų išbūti tik pusę mačo.
Šįkart vakaras praėjo sklandžiai, ir S.Baranauskas jau leidžia sau juokauti: „Pasitarę su žmona priėmėme sprendimą gyventi amžinai. Žiūriu, jog kol kas viskas vyksta pagal planą.“
Iš tiesų planas buvo subyrėjęs totaliai visus pastaruosius metus, nuo praėjusio spalio, kai žalgiriečio galvoje buvo aptiktas ten ilgai tūnojęs nekviestas svečias.
Prasidėjo nuo sprando skausmų
Pastaruosius metus S.Baranauskas pirmą kartą pastūmė futbolą į antrą planą, nors šiame žaidime bėgo visas jo gyvenimas.
Kaune augęs futbolininkas per Panevėžio „Ekraną“ 1980 metais prasimušė į stipriausią šalies komandą Vilniaus „Žalgirį“ ir su juo pražygiavo per ryškiausią etapą klubo istorijoje.
Tai buvo visų laikų stipriausias Lietuvos futbolo klubas, iškopęs į aukščiausią TSRS futbolo lygą ir ten ėmęs konkuruoti su stipriausiomis Maskvos, Kyjivo, Tbilisio, Minsko ir kitomis komandomis.
„Žalgiris“ užėmė trečią vietą 1987 metų pirmenybėse, tais pačiais metais iškovojęs ir pasaulinės universiados Zagrebe taurę, ir pirmą kartą iškopęs į UEFA varžybas.
Tai buvo laikai, kai į „Žalgirio“ stadioną sostinės centre susigrūsdavo ir po 13–15 tūkstančių sirgalių į svarbiausias rungtynes, o šalia tokio kūrybingo žaidėjo kaip Arminas Narbekovas puolime atsiskleidęs S.Baranauskas buvo etatinis komandos puolėjas.
Galbūt ne pats techniškiausias ar greičiausias, bet kovingas futbolininkas įvarčiais daug prisidėjo prie žalgiriečių pergalių 1980–1989 metais.
Paskui karjera nusirito per Izraelio ir Austrijos klubus, S.Baranauskas sužaidė 14 rungtynių Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos rinktinėje, 1996 metais laimėjo A lygą su Šiaulių „Kareda“, o baigęs žaidėjo karjerą pasirodydavo atlikdamas kitus vaidmenis.
Prieš dešimtmetį išvedęs į A lygą trumpai gyvavusį Vilniaus REO klubą, S.Baranauskas 2014–2015 m. dirbo Igorio Pankratjevo asistentu Lietuvos rinktinėje, o bendražygiui atsistatydinus, sugrįžo treniruoti vaikų į Vilniaus sporto mokyklą.
Po reformos ji buvo uždaryta prieš pandemiją, o pats S.Baranauskas susirgo.
„Buvau sveikas gyvas, bet kažkaip pradėjo suskausti sprandą. Iš pradžių nekreipiau dėmesio“, – pasakojo S.Baranauskas.
Dingo kalba, o prašnekti vėl perspektyvų daug nebuvo
Per pirmąjį vizitą pas gydytojus jam patarė naudoti šilto vandens pripilamą guminę pūslę. Bet skausmas nepraėjo, prisidėjo ir galvos skausmai.
Sunaviguotas žmonos ir kaimynės, S.Baranauskas atsidūrė pas Ugnių Kšaną – „neurochirurgijos dievą“, kaip sako pats buvęs futbolininkas.
„Supratau, kad ne viskas yra gerai, kai jis paklausė: ar dvejinasi vaizdas? – prisiminė S.Baranauskas.
Tuo metu klausimas nustebino, nes S.Baranauskas judėjo ir matė gerai. Tą pasakė ir gydytojui, bet šis vis tiek patarė geriau nebevairuoti automobilio.
Gydytojai pradėjo tyrimus, buvo atlikta biopsija. Įvykiai pradėjo suktis labai greitai ne tik Santaros klinikose.
„Aš pradėjau strigti kalbėdamas, o vaizdas ėmė dvejintis: dedu puodelį ant stalo – nepataikau. Sėdžiu mašinoje, atrodo, kad kitas automobilis rieda tiesiai į mane. Kartą sakau žmonai, kur važiuoji, juk kelias sukasi, o pasirodo, kad jis driekiasi tiesiai.
Arba namie atsitrenkdavau į sieną, – pasakojo S.Baranauskas. – Kalba pradingo. Atėjo metas, kai pasakyti galėdavau tik „mu“ ir „be“.
Gydytojai sušaukė konsiliumą ir sudėliojo planą, kaip kovoti su naviku, įsitaisiusiu ant buvusio garsaus žalgiriečio kaukolės pamato.
„Pagal viską atrodė, kad navikų gali būti trys, bet paaiškėjo, kad yra vienas. Tai įsivaizduokite, kokio dydžio, – sakė S.Baranauskas. – Jis tūnojo ilgai, galbūt ir 6–7 metus, o gal ir dar daugiau, bet mano organizmas stiprus, tad ilgai nieko nejaučiau.“
Gydytojai įspėjo, kokia pavojinga situacija.
„Perspektyvų, kad vėl kalbėsiu, buvo nedaug, – prisiminė S.Baranauskas. – Tačiau reagavau ramiai.
Kai sūnus irgi to klausė, sakiau jam: „Aš viską gyvenime esu praėjęs ir karą matęs Persijos įlankoje. Man žaidžiant Izraelyje buvo bombarduojami namai, žuvo žmonės. Manęs jau niekas nestebino. Tad ir dabar: pradėti melstis, verkti, juoktis? Kaip yra – taip.“
Pabudęs rytais stengdavausi pasakyti: „Labas rytas. Aš – Stasys Baranauskas.“
S.Baranauskui buvo paskirtas gydymo planas. Anot žalgiriečio, gydymas buvo ne sunkus. Jis buvo ultraradikalus.
Tęsti kovą įkvėpė gydytojų pastangos
S.Baranauskas pasileido į ilgą ir intensyvų gydymo kursą Santaros klinikose. Chemoterapija, švitinimas kasdien daugiau nei trisdešimt dienų. Labai ilgų dienų.
„Grįždavau namo ir gulėdavau lovoje apsikabinęs puodą, nes pykino, o gerklė buvo tarsi išdegusi, lyg Sacharos dykuma. Miegoti nepavyksta, valgyti ir gerti nesinori. Kalbėti negaliu, – sunkius momentus prisiminė buvęs žalgirietis. – O paskui viskas prasideda iš lėto. Pabudęs rytais stengdavausi pasakyti: „Labas rytas. Aš – Stasys Baranauskas.“
Sakydavau tai labai tyliai, nes garsiai nepajėgdavau.“
Tačiau S.Baranauskas laikėsi ir tęsė gydymą, radęs įkvėpimą Santaros klinikų gydytojų akyse ir veiksmuose.
„Man labai sekėsi. Vis patekdavau pas jaunas, itin rūpestingas ir malonias gydytojas. Jos matė, kad jau tapau „kosmonautas“, kartais eidavau link jų kabinetų ir galvodavau, kaip nenukristi ar neapsivemti nuo chemijos ir švitinimo, – atvirai pasakojo S.Baranauskas. – Tačiau gydytojos taip rūpinosi, kad galvodavau: „Jei taip stengiasi, būtų kiauliška nieko nedaryti – reikia gydytis toliau, negaliu pasiduoti.“
Po daugybės chemoterapijos ir švitinimo seansų sekė cheminė pompa – 100 valandų per penkias paras.
Ir tada S.Baranauskas buvo arti to, kad numotų į viską ranka, bet galiausiai ištvėrė iki pabaigos. Praėjusių metų spalį prasidėjusios grumtynės atkakliai vyko iki šių metų gegužės.
Pastarieji tyrimai, tarp jų pastarąją savaitę, rodo palankius rezultatus.
„Lyg ir viskas gerai, kalba atsistatė, – sakė S.Baranauskas. – Aišku, jei gavai tokių „dovanų“, dėl nieko negali būti tikras.
Juk sakoma: vėžio įveikti neįmanoma, bet su juo gali susitarti – pasirašyti taikos sutartį.
Man regis, man susitarti pavyko. Dabar skausmų nejaučiu, kalbėti galiu.“
Seka „Žalgirio“ kovas
S.Baranauskas labai dėkingas ne tik gydytojams. Jo žmona kasdien vežiojo, ruošė valgyti.
Buvęs futbolininkas vengė kontaktų dėl pandemijos, o ir gydymo metu bendrauti jėgų nebūdavo. S.Baranauskas pats nepasakojo apie užklupusią ligą, tad ir futbolo bendruomenėje niekas nežinojo.
Kai sugrįžo kalba, prasidėjo pokalbiai ir su buvusiais bendražygiais. S.Baranauskas jaučiasi ypač dėkingas už pagalbą bei paramą Robertui Tautkui ir Rimantui Turskiui, taip pat ir Lietuvos futbolo federacijos vadovams Tomui Danilevičiui ir Edgarui Stankevičiui.
Kai kurie bijodavo skambinti. S.Baranauskas mano, jog buvo tokių, kurie pokalbiui įsidrąsindavo tik po kelių taurelių vakare.
Vėliau sulaukė palaikymo skambučių ir iš užsienio – apie jo sveikatą teiravosi buvę bendražygiai Austrijoje, buvusi Kyjivo „Dynamo“ žvaigždė Aleksejus Mychailyčenko, geras lietuvio draugas.
Rugsėjo pabaigoje S.Baranauskas pirmą kartą po ilgos pertraukos pasirodė viešumoje per „Žalgirio“ jubiliejaus iškilmes sostinės rotušėje.
Nors sveikatos tema aktuali, anksčiau ar vėliau kalba pasisuka apie futbolą ir šių dienų sporto aktualijas. Žinoma, ir apie buvusią komandą, kurioje žaidė devynerius metus ir pelnė daug įvarčių.
„Aišku, dabartiniame „Žalgiryje“ trūksta lietuvių, bet ir laikai kiti nei mūsų. Taip, mes buvome lietuviška komanda, bet dabar visoje Europoje taip yra: Europos Sąjungoje žaidėjai gali laisvai judėti, nelaikomi legionieriais, tad ir „Žalgiris“ toks“, – dėstė S.Baranauskas.
Dėl „Žalgirio“ pasirodymo Konferencijų lygoje ir bręstančio dar vieno čempiono titulo A lygoje S.Baranauskas linkęs galvą nulenkti prieš klubo vadovę Vilmą Venslovaitienę: „Tai – jos nuopelnas. Ji pati mėgsta gražiai pasakyti, kad visi prisidėjome, bet 90 proc. klubo rezultatų yra jos nuopelnas. Jau tiek metų vargsta su šia komanda, ieškodama rėmėjų, pinigų, žaidėjų, trenerių. O pralaimėjimai atima daug. Manau, kad ji atidavė daug sveikatos „Žalgiriui“, o pastaraisiais metais futbolo dievai jai pagaliau atlygino.“
S.Baranauskas linki „Žalgiriui“ finišuoti pergalingai Konferencijų lygos varžybose ir tikisi, jog už laimėtas rungtynes gautos premijos leis padėti solidesnius pamatus ir kitam sezonui bei išvysti galbūt dar pajėgesnį Vilniaus klubą.
O sau linkėjimai paprasti. S.Baranauskas pirmiausia tikisi atgaivinti skonio receptorius, o tam įvykus galima bus ir su bičiuliais pavakaroti.
„Komanda buvo pratusi susitikti, pirtyje pasėdėti, paplepėti, pajuokauti.
Linksma kompanija, visi futbolą žaidę kone visą gyvenimą, – sakė žalgirietis. – Dabar man to trūksta.“
