Kurį laiką besitreniravęs Panevėžyje, talentingasis Simonas greitai atrado kelius į Nacionalinę futbolo akademiją (NFA) Kaune. Ėmė atstovauti jaunių rinktinėms. Po vienų iš rungtynių sulaukė agento skambučio.
Trys lietuviai buvo pakviesti į ne taip tuomet dar šlovinamos, antrajame pagal pajėgumą Anglijos divizione („Championship“) žaidusios „Leicester city“ ekipos peržiūrą. S.Stankevičius praleido ten savaitę ir, nors į futbolininkus iš Lietuvos buvo žiūrima itin atsargiai, sulaukė pasiūlymo likti.
Iš pradžių vaikinas pasirašė dvejų metų akademinę sutartį. Pasibaigus jos galiojimui, 2014-aisiais, jam jau buvo pasiūlyta raityti parašą ir ant profesionalaus žaidėjo sutarties.
Treniravosi ir žaidė jis su perspektyviais „Leicester City“ U-21 jaunimo komandos nariais, dalis kurių vėliau perėjo rungtyniauti į pagrindinę ekipą ir šiandien jau gali save vadinti Anglijos čempionais.
Apie dienas, praleistas lapinų gretose, – iš paties S.Stankevičiaus lūpų.
– Simonai, kokios emocijos užplūdo sužinojus, jog buvusi komanda tapo „Premier“ lygos čempione?
Visuomet sėkmė susideda iš teisingų sprendimų grandinės. Didžiausia šios komandos stiprybė buvo tai, kad jie visi vienas kitam buvo šeima.
– Emocijos, žinoma, pačios geriausios. Gera žinoti, kad buvau tokio didelio stebuklo maža dalimi. Didžiuojuosi, kad gyvenime teko pamatyti šios komandos virtuvę iš labai arti! „Leicester City“ tapus čempionais, užplūdo atsiminimai iš treniruočių ir darbo kartu su šiais žaidėjais.
– Kartais būna išsišokėlių komandų, bet, artėjant sezonui į pabaigą, jų rezultatai ima prastėti. Prieš keletą metų Ispanijos „Primeroje“ ilgą laiką pirmavo kukli „Levante“ (šiemet iškritusi į antrą lygą – red. past.), tačiau ji čempione netapo. Kaip pavyko „Leicester City“ išsilaikyti?
– Mano manymu, šis sezonas tiesiog labai palankus Lesterio komandai. Niekada nebūna tik vienos priežasties. Visuomet sėkmė susideda iš teisingų sprendimų grandinės. Didžiausia šios komandos stiprybė buvo ta, kad jie visi vienas kitam buvo šeima: tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Visi leido laisvalaikį, šventes švęsdavo kartu. Netrūko motyvacijos.
Atėjęs naujas treneres Claudio Ranieri atsinešė su savimi puikią energiją ir atmosferą. Iš jo gali jausti optimizmo ir pasitikėjimo bangą. Jis puikiai išryškino „Leicester City“ lyderius, tokius kaip Jamie Vardy ar Riyadas Mahrezas.
Nuo pat pradžių R.Mahrezas buvo skatinamas imtis lyderio vaidmens, o įgijęs trenerių pasitikėjimą, jis puikiai išnaudojo šią progą. Be to, „Premier“ lygos top komandos labai sunkiai pradėjo sezoną. Tai padėjo „Leicester City“ įgauti pasitikėjimo ir žengti žingsnį po žingsnio lentelės viršaus link. Paragauji pergalių skonį ir nebegali sustoti.
– Teko pačiam susipažinti su C.Ranieri? Spausti jam ranką? Koks jis, kaip asmenybė ir kaip treneris, jums pasirodė?
– Taip, teko. Malonus žmogus. Visada geros nuotaikos. Jauti gerą aurą, sklindančią nuo jo. Paprastas. Patikdavo tai, kad pasakydavo viską trumpai ir aiškiai. Ilgų nurodymų nebūdavo.
Kiekviename interviu jis dėkojo savo komandai. Pats suformavo ir trenerių štabą: atsivežė italą fizinio pasirengimo trenerį, asistentą, daktarą. Be keturių italų štabe – tik vienas anglas treneris.
– Ar žaidžiant „Leicester City“ jau buvo ženklų, jog kada nors tai nutiks? Būtumėte statęs už Lesterio komandos triumfą sezono pradžioje? Viduryje?
– Tikrai ne. Niekas tuo netikėjo. Prieš 4 metus buvo galvojama, kaip išeiti į „Premier“ lygą. Kai išėjo, šventė didžiausia buvo. Sezono pradžioje, buvo iškeltas tikslas pasiekti 40 taškų ribą, kurie garantuoja išlikimą „Premier“ lygoje. Jie siekė įsitvirtinti turnyrinės lentelės viduryje. Tai, ką sumanė, įgyvendino jau įpusėjus sezonui.
Du kartus per savaitę treniruodavomės kartu su pagrindine ekipa. Svarbiausia, kad visi visada sukomės toje pačioje virtuvėje!
Tikslai kito. Kaip ir žaidėjų sutartys. Pradžioje sezono tikriausiai nė vienoje sutartyje nebuvo numatytos premijos, skiriamos už čempionų titulą. Tad, mano nuomone, vidury sezono su visais žaidėjais buvo pasirašomos naujos sutartys. Taigi žengti po žingsnelį, neužsimoti per daug, buvo itin protingas sprendimas.
– Ar sudėtis, kuri vyravo jums priklausant šiai komandai, labai skyrėsi nuo čempioniškos „Leicester City“ sudėties?
– Aš žaidžiau jaunimo U-21 ekipoje, todėl negalėčiau sakyti, kad šie čempionai buvo mano komandos nariai. Tačiau treniruotės mums vykdavo kartu. Būdavo pokyčių, kartais kai kurie pirmosios komandos žaidėjai žaisdavo už mūsų komandą. Du kartus per savaitę treniruodavomės kartu su pagrindine ekipa. Svarbiausia, kad visi visada sukomės toje pačioje virtuvėje!
Treniruočių sistema buvo visiems vienoda. Malonu žinoti, kaip tai yra efektyvu! Pavyzdžiui, Marcas Albrightonas, kuris visą šį sezoną žaidė pagrindinėje sudėtyje, praėjusį sezoną ilgą laiką rungtyniavo su mumis. Įrodęs savo vertę, ėmė ir pakilo į pirmąją komandą.
– Kuris iš jų tuomet išsiskyrė? Kuris, jūsų nuomone, yra geriausias „Leichester City“ žaidėjas?
– Treniruočių metu stebėdavau kiekvieną žaidėją. Bandžiau mokytis. Aišku, Jamie Vardy išsiskyrė iš kitų. Savo įžūlumu puolime, užsispyrimu. Jis į viską, ką darydavo, įdėdavo 110 proc. jėgų. Neturi jis tinginystės geno (juokiasi).
Labai juokingas vaikinas. Toks atsipalaidavęs. Tikra komandos siela. Visi iš jo juokdavosi. Kartą atvažiavo į namus pas jį dopingo kontrolė. Mus galėdavo patikrinti bet kada, bet kur, nepranešę. Kadangi jis buvo suplanavęs pasiimti vaiką iš mokymo įstaigos, tai išlipo pro langą ir pabėgo. Trys įspėjimai – ir lieki dvejus metus be futbolo.
– Palaikote ryšius su žaidėjais iš „Leicester City“? Pasveikinote kurį su pergale?
– Tie, su kuriais kartu teko žaisti, siuntė man vaizdo įrašus, kaip komandos triumfą atšventė Lesterio miestas. Šiaip ryšių nepalaikau. Ir tai normalu. Kol būni vienoje ekipoje kartu – viskas gerai, kai išsikraustai kitur – ryšys nutrūksta. Draugai futbole ateina ir išeina. Juk keičiame klubus, šalis.
– Grįžkime ketverius metus atgal. Ar pamenate, kokios emocijos užvaldė, kai pirmą kartą nuvykote į „Leicester City“, kai išvydote treniruočių bazę?
– Futbolo kultūra Anglijoje – visai kitokia. Kitas lygis. Pasikvietę į peržiūrą, jie moka padaryti puikų pirmąjį įspūdį. Geriausiuose viešbučiuose apgyvendina, nori susitikti su žaidėjo šeima.
Šiaip Lesteris – mažas miestas. Niekas iš komandos draugų jame negyveno. Visi glaudėsi Londone ar Birmingame. Iš pradžių gyvenau šalia treniruočių bazės, akademijoje. Į treniruotes važiuodavau dviračiu. Pasirašęs profesionalo sutartį, persikėliau su keliais komandos draugais gyventi už Lesterio. Kelionė iki treniruočių bazės kartais trukdavo ir valandą.
Baigiau vieną iš koledžų. Per dvejus metus įgijau ir tarptautinę trenerio licenciją – galiu treniruoti vaikus iki 14 m. „Leicester City“ tai buvo privaloma. Dėstytojai ateidavo pas mus į treniruočių bazę.
– Kaip toks mažas miestelis, kaip Lesteris, surinkdavo pilnas tribūnas?
– Kol neprasidėjo „Leicester City“ šlovės valanda, į rungtynes rinkdavosi po 30 tūkst. žiūrovų. Įpusėjus šiam sezonui, visi bilietai – 40 tūkst. – į likusias rungtynes jau buvo išpirkti. Prieš mačą į stadioną atvykdavo gal 15 autobusų. Sirgaliai suvažiuodavo ir iš apylinkių. Prieš rungtynes ir po jų skambėdavo visas miestas. O štai rungtynių metu jame būdavo tylu. Apmiręs Lesteris.
Anglijoje futbolas – kultūra. Tai didžiausia šeimos šventė. Juk „Premier“ lygos turas specialiai vyksta ir per Kalėdas. Mes sėdime su artimaisiais namuose, o jie tuomet eina su šeima į stadioną. Visi pozityvūs. Teigiamai komentuoja, skanduoja. To pasigendu Lietuvoje.
– Ar nustebino „Leicester City“ turima infrastruktūra?
– Idealios sąlygos. Paskaičiuokime. Treniruočių bazėje, kuri yra atskira nuo stadiono – keturios aikštės. Dabar, kiek žinau, jau šešios yra. Dar būdavo viena dirbtinės dangos aikštė ir maniežas. Po triumfo iškilo plėtros planai: statys baseiną. Kiek žinau, dabar jau ruošiamasi Lesterio stadione ir tribūnas plėsti.
Daug specialistų dirba treniruočių bazėje. Yra ir maisto derinimo specialistas. Ir toks, kuris su sportininkais nuolat kalbasi. Dar kitas prižiūri sveikatą, lavina ištvermę.
– O ar teko pažinti komandos savininką?
– Anksčiau žaidėjams jis būdavo kaip vaiduoklis. Ir man pačiam neteko su juo bendrauti. Žinau tiek, jog šis tailandietis valdo visų oro uostų „Duty Free“ parduotuves. Jis net ne į visas rungtynes atskrisdavo. Gal į kas antras. Sūnus jo labiau mačus stebėdavo.
Per dvejus metus įgijau ir tarptautinę trenerio licenciją – galiu treniruoti vaikus iki 14 m. „Leicester City“ tai buvo privaloma.
Vis dėlto kai kuriose rungtynėse pasirodydavo ir jis. Iš Tailando su dvidešimties asmenų šeima jis atvykdavo į Londoną. Ten sėsdavo į savo privatų lėktuvą ir nusileisdavo ant treniruočių bazės aikštės. Tuomet žinodavome, kad atvyko savininkas. Šio sezono metu stadione jis jau buvo dažnas svečias.
– Praleidote „Leicester City“ ketverius metus. Kodėl vis dėlto išsiskyrė jūsų ir ekipos keliai?
– Pasibaigus sutarčiai, siūlė likti, tačiau nesu naivus. Ketveri metai – pakankamai ilgas laiko tarpas. Norėjosi pokyčių. Suvokiau, jog pagrindinės ekipos lygis man per aukštas. Psichologiškai atsigauti pageidavau Lietuvoje. Ir kur kitur, jei ne čempionų komandoje. Prioritetas buvo Vilniaus „Žalgiris“. Tad dabar aš esu šioje ekipoje.
– Ar galėtumėte įžvelgti kokį Anglijos čempionų trūkumą?
– Nesu kompetentingas vertinti tokios aukšto lygio komandos, kaip „Leicester City“. Ir tose rungtynėse, kurios nekaip klostydavosi, viskas būdavo neaišku iki pabaigos. Net ir pralaimėdami, jie grįždavo prie savo žaidimo stiliaus. Pademonstruodavo charakterį. Visi žinodavome, kad vis vien grįš su pergale ar bent jau lygiosiomis.
– Kaip manote, ar pavyks ir kitą sezoną „Leicester City“ išsilaikyti aukščiausiose pozicijose? Ar tai – tik vienadienė žvaigždė, sėkmės faktorius, lemtis?
– Dabar jų tikslas – UEFA Čempionų lyga. Į jų triumfą visi žiūri atsargiai. Daug kas priklausys nuo savininko. Ar pasiims uždirbtą pelną sau, bus gobšus, ar investuos į komandą, kitus metus. Tuomet gali pasisekti. Tik nuo jo priklausys, kaip „Leicester City“ atrodys toliau. Mano nuomone, jie nieko nekeis. Dabartinė sudėtis jau padarė tai, ko niekas nesitikėjo, tad kodėl neduoti antro šanso ir nepadaryti dar daugiau.
Vis dėlto geros ekipos, geri žaidėjai juk vertinami už pastovumą, o ne vieno sezono sėkmę.
