Jis darbus Liuksemburgo futbolo federacijos techninio direktoriaus poste pradėjo dar 2011-ųjų viduryje, o praėjusių metų vasarą, po dešimties metų, užvėrė šios organizacijos duris ir šeštadienio rungtynėse palaikys Lietuvos rinktinę.
Bendraudamas su LFF.lt R.Breu nusikėlė į tuos 2011-uosius ir atsiminė, kaip jo kelias pasuko į Liuksemburgą.
„Tai buvo normalus variantas, kaip žmonės randa darbą. Pažįstamas man paskambino ir pasakė, kad Liuksemburgas ieško techninio direktoriaus, kad turėčiau nusiųsti jiems savo gyvenimo aprašymą. Padariau tai, tada sulaukiau skambučio iš federacijos prezidento Paulo Philippo, kuris pakvietė mane atvykti ir pasikalbėti apie futbolą.
Nuvykau, ir tai buvo mano pirma pažintis su jų futbolo federacijos prezidentu. Tame susitikime buvo ir nacionalinės rinktinės treneris Lucas Holtzas, pakalbėjome apie sąlygas ir po dviejų pokalbių tapau Liuksemburgo futbolo federacijos techniniu direktoriumi“, – pasakojo vokietis.
Prieš tai jis panašias pareigas eidavo žemesnių lygų Vokietijos klubuose, o vėliau teko atsakomybę atsakyti už visos šalies futbolo auginimą.
Visgi jis šio iššūkio ėmėsi noriai, jautė vadovų pasitikėjimą ir vertino tai, kad dirbdamas galėjo ir mokytis.
„Galų gale, turiu būti sąžiningas, viskas yra taip pat, nors ir šiek tiek didesniame lygyje. Žinoma, Liuksemburge buvo nauja kalba, nauja aplinka, nauja kultūra, reikėjo atsakyti už daugiau skirtingų sferų, kaip treneriai, talentų rengimas, nacionalinės rinktinės...
Turėjau patogią situaciją, nes galėjau mokytis dirbdamas, prezidentas manimi pasitikėjo ir galėjau mokytis būti techniniu direktoriumi ir man dabar tai yra labai į naudą dirbant čia, nes man tai nebėra nieko naujo, visas situacijas jau mačiau ten“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
Įdomu tai, kad jo darbo kaip techninis direktorius metu, R.Breu taip pat dirbo ir su nacionalinėmis rinktinėmis – skirtingais periodais treniravo šalies U16, U17, U19 ir U21 vaikinų rinktines, o 2014-2015-aisiais buvo ir nacionalinės rinktinės trenerių štabo narys, kai talkino ilgamečiam rinktinės strategui Lucui Holtzui.
„Tai buvo gera situacija, nes tiksliai žinojau, ką turiu ir ką noriu padaryti, vienerius metus buvau asistentu, nes turėjome jauną komandą, visus pažinojau. Norėjau palaikyti vyriausiąjį trenerį, nes tuo metu nebuvo galima rasti kompetentingo žmogaus būti trenerio asistentu, pasakiau, kad galiu tai padaryti.
Liuksemburgas nėra didelė federacija ir visi padeda visiems, ir tai buvo tobula. Kai esi treneris, negali rinktis ir sakyti, kad treniruosiu tik vienus ar kitus, turi treniruoti visų amžių vaikus ar vaikinus, nes myli futbolą, o tokia buvo ir mano situacija.
Bet mano simpatijos labiau krypo link U17, U19, U21 rinktinių, nes tai yra tas kitas žingsnis iki nacionalinės rinktinės, bet treniravau visas rinktines, nes man tai patinka“, – patirtimi dalinosi specialistas.
O ar buvo akimirkų, kada norėjosi viską mesti?
„Turėjome daug pakilimų ir nuopolių, nedažnai, bet sakydavau, kad viską baigsiu, bet tada turi išlikti ramus, keliauti namo, pakalbėti su žmona, išsimiegoti ir kitą dieną vėl dirbti.
Gyvenimas nėra lengvas, gali sakyti, kad kažką nustosi ar baigsi, bet tai nėra mano būdas, aš mėgstu kovoti“, – teigė jis.
Jis taip pat išskyrė ir kelis nuveiktus dalykus, dėl kurių per savo darbo laiką Liuksemburge džiaugiasi labiausiai.
„Dešimt metų tikrai yra ilgas laikas, P.Philippas yra labai profesionalus, jis man pasakė, kad pats svarbiausias dalykas jam – kad jų talentai būtų matomi tarptautiniame lygmenyje. Individualus žaidėjų talentas jam tuo metu buvo svarbesnis nei komandinė kokybė, nes komandoje nesi toks didelis. Paėmus vieną žaidėją, nusiuntus jį į didesnio klubo peržiūrą, jis grįžta, nes neturi kokybės.
Labai didžiuojuosi, kad didelių šalių klubai dabar kviečiasi Liuksemburgo žaidėjus. Liuksemburgas, kuris yra mažesnis už Kauną, dabar patenka tarp 100 stipriausių pasaulio reitingo komandų. Taip pat labai didžiuojuosi superine kolegų komanda, tai gali būti ir žinute Lietuvai. Pirmą kartą atvykęs į Liuksemburgą pasikviečiau kiek daugiau savo kolegų, užsieniečių, tačiau kai išvykau iš Liuksemburgo, visi mano kolegos jau buvo vietiniai, iš Liuksemburgo, buvo tik vienas vokietis, nes mano darbas yra paruošti kelią į ateitį, įnešti tas žinias iš užsienio.
Svarbu pradžioje paremti, padėti, bet pabaigoje, kai išvykau iš Liuksemburgo futbolo federacijos biuro, komanda buvo sudaryta iš Liuksemburgo žmonių“, – dėstė jis.
Jau buvau priėmęs savo sprendimą, turėjau pasiūlymą iš Miuncheno „Bayern“
Po darbo Liuksemburge jis trumpam prisijungė prie Vienos „Austria“ trenerių štabo, o tada jau žinojo, kad kitu jo karjeros etapu taps Lietuva.
„Jau buvau priėmęs savo sprendimą, turėjau pasiūlymą iš Miuncheno „Bayern“, būti akademijos trenerių vadovu bei pasiūlymą iš Vokietijos futbolo asociacijos. Abu darbai būtų geri artimiausiems 10 metų, bet man niekada nereikėjo to saugumo, kad turiu ilgalaikį kontraktą.
Mano draugas man paskambino ir paprašė, kad padėčiau jam Vienos „Austria“ komandoje ir pabūčiau jo asistentu. Pranešiau vokiečių atstovams, kad neatvyksiu, ir nuvykau pagelbėti bičiuliui. O vėliau jau buvo aišku, kad noriu atvykti į Lietuvą, atvykęs pajutau miestą, žmones ir supratau, kad noriu šio iššūkio, kuris buvo didelis“, – teigė jis.
Liuksemburge jis labai ilgą laiką ranka rankon dirbo ir su ilgamečiu nacionalinės rinktinės strategu Lucu Holtzu, kuris šį postą užima jau nuo 2010-ųjų metų.
Kaip akcentavo R.Breu – profesionalumu paremtas bendravimas yra vienas geriausių kelių į sėkmę, o specialistai ne kartą buvo ir karštai diskutavę.
„Dienos pabaigoje ne visada yra svarbu būti geriausiais draugais. Aš jį gerbiu, nes jis 12 metų dirba nacionalinėje rinktinėje. Kas dar dirba tiek laiko? Ir jis gali tuo didžiuotis. Turėjome su juo daug diskusijų ir kovų, bet visada – apie kalbant tik apie futbolą. Jis visada norėjo tik geriausio Liuksemburgui, aš – to paties, tad visada turėjome gerą, profesionalų santykį.
Kartais gali būti sunku sulaukti sėkmės, kai visi su visais yra draugais, reikia tam tikros distancijos, atstumo. Galų gale, aš eidavau vakarienės su savo draugais, jis – su saviškiais, tačiau aš žinau, kad jis apie mane atsiliepė kaip apie gerą ekspertą, o aš pasakiau, kad jis yra labai geras treneris nacionalinei komandai“, – šiltus žodžius buvusiam kolegai skyrė vokietis.
Savo akimis jis per tuos dešimt darbo matė kone visus dabartinės nacionalinės Liuksemburgo rinktinės futbolininkus, prie kai kurių tobulėjimo ir sėkmės stipriai prisidėjo ir pats.
Paprašytas išskirti, su kuriais dabartinės Liuksemburgo rinktinės nariais džiaugiasi labiausiai, jis paminėjo dvi pavardes.
„Liuksemburge aš mylėjau visus savo žaidėjus, su kai kuriais ryšys buvo didesnis nei su kitais, bet galų gale norėčiau išskirti du žaidėjus – Leandro Barreiro, nes jis visada buvo geras, kai pamačiau jį pirmą kartą, kai jam dar buvo devyneri, iki tada, kai jis išvyko į „Mainz“ komandą, jis visada buvo labai geras, jis yra geras žmogus, augęs geroje šeimoje, matosi, kad jo tėvai padarė didžiulį darbą, jis turi tobulą charakterį.
Kitas yra Marvinas Martinsas, su juo turiu ypatingą ryšį, nes jis, iki man atvykstant dirbti, buvo palikęs akademiją, aš jį sugrąžinau, jis buvo vėlyvo brendimo, labai lieknas ir visi sakė, kad jis neturi šansų prasimušti.
Bet jis turi gerą karjerą, dabar atstovauja Vienos „Austria“ komandai, žaidžia startinėje sudėtyje. Su šiais dviem žaidėjais turiu labai gerą santykį, bet ir su kitais, esu labai laimingas matydamas tuos žaidėjus, bet tikiuosi, kad šeštadienį jiems čia nebus labai gera diena“, – šyptelėjo specialistas.
O ar jaus R.Breu kažkokius sentimentus buvusiai savo komandai šeštadienį? Atsakymą jis turėjo tik vieną.
„Jokių sentimentų, noriu laimėti rungtynes. Dienos pabaigoje, šiuo metu Lietuvoje aš esu lietuvis ir norime laimėti šias rungtynes. Visi supranta, kad tai bus labai sunkios rungtynės, nes Liuksemburgas turi daug kokybės, bet padarysime viską, kad laimėtume tas rungtynes“, – užbaigė jis.
