Nenori atsiminti niekas
Praėjusių metų rugsėjo 8-ąją LFF stadione žaidėme su San Marino rinktine. Tuomet atrodė, kad tai yra Lietuvos futbolo dugnas.
Iš mėgėjų sudaryta komanda visas 90 minučių priešinosi lietuviams, kuriuos išgelbėjo Luko Spalvio įvartis per pridėtą laiką. Tačiau po jo tribūnose džiaugsmo buvo mažai.
Geriausiam šalies futbolininkui teko išklausyti ne vieną iš tribūnų skriejusį įžeidžiantį žodį, pats futbolininkas neliko skolingas ir rodė necenzūrinius gestus. Rungtynių metu skambėjo skanduotė „Kiek jau galima būti „lochais“, o socialinėje erdvėje aistros virė dar skambiau.
Tas pats L.Spalvis viešai riejosi su dažnai dideliu futbolo specialistu save laikančiu dizaineriu Aleksandru Pogrebnojumi, buvęs Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Rytis Leliūga sirgalius tiesiai šviesiai pavadino „pyde***“.
Praėjo tik kiek daugiau nei mėnuo ir baigiantis atrankos į „Euro 2016“ ciklui pas mus pirmą kartą istorijoje atvyko Anglijos rinktinė. Tačiau galingų svečių apsilankymas švente netapo, priešingai – futbolo karas liepsnojo toliau.
Spalio 11-ąją vykusioje spaudos konferencijoje tuomet Anglijoje žaidęs Giedrius Arlauskis nusprendė dėl rinktinės nesėkmių apkaltinti žiniasklaidą. Vartininkas teigė, kad apie rinktinę rašomi tik prasti straipsniai, o spauda nuteikia sirgalius prieš komandą.
Viską vainikavo jau klasika tapusi frazė: „Nori man kažką pasakyti? Ateik į aikštę, paspirk kamuolį ir pažiūrėsim.“
Anglai mūsų rinktinę sutriuškino 3:0, vienas įvarčių įrašytas pačiam G.Arlauskiui. Po rungtynių bene nesėkmingiausiu visų laikų rinktinės treneriu tapęs Igoris Pankratjevas tyliai išlemeno „išeinu“, o pro žiniasklaidai skirtą zoną G.Arlauskis praėjo užrietęs nosį. Tik Fiodoras Černychas tyliai pasakė, kad žaidėjai kalbėti kažkodėl negali.
„From zeroes to heroes“
Šių metų sausį įvyko Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo buvęs generalinis sekretorius Edvinas Eimontas. Naujasis prezidentas iškart ėmėsi LFF valymo.
Bent kol kas atrodo, kad geriausias LFF žingsnis (tiesa, dar senosios valdžios) buvo patikėti rinktinės vairą Edgarui Jankauskui. Dar tikrai negalintis savęs patyrusiu treneriu vadinti buvęs puolėjas trumpai treniravo „Trakų“ klubą, bet praėjusius metus leido be darbo. Iki „Trakų“ jis turėjo tik asistento darbo patirties.
Vis dėlto prie rinktinės vairo stojęs vienintelis Čempionų lygą laimėjęs lietuvis ne tik suformavo puikų trenerių štabą, bet ir išmokė Lietuvos futbolininkus tikėti savimi.
Labai svarbia dėlionės dalimi tapo jaunasis Rokas Garastas, rinktinėje atsakingas už pasirengimą rungtynėms, varžovų ir savų žaidėjų analizę bei kitas nematomas detales. Būtent puikus pasirengimas kone kiekvienai situacijai po truputį tampa vizitine Lietuvos rinktinės kortele, kurią giria tiek futbolo specialistai, tiek patys žaidėjai.
Jau pirmosios rungtynės kovą su Rumunija parodė, kad žaisti lietuviai gali. Tiesa, vėliau sekė nemenkas nusivylimas, kai Baltijos taurėje pralaimėjome Latvijai, tačiau lygiosios su galinga Lenkija įpūtė taip reikalingo tikėjimo tiek žaidėjams, tiek sirgaliams.
Puikus žaidimas namuose su Slovėnija ir per plauką paleista pergalė, lygiosios išvykoje su Škotija, kai vėl pirmieji išsiveržėme į priekį. Du rezultatai, apvertę viską aukštyn kojomis.
Metai – tiek pakanka, kad kreivakojais ir medžiais vadinti Lietuvos futbolo rinktinės nariai staiga išmoktų žaisti futbolą.
Žaidimas gal ir ne čempioniškas, tačiau futbolininkai pasitiki savimi, pasitiki savo treneriu, stengiasi ir trykšta noru. Ir sirgaliams to pakanka. Šaltą spalio vakarą LFF stadionas buvo pilnas, nors varžovė – niekam neįdomi Malta.
Rungtynėse su Škotija buvo neįmanoma nesižavėti Arvydo Novikovo energija ir žaidimu. Visą sezoną klube pasireikšti laiko negaunantis saugas arė kaip arklys abiejose aikštės pusėse ir, žinoma, galiausiai nusivarė nuo kojų. Po dviejų dienų techniškiausias rinktinės žaidėjas jau maudė Maltos gynybą ir pagaliau pasiekė išsvajotąjį įvartį, nesvarbu, kad 11 metrų baudiniu.
Vos prieš daugiau nei metus „dėl savęs“ žaidęs A.Novikovas po mačo su Malta jau teigė „kaifuojantis“ nuo žaidimo rinktinėje.
„Per metus daug kas pasikeitė. Naujas treneris atnešė naujų vėjų ir ypač prisidėjo prie teigiamų pokyčių. Vadovybės pasikeitimas buvo naudingas, į viską dabar žiūrima daug profesionaliau, o tai ir mums suteikia daugiau pasitikėjimo savimi“, – po mačo 15min sakė saugas Vykintas Slivka.
Tuo tarpų rinktinės treneris E.Jankauskas turbūt be jokios rinkimų kampanijos būtų išrinktas į Seimą, tačiau ir po pergalės prieš Maltą liko kuklus.
E.Jankauskas kalbėti ne itin mėgsta, tačiau jo viena spaudos konferencija vis tiek trunka po 20-30 minučių. I.Pankratjevas tiek laiko nekalbėjo per visą „Euro 2016“ atrankos ciklą. Prieš metus tai buvo neįsivaizduojama ir mes pavydžiai stebėjome, pavyzdžiui, Roy Hodgsono bendravimą su anglų žurnalistais.
E.Jankauskas nekritikuoja klausimų, neriboja jų kiekio, kalba plačiai ir daug. Treneris noriai dalijasi tiek rungtynių planais, tiek taktiniais sumanymais, moka pajuokauti ir net pagirti žiniasklaidą už, jo manymu, gerą straipsnį.
Po trijų mačų rinktinė ne tik užima antrą vietą atrankos grupėje, bet jau įmušė penkis įvarčius, o svarbiausia – vėl tiki savimi. Žinoma, tai atkreips ir būsimų varžovų dėmesį, tad užmigti ant laurų negalima – didieji iššūkiai E.Jankausko dar tik laukia.
