Lietuviams pažįstami rūpesčiai
51-erių metų D.Savicevičius Juodkalnijos futbolo asociacijos vairą laiko nuo 2004-ųjų, T.Danilevičius vadovauja dar tik antrus metus, tačiau kai kurie futbolo sopuliai abiejose šalyse yra kone identiški.
Pavyzdžiui, stadionas. „Pod Goricom“ stadionas, talpinantis apie 15 tūkst. žiūrovų, įsikūręs miesto šiaurinėje dalyje, netoli kalno šlaito, o tai atsispindi ir jo pavadinime – po kalnu.
Čia namų rungtynes žaidžia Podgoricos „Budočnost“ ir Juodkalnijos futbolo rinktinė, bet, vietinių teigimu, priimant varžovus pastarajai raudonuoti prieš svečius yra tekę ne kartą.
Rungtynių išvakarėse pasivaikščiojus po stadiono teritoriją peršasi išvada, kad 1945-aisiais iškilęs statinys visiškai neišsiskiria pilkos Podgoricos panoramoje.
Juodkalnijos sostinė kupina vienodai nuobodžių betoninių daugiabučių su skalbiniais dekoruotais balkonais. Panašus vaizdas žvelgiant ir į „Pod Goricom“ – senoviškas masyvus fasadas su keletu kavinių papėdėje, griežtų formų aukštos aprūdijusios tvoros, šiukšlių konteineriai, faneros atraižomis užkalti langai, be talento dažais išpeckiotos sienos, nutrupėję betono luitai.
Taip atrodo vienintelis Juodkalnijos stadionas, atitinkantis UEFA standartus.
Krepšinio sėkmės šešėlyje
Juodkalnija penkis kartus mažesnė iš Lietuvą, o gyventojų joje – panašiai kaip Vilniuje (620 tūkst.). Beveik trečdalis jų gyvena sostinėje, bet didžiuotis kuo vietos gyventojai neturi.
Rungtynių išvakarėse kalbinti vietiniai išskyrė nediduką senamiestį, tvirtovės griuvėsius, keletą mečečių ir cerkvių bei senąjį tiltą. Visa tai taisyklingo plano mieste galima apžiūrėti per kelias valandas.
Beje, gana keista, bet net rungtynių išvakarėse jokių ženklų apie pirmadienį vyksiantį Juodkalnijos mačą su Lietuva įžvelgti nepavyko. Jokių iškabų, jokių plakatų, jokio didesnio susidomėjimo. Net bilietų kasa stadione sekmadienio vakarą nedirbo.
Iš pirmo žvilgsnio netgi susidaro įspūdis, kad futbolo reikalus šiais mėnesiais gerokai užgožia Podgoricos „Budučnost“ krepšininkų sėkmė. Praėjusį sezoną buvusio „Lietuvos ryto“ trenerio Aleksandro Džikičiaus auklėtiniai sensacingai laimėjo Adrijos lygos finalą ir iškovojo istorinį bilietą į Eurolygą.
Reklaminiai stendai su klubo simbolika puošia miesto gatves, o žiniasklaidoje apstu skelbimų, raginančių įsigyti „Budučnost“ namų rungtynių sezoninius bilietus.
Tiesa, laikraščių puslapiuose vietos po saule užteko ir futbolininkams. Mačas nušviečiamas gana plačiai, o publikacijos apie dvikovą su abiejų ekipų prognozuojamomis sudėtimis, trenerių ir žaidėjų komentarais pirmadienį puošia kiekvieną periodinį numerį.
Žada karštą atmosferą
Pirmadienio vakarą „Pod Goricam“ stadione lietuviams lengvo pasivaikščiojimo nereikėtų tikėtis. Ir ne tik todėl, kad mūsiškius Balkanuose pasitiko kepinantis 30 laipsnių karštis.
Juodkalnijos futbolo vadovai tikisi, kad Podgoricos gatves paralyžiavusi ramybė vulkanu išsiverš tribūnose rungtynių metu.
Įdomu, kad pirmą UEFA Tautų lygos mačą penktadienį Ljubiša Tumbakovičiaus vyrai žaidė prie tuščių tribūnų dėl Rumunijai skirtų sankcijų. Vaizdas pirmadienį turėtų kardinaliai skirtis.
„Pod Goricom“ yra ypatingas tuo, jog galinės tribūnos yra nepaprastai arti aikštės. Šiaurinėje stadiono tribūnoje, kurioje renkasi didžiausia šalyje „Budučnost“ sirgalių grupuotė „Varvari“ (liet. barbarai), ne vieną kartą yra kilę neramumų.
2011-aisiais šią smarkiai įelektrintą atmosferą savo kailiu pajuto Anglijos rinktinės vartininkas Joe Hartas. Vos per metrą už vartų stovėję ultros įmetė deglą į aikštę visai šalia anglų vartininko. Tas pats pasikartojo ir po metų vykusiame mače su lenkais.
Prieš dvejus metus dvikova su Rusija išvis buvo nutraukta 67-ąją minutę, kai chuliganų mestas daiktas pataikė į svečių komandos vartininką Dmitrijų Kombarovą.
Vėliau deglas pataikė ir į pagrindinį Rusijos vartininką Igorį Akinfejevą. Mačas antrą kartą buvo sustabdytas 33 minutėms.
Dėl šių visų incidentų UEFA ir FIFA atstovai į Podgoricą visuomet žvelgia ypač akylai. Rungtynių su Lietuva išvakarėse UEFA delegatai taip pat gana atkakliai atakavo Juodkalnijos futbolo federacijos atstovus pasirengimo bei saugumo klausimais.
Kapitonas žada pergalę
Kovingos lygiosios pirmajame Tautų lygos mače su Rumunija užaugino Juodkalnijos „sakalams“ sparnus.
Komandos kapitonas Stefanas Savičius džiaugėsi, kad Ploještyje Juodkalnija parodė charakterį ir išreiškė viltį, kad laimėti prieš Lietuvą yra privaloma.
„Laimėjus prieš Lietuvą mes turėtume keturis taškus ir labai geras galimybes prieš spalio mėnesį. Turime šio šanso nepaleisti“, – įsitikinusi ryškiausia Juodkalnijos žvaigždė.
Madrido „Atletico“ marškinėlius vilkintis vidurio gynėjas praėjusį sezoną po dviejų dešimtmečių tapo antruoju Juodkalnijos atstovu, sužaidusiu UEFA Čempionų lygos finale.
1998-aisiais „Real“ atstovavo ir į Turino „Juventus“ vartus lemiamą įvartį įmušė legendinis Predragas Mijatovičius.
Beje, tiek jam, tiek anksčiau minėtam D.Savičevičiui Podgorica yra ypatinga vieta. Abi Juodkalnijos futbolo legendos gimė buvusiame Titograde ir buvo bene ryškiausi šio krašto žaidėjai tuometinėje Jugoslavijos komandoje.
Beje, senasis miesto pavadinimas Podgoricoje neretai naudojamas dar ir šiomis dienomis. XX amžiaus pabaigoje byrant Jugoslavijai šios šalies gyventojai laikėsi išvien su serbais, aktyviai dalyvavo Serbijos karuose su kroatais ir bosniais ir iki paskutinių dienų bandė išsaugoti respublikos vientisumą, o Serbijos ir Juodkalnijos jungtinė rinktinė net spėjo dalyvauti atrankose į 2004-ųjų Europos ir 2006-ųjų pasaulio čempionatus.
Visgi vėliau įtampa tarp Serbijos ir Juodkalnijos pradėjo didėti. Politinės kryptys pradėjo skirtis, vietos politikai nepalaikė Slobodano Miloševičiaus linijos ir galiausiai buvo nuspręsta šaukti referendumą.
Jame įtampos taip pat netrūko – vos 0,4 proc. beveik iš pusės milijono rinkėjų lėmė, kad kraštas padėtų tašką dirbtinai sulipdytai šešių respublikų federacijai.
Tarp Rytų ir Vakarų šalis blaškosi iki šiol. Viena pusė iki šiol balkonuose kabina Jugoslavijos spalvų vėliavas ir tikina, kad skyrybos su Serbija buvo reikalingos ne žmonėms, bet politikams. Kita baksnoja kad ir į tokį neįprastą faktą, jos šalies pagrindinė valiuta Euras, nors ji niekada nebuvo euro zonos narė. Europos centrinis bankas už tai juodkalniečiams netgi grūmojo kumšteliu, tačiau suktis iš padėties vietos valdžia nelabai turėjo kaip, nes iki tol kaip savo valiutą naudojo Vokietijos markę.
Pirmadienio mačas su Juodkalnija mūsų šaliai bus istorinis – pirmasis. Tokiu būdu UEFA žemėlapyje liks tik penkios šalys, su kuriomis lietuviai dar nėra išbandę jėgų: Turkija, Nyderlandai, Velsas, Gibraltaras ir Kosovas.
