Išskirtinai pykome mes — aktyviausi rinktinės gerbėjai Pietų A tribūnoje. Nors pirmoje rungtynių pusėje, kaip ir pridera, palaikėme geltonais marškinėliais vilkinčius žaidėjus, po San Marino įvarčio pratrūkome.
Mes klausėme: „Kiek jau galima būti „lochais“?“ Taip pat raginome: „Ei, Pankai (Igori Pankratjevai), lauk iš rinktinės!“
Po keliolika minučių trukusio tradicinio palaikymo ir jokių teigiamų prošvaisčių aikštėje, pyktis ėmė lietis vis labiau. Skambėjo: „Jūs jau už****t!“, „Mes klausiam: ar jums ne gėda?“, „Kas bus toliau?“
L. Spalvio įvartis buvo pasitiktas su smarkiai pykčiu praskiestu džiaugsmu. Būtent todėl užtraukėme: „Tai visgi nieko nekeičia!“ ir „Lauk iš rinktinės!“
Juk išsigelbėjimas paskutinėmis rungtynių minutėmis prieš iš mėgėjų sudarytą San Marino vienuolikę nėra pasididžiavimo vertas dalykas.
Taip, futbolą žaisti moka visi ir reikia gerbti visus varžovus. San Mariną ir Estiją — taip pat. Bet mes, važinėjantys paskui rinktinę po visą Europą, manome, kad tokius varžovus gerbiant privalu juos ir nugalėti.
Ne veltui čia minima ir Estija. Tokia pikta mūsų tribūnos reakcija turėjo būti ir šeštadienį Taline. Kodėl nebuvo? Galbūt dėl šoko, galbūt dėl apėmusios nevilties. Tada tik iš inercijos paplojome komandai ir apleidome stadioną.
Todėl šį kartą pasiruošėme iš anksto. Dar prieš rungtynėms prasidedant ketinome pareikšti nepasitenkinimą rinktinės trenerių štabo darbu šiame atrankos į 2016 m. Europos futbolo čempionatą cikle. Buvome paruošę transparantus, sakančius rinktinės treneriams, kad „jau užteks“.
Deja, juos įnešti į stadioną sukliudė apsauga. Tačiau savo pozicijai pareikšti mes būdų visada rasime. Ir radome. Lygiai taip pat, kaip 2011 m. Kaune Čekijai 1:4 pralaimėtose rungtynėse reikalavome tuomečio vyriausiojo trenerio Raimondo Žutauto pasitraukimo. Tąsyk jis atsistatydino.
Igoris Pankratjevas to kol kas nepadarė.
Mūsų pozicija nesikeičia: jam ir visam rinktinės trenerių štabui atėjo metas pasiieškoti kitų darbų. Galbūt ne tik trenerių štabui. Mes atsisakome tikėti, kad esame prastesni už Estiją ir vos ne vos geresni už San Mariną.
Kodėl vakar įžeidinėjome savo rinktinę? Todėl, kad mums neatrodo, jog geriausia mūsų šalies ekipa turinti būti komanda įdeda maksimalias pastangas aikštėje. Mūsų įprastas palaikymas rezultatų neduoda, tad mėginame žaidėjus supykdyti.
Tegu jie pyksta ant žiūrovų, ant mūsų tribūnos, ant kiekvieno mūsų asmeniškai. Tegu jie neapkenčia mūsų. Jei dėl viso to jie į aikštę žengs sudraskyti varžovų, o tai darys kaudamiesi dėl kiekvieno milimetro aikštėje, jei tai atneš norimus rezultatus — tebūnie.
Tą patį keliolika rinktinę aktyviai palaikančių sirgalių sakė ir birželio mėnesį treniruotėje prieš rungtynes su Šveicarija. Tada kalbėjome gražiai, bet tai, akivaizdu, nesuveikė. Jei mūsų pikti klausimai vakar privertė rinktinę perlipti save ir laimėti — mes tuo džiaugiamės.
Jau geriau nebeturėsime tų kiek dirbtinų padėkų už palaikymą ir žaidimą po rungtynių. Paaukosime gražius santykius ir galimybę pastverti kurio nors žaidėjų marškinėlius. Kas iš tų plojimų ar marškinėlių, jei pralaimėjimą seka pralaimėjimas?
Taip, mes nesame patenkinti L. Spalvio tribūnų tildymu švenčiant įvartį. Tačiau šis jo gestas bent parodo, kad mes esame girdimi. Jei L. Spalvis atidavė šiek tiek daugiau, negu būtų atidavęs be mūsų įžeidžių skanduočių, tuomet mes pasiekėme savo.
Greičiausiai ir I. Pankratjevas mus girdėjo, tik to spaudos konferencijoje pripažinti nenorėjo. Tai jo pasirinkimas.
Žinoma, nuoširdžiai tikimės, kad šilti santykiai kada nors sugrįš. Galbūt naiviai mąstome, kad išvysime ir geresnius rinktinės laikus. Tikime, svajojame ir laukiame.
Kol jie neatėjo, mes ir toliau trankysimės paskui savo rinktinę po visą Europą. Kada reikės, palaikysime visomis širdimis ir gerklėmis, kartais — kelsime pyktį negražiomis dainomis ir skanduotėmis. Jei komanda nori, tuomet galime ir konfliktuoti.
Bet mes būsime su rinktine. Visur ir visada.
Kitos juk neturime ir niekada neturėsime. Joje keisis žaidėjai ir treneriai, bet Lietuvos rinktinė visada bus viena. Kartu su ja — ir mūsų tribūna. Kartais gausesnė, kartais menkesnė, bet ji visada bus šalia. Nuo Islandijos ar Farerų salų iki Bosnijos ar Gruzijos.
Todėl jaučiame pareigą ir teisę išsakyti savo nuomonę. Būtent tai vakar padarėme LFF stadione.
