Edgaras Jankauskas liko ištikimas savo pagrindiniams žaidėjams ir jokių korekcijų sudėtyje neatliko. Taktiškai vienuoliktukas išsidėstė taip pat savo tradiciniu 4-4-1-1.
Janas Kozákas į savo oponentus atsižvelgė. Slovakai puikiai teoriškai pasiruošė Lietuvos rinktinės žaidimui. Žinodamas, kokią grėsmę varžovams kelia visą atrankos ciklą pavojingai rungtyniaujantys Fiodoras Černychas ir Arvydas Novikovas, slovakų treneris pakeitė savo kraštinius gynėjus. Vietoje nominalių krašto saugų, bet rungtynėse su Škotija krašto gynėjų pozicijose rungtyniavusių Eriko Sabo ir Jakubo Holúbeko, į aikštę išleisti klasikiniai ir patyrę universalūs gynėjai Tomas Hubočanas bei Peteris Pekaríkas.
Į aikštę buvo mestas ir individualiai stiprus, aukštame lygyje rungtyniavęs Vladimiras Weissas. Jis pakeitė Michalą Ďurišą. Taip Slovakija subalansavo sudėtį, pridėdama daugiau greičio ir dinamikos.
Sunku pasakyti, kokiais motyvais remdamasis E.Jankauskas centro puolėju išleido Nerijų Valskį. Tai nėra puolėjas, žaidžiantis ties nuošalės riba ar dažnai ieškantis atakos kanalų. Visi susipažinę su Slovakijos rinktine žino, kad jų vidurio gynėjų pora Martinas Škrtelis ir Janas Ďurica yra labai patyrę, bet nepasižymi greičiu ir staigumu. Taip pat dažnai klysta varžovams aktyviai spaudžiant. Fiodoras Černychas, kuris, beje, savo klube rungtyniauja būtent centro puolėju, turėjo būti kur kas pavojingesnis žaidėjas lėkdamas į plotus tarp šių dviejų vidurio gynėjų.
M.Škrtelis, be kita ko, yra ir labai grubus, klystantis žaidėjas, kai varžovas į jį bėga veidu. Taip jis yra gavęs ne vieną ir ne dvi geltonas ar raudonas korteles. Tuo tarpu nugara prieš jį rungtyniauti būna kur kas sunkiau. Prieš tokio stiliaus puolėjus M.Škrtelis ir iškilo futbole. Dar prieš porą savaičių matėme, kaip jis visiškai išjungė ir nedavė apsisukti Z.Ibrahimovičiui Europos lygos rungtynėse. Būtų naivu manyti, kad N.Valskis, kuris jau nuo rungtynių pradžios atrodė pavargęs, su šia užduotimi susidorotų geriau.
Daug kalbėti apie atskirus epizodus vargu ar verta. Lietuviai šiose rungtynėse pralaimėjo tiek mikrodvikovų, kiek tikriausiai nebuvo pralošę per visas iki tol vykusias šių metų rungtynes. Perėjimas iš gynybos į puolimą, kurį E.Jankauskui buvo pavykę įdiegti, šiose rungtynėse paprasčiausiai neegzistavo. Trnavoje į ataką pavykdavo žengti tik po sėkmingo vieno ar kito atšokusio kamuolio, kai slovakai spausdami suklysdavo.
Viena iš Slovakijos rinktinės silpnybių galėjo būti faktas, kad jų atakuojančius žaidėjus menkai pasaugo kiti. Praradus kamuolį dažnai liktų 4-5 futbolininkai (R.Makas, V.Weissas, A.Nemecas, M.Hamšikas, o dažnai ir J.Kucka). Vienas iš kraštinių gynėjų taip pat rungtyniauja labai aukštai, dažnai net ties varžovų gynybos linija. Tokiu atveju grįžti į savo poziciją nespėja ir jis.
Pozicinę ataką slovakai vysto įdomiu ir nestandartiniu trikampiu. Kaip jau kalbėjome, vienas iš kraštinių gynėjų rungtyniauja labai aukštai, priklausomai nuo to, per kurį kraštą planuojama vystyti ataką. Kitas, nusileidęs žemai, sudaro trijų gynėjų liniją (panašią į dažnai naudojamą italų futbole). T.Hubočanas didžiają karjeros dalį praleido žaisdamas vidurio gynėju, todėl tai puikiai veikia. Tarpai tarp M.Škrtelio ir J. Ďuricos tiesiog milžiniški. Vienas iš jų visą laiką slenka prie krašto linijos, kur turėtų būti nominalus krašto gynėjas. Taip siekiama išplėsti varžovų spaudimą ir leisti lengviau kamuolį priimti Marekui Hamšikui arba Jurajui Kuckai. Milanas Škriniaras yra žemiausiai žaidžiantis saugas ir atakos kūryba neužsiima. Tuo pačiu jis palieka erdves kūrybingesniems kolegoms. Slovakams praradus kamuolį, jo darbas yra stabdyti atakas ir kuo greičiau atgauti kamuolį.
Tokia komandos „forma“ yra pažeidžiama rungtyniaujant prieš greitai kontraatakuojančias ekipas. Prieš slovakus reikia rungtyniauti be tipinio devinto numerio. Praradus kamuolius ši komanda yra pernelyg išsiplėtusi, tarpai tarp saugų ir gynėjų per dideli, nėra vieningos gynybos linijos.
Lietuviai per lėtai, per daug netiksliai perdavinėjo kamuolį. Norint kažkiek pasinaudoti tuo, kas buvo rašoma anksčiau, reikalinga greita kamuolio cirkuliacija, staigūs pirmi du perdavimai. Mūsų vidurio saugai Mantas Kuklys, Artūras Žulpa, o vėliau ir jį pakeitęs Karolis Chvedukas, sužaidė tiesiog tragiškas rungtynes.
Žinoma, tokio kalibro saugams kaip J.Kucka ir M.Hamšikui sunku prilygti. Geriausiai tai matėsi antro kėlinio viduryje, kai M.Kuklys sukdamasis kamuolį tvarkėsi nepatogiai, prarado koordinaciją ir nukrito. Jau po minutės M.Hamšikas pademonstravo ką moka - pervedęs kamuolį į ataką jis nubėgo į „dėžutę“ ir įmušė ketvirtą slovakų įvartį.
Perkeliant N.Valskį į kairįjį kraštą buvo galima pasinaudoti ūgio persvara, kurią ten būtume turėję. V.Weissas ir P.Pekarikas gerokai nusileidžia ūgiu minėtam N.Valskiui, prie kurio galėjo prisijungti ir Vytautas Andriuškevičius, kai kamuolį nuo savų vartų išmušinėjo Ernestas Šetkus.
E.Jankauskas per daug tikėjo savo žaidėjų asmeniniu gebėjimu rungtyniauti vienas prieš vieną. Pralaimėtos dvikovos visuose aikštės plotuose reiškė, kad buvo reikalinga pastovi pagalba ginantis. Slovakijos rinktinės antrosios atakų bangos buvo labai savalaikės. Vėlai į baudos aikštelę arba jos prieigas atvykstantys M.Hamšikas ir J.Kucka turėjo aibes progų smūgiams iš toli.
M. Kuklys ir A.Žulpa, o vėliau K.Chvedukas, skubėdavo padėti komandos draugams ir taip vėluodavo blokuoti varžovų tolimus smūgius. Antras įvartis buvo geras pavyzdys: M.Kuklys nežinojo, kur bėgti, saugoti „atšokantį“ Adamą Nemecą, būti prie M.Hamšiko ar gaudyti „sienelę“ žaidžiantį J.Kucką. Kol mes galvojome, E.Šetkus jau traukė kamuolį iš tinklo.
Man keista, kaip rinktinės štabas galėjo teigti, kad Slovakija yra ekipa, kuri rungtyniauja per vidurį. Tai viena iš esminių klaidų. Rungtynėse prieš Škotiją, jau minėtasis Jakubas Holúbekas, tiesiog draskė kairį kraštą. Du įvarčiai krito po perdavimų iš ten. Lietuviai susispaudė centre ir dažnai palikdavo kraštuose E.Vaitkūną ir V. Andriuškevičių gintis vienas prieš vieną.
V.Weissas yra žemas centro žaidėjas su labai staigiais pirmais žingsniais - neparankus varžovas tokiam aukštam krašto gynėjui kaip V.Andriuškevičius. Robertas Makas vienas iš šių dienų Slovakijos rinktinės lyderių - tai dešiniakojis futbolininkas, žaidžiantis kairiame krašte. Iš jo daug perdavimų nesulauksi, bet jis rungtyniauja kaip tipinis „apverstas kraštas“ (Inverted winger). Tai reiškia, kad kamuolį metasi ant savo stipriosios kojos ir kerta į vidurį, smūgiui arba kombinacijai išbėgdamas tarp gynėjų nugarų. Dar prieš rungtynes buvo aišku, kad tokiais atvejais E.Vaitkūnui reikės daug pagalbos iš Georgo Freidgeimo.
Verta pažymėti, jog abiem vidurio gynėjams - Georgui Freidgeimui ir Edvinui Girdvainiui - tai buvo vienos silpnesnių rungtynių. Abu padarė po asmeninę klaidą, po kurių krito įvarčiai.
Šių dalykų visuma lėmė, kad švieslentėje degė rezultatas 0:4, o pagal smūgius į vartų plotą nusileidome 1:10. E.Jankauskas per daug tikėjo savo žaidėjų galimybėmis rungtyniauti tokį patį futbolą prieš gerokai individualiai stipresnį varžovą. Pragmatiškesnis variantas, kai atiduota visa kamuolio kontrolė, žaidimas pesikeltų į antrą aukštą, galbūt būtų leidęs sužaisti garbingiau. Bet tai - viena iš E.Jankausko filosofijos dalių. Bandyti žaisti pirmuoju numeriu, žaisti drąsiai ir gražiai. Tai proceso dalis ir kartais tokias pamokas reikia išmokti. Norėtųsi tikėti, kad jas išmoko ne tik futbolininkai, bet ir treneris.
