Dabartinės Lietuvos futbolo rinktinės istorija pernelyg trumpa netgi tam, kad galima būtų ieškoti tendencijų. Galima prisiminti nebent epizodus.
Lietuviai – Algimantas Liubinskas, Benjaminas Zelkevičius. Žmonės, palikę giliausią pėdsaką statistikos analuose ir sirgalių atmintyje. Bent jau todėl, kad ilgiausiai – ir ne po sykį – dirbo komandoje. Ir vienam, ir kitam buvo geresnių laikų, buvo blogesnių. Raimondas Žutautas – gilus pėdsakas sirgalių atmintyje, nes nedaug yra trenerių, kurių komandos nepajėgė įmušti įvarčio Lichtenšteinui per 180 nykaus futbolo beviltiškų minučių.
Užsieniečiai. Tiksliau, užsienietis, nes iki C.Laszlo jis buvo tik vienas – Jose Couceiro. Portugalas, išguitas iš Lietuvos arba pats jos persivalgęs. Žmogus, sutriuškinęs Rumuniją išvykoje, bet pralaimėjęs Fareruose.
Užsienietis – geriau?
Po to, kai paaiškėjo, kad realūs pretendentai į rinktinės trenerio postą yra vengras ir lietuvis, šis klausimas tapo ypač aktualus.
V.Ivanauskas – žvaigždė, gerbiama futbolininkų, iki smulkmenų pažįstanti lietuvišką žaidimo mentalitetą. C.Laszlo – labiau patyręs, daugiau laimėjęs, mažiau kartų per karjerą susimovęs nei kultinis Lietuvoje Ivanas, arba Ivanas Rūstusis, kaip V.Ivanauskas buvo vadinamas Vokietijoje, jį dievinusiame Hamburge.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Valdas Ivanauskas |
„Mes nemokėsime užsieniečiui milijono – nesame gruzinai“, – maždaug prieš ketverius metus, kai nacionalinė komanda irgi buvo be trenerio, deklaravo LFF prezidentas Liutauras Varanavičius.
Tada darbą rinktinėje gavo užsienietis – J.Couceiro. Portugalo situacija buvo tokia, kad į milijoną jis negalėjo pretenduoti ir godžiai rijo trupinius, nukritusius nuo bet kurio šeimininko stalo.
„Vengrui pasiūlysime daugiau nei būtų gavę kiti kandidatai, bet mokėsime pagal savo dabartines galimybes.“ Ir šios sentencijos autorius – L.Varanavičius. Tai reiškia, kad milijono ir naujasis treneris negaus.
Kokia bus jo alga? Galima spėlioti. Kalbėta, kad J.Couceiro buvo pasiūlyta 100 tūkstančių eurų per metus. C.Laszlo tikrai neuždirbs mažiau, tačiau buvusios portugalo pajamos – orientyras, siaurinantis erdvę fantazijai tų, kurie bandys spėlioti.
Pasirinkdama V.Ivanauską LFF būtų sutaupiusi. Bet to nepadarė. Apie priežastis irgi galima tik spėlioti. Nors dar sprendimo priėmimo išvakarėse ne vienas LFF vykdomojo komiteto narys teigė, jog yra linkęs palaikyti lietuviško futbolo legendą, trečiadienį, jei tikėtume viešu federacijos pranešimu, visi vieningai pritarė C.Laszlo kandidatūrai.
Kodėl ne V.Ivanauskas?
Galbūt įtakos sprendimui turėjo užkulisiuose sklandantys gandai, kad V.Ivanauskas – ne pats drausmingiausias pasaulio treneris. Kalbama, jog buvo karjeros etapų, kai treneris praleisdavo savo komandos treniruotes.
Ne visada superžvaigždės autoritetas ir komandą suvaldyti padėjo. „Mūsų treniruotėje futbolininkai susimušė. Iki V.Ivanausko komandoje to niekada nebuvo“, – kažkada guodėsi kadaise gyvavusios Vilniaus „Vėtros“ tuometis prezidentas Romas Stašauskas. Kita vertus, gal guodėsi apmaudo skatinamas – V.Ivanauskas iš „Vėtros“ ką tik buvo persikėlęs į „Kauną“.
Gal LFF vadovus išgąsdino katastrofiškas eksperimentas, kuris prasidėjo skiriant R.Žutautą rinktinės treneriu, o baigėsi necenzūrinėmis sirgalių formuluotėmis, skanduotomis per paskutines atrankos į „Euro-2012“ rungtynes Kaune.
Nuskandinti C.Laszlo intrigų sūkuriuose – sudėtinga. Kai sunku, jis beveik visada išplaukia.
V.Ivanauskas, kitaip nei R.Žutautas, į rinktinę būtų atėjęs turėdamas pagrindinio trenerio darbo klubuose ir rinktinėse patirties. Bet patirtis ir sėkmė – ne sinonimai.
Ivanas laimėjo krūvą titulų 2004-aisiais treniruodamas „Kauną“, bet jau kitais metais, vadovaudamas objektyviai stipriausiai šalies komandai, sugebėjo taip sužlugdyti sezono pradžią, kad po trenerio pasitraukimo kauniečiai nebeatsigavo ir šalies pirmenybes pralaimėjo Panevėžio „Ekranui“.
2006 metais V.Ivanauskas baigė sezoną stovėdamas prie Edinburgo „Hearts“ vairo ir iškovojo klubui Škotijos taurę bei šios šalies „Premier“ lygos sidabrą. Bet, kad ir kaip situaciją vertintų „Hearts“ savininkas Vladimiras Romanovas, abejonių nekelia faktas, jog sėkmės pamatus tą sezoną „Tynecastle“ stadione paklojo rudenį varžovus nuo kelio be gailesčio šlavęs, tačiau vėliau dėl sunkiai suprantamų priežasčių atleistas treneris George'as Burley.
Visa kita V.Ivanausko trenerio patirtis – darbas Vokietijoje ar Azerbaidžane, Gargžduose ar Šiauliuose – Heraklio vertais žygdarbiais neįsiminė. Todėl V.Ivanauskas rinktinėje būtų buvęs dar vienas eksperimentas, kurio, nesėkmės atveju, tauta nebūtų supratusi.
Nelengva prašalaičio dalia
Užsieniečiui Lietuvoje lengva nebus. „Kiekvienos šalies mentalitetas skiriasi. Ar užsienietis pritaps ir viską perpras? Šiuo požiūriu, visi užsieniečiai man kelia abejonių“, – dar prieš paskelbiant C.Laszlo rinktinės treneriu samprotavo LFF techninio-metodinio komiteto vadovas Stasys Stankus.
Faktas – S.Stankus užsieniečiais nepasitiki ir turbūt net jų nemėgsta. Kalbėta, kad laikais, kai J.Couceiro treniravo Lietuvos rinktinę ir bandydavo pateikti savo pasiūlymų šalies futbolo vadovams, būtent S.Stankus ilgai nesvarstydamas portugalo projektus grūsdavo į šiukšliadėžę. Suprask, nėra ko įtartinam užsieniečiui, nesuprantančiam lietuviško mentaliteto, lįsti, kur nereikia.
Mūsišką mentalitetą J.Couceiro ne visada suprato ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, tada, kai atvykęs į darbo komandiruotę užsienyje, viešbutyje sužinodavo, kad kambarys jam užsakytas, bet neapmokėtas – papurtyk, gerbiamasis, asmeninę piniginę.
Gali kilti klausimas – kodėl C.Laszlo turėtų bijoti S.Stankaus nuomonės? Atsakymas paprastas: futbolo technikai ir metodikai vadovaujantis asmuo užkulisiuose dažniausiai tituluojamas paprastai – pilkasis Lietuvos futbolo kardinolas. O tai reiškia, kad jo nuomonė – ne burbulai vandens paviršiuje.
Diplomatijos meistras
Paguoda lietuvių sirgaliui gali tapti tai, kad nuskandinti C.Laszlo intrigų sūkuriuose – sudėtinga. Kai sunku, jis beveik visada išplaukia. Tai įrodo ir trenerio biografija, ir karjera.
Rumunijoje gimęs vengras Nicolae Ceausescu diktatūros laikais vengriško futbolo rungtynių radijo reportažų klausėsi vogčiomis – užsienio radijo stotys Rumunijoje buvo draudžiamos. 1984-aisiais, būdamas 20-ies, būsimas treneris sugebėjo pase turėdamas turistinę vizą išvykti į Vokietiją ir namo negrįžti. Vėliau C.Laszlo ir Vokietijos piliečiu tapo.
Pagaliau argumentas, kuris aiškiai įrodo, kad naujasis Lietuvos futbolo rinktinės treneris yra beveik nemirtingas – V.Romanovo valdomą „Hearts“ jis treniravo net 18 mėnesių. Rekordas, kuriuo pasigirti negalėtų nė vienas ne tik Edinburgo futbolo klubo, bet ir joks Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos treneris nuo tada, kai sąlygas ėmė diktuoti ekstravagantiško savininko piniginė.
Per pusantrų metų Edinburge C.Laszlo užkariavo Škotiją. 2009-aisiais geriausiu šalies treneriu jį pripažino ir „Premier“ lygos futbolininkai, ir apie čempionatą rašantys žurnalistai. Ketveriais metais anksčiau C.Laszlo tapo geriausiu Vengrijos treneriu, kai su Budapešto „Ferencvaros“ viską, ką įmanoma, laimėjo vidaus varžybose, o UEFA taurės turnyre prasimušė į grupės turnyrą. Likimo ironija: vienas tos grupės varžovas buvo būsimas darbdavys – „Hearts“.
Po bronzinio sezono Škotijoje C.Laszlo smuko į duobę. Tragiškas „Hearts“ startas – ir atleidimo lapelis vos po kelių mėnesių. Nepaisant to, vengras apie V.Romanovą kalba labai pagarbiai. Škotų žiniasklaidos pasiūlytą progą išlieti apmaudą tada, kai pasklido gandai, jog Kauno verslininkas gali palikti Edinburgo futbolo klubą likimo valiai, C.Laszlo kilniaširdiškai praleido, vietoj kritikos papylęs liaupsių klubo vadovui.
Diplomatas, kuriam per karjerą po konflikto darbą palikti teko tik sykį – 2009-aisiais, kai vengras iš Ugandos rinktinės persikėlė į „Hearts“, o afrikiečiai teigė, kad treneris sulaužė kontrakto sąlygas slapčia pradėdamas derybas su škotų klubu.
Ugandoje, vienintelėje šalyje, kurios nacionalinę komandą C.Laszlo yra treniravęs, buvo sėkmės ir nuopuolio. Komanda pirmą kartą per savo istoriją įveikė galingą kaimynę Nigeriją, bet pralaimėjo tokiems varžovams, kaip Lesotas, Beninas ar Tanzanija. Patekti į 2008 metų Afrikos čempionato finalo turnyrą sutrukdė tik prastesnis nei varžovų įvarčių santykis.
Lietuvoje vengras į vietinio futbolo reikalus žada pasinerti visa galva – rūpintis ne tik reprezentacine komanda, bet ir augančiu jos rezervu, nežaisti demokratijos, kurios buvo gerokai per daug rinktinę treniruojant lietuviams – R.Žutautas pats viešai gailėjosi atleidęs vadžias. Būtų gerai, jei žodis taptų kūnu, nes lietuviui norisi tikėti, kad futbolą jis gali žaisti geriau už Lichtenšteino pilietį. Ir jam ne pernelyg svarbu, kas stovi prie rinktinės vairo: lietuvis, portugalas, vengras ar zulusas.
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia: https://www.15min.lt/laikrastis
