L.Varanavičiaus teigimu, Lietuvos futbolui trūksta masiškumo, didesnio aukšto lygio futbolininkų pasirinkimo.
LFF prezidentas nesmerkė be jokios trenerio patirties dvejus metus rinktinei vadovavusio Raimondo Žutauto, tačiau pripažino, jog federacija į laisvą vietą dairysis stratego su turtingesniu patirties bagažu. Jis bus lietuvis ar užsienietis – kol kas dar nenuspręsta.
– Baigėsi atranka į Europos futbolo čempionatą.I grupėje likome priešpaskutiniai, kaip vertinate mūsų rinktinės pasirodymą? – 15min.lt paklausė L.Varanavičiaus.
– Reikėtų vertinti turbūt blogai. Gera pradžia, kas mums įprasta paskutiniu metu, ir pakankamai nuvilianti pabaiga. Turbūt labiausiai nuvilia tai, kad per tuos metus buvo įdėtas didelis darbas lipdant komandą, o šiandien matome, kad ją reikia vėl iš naujo lipdyti.
– Ko trūksta mūsų rinktinei?
– Pirmiausia, mes turime pakankamai trumpą atsarginių suolelį, žaidėjų pasirinkimą. Jeigu mūsų pagrindiniai žaidėjai patiria traumas arba yra ne geriausios sportinės formos – mums būna labai sunku žaisti.
Jeigu žiūrėti realiai, paskutiniai rinktinės futbolininkai, 1984 metų kartos, augo Vilniaus Olimpinio centro internate. Vėliau buvo 6-7 metų pertrauka, o dėl to ir turime problemų. Tie futbolininkai, kuriuos dabar auginame Nacionalinėje futbolo akademijoje dar yra pakankamai jauni – 17-19 metų, tačiau įdomūs ir, futbolo ekspertų nuomone, kai kurie jau dabar galėtų papildyti rinktinę.
Manau, kad R.Žutautą mes dar pamatysime kaip trenerį ir pakankami geruose klubuose.
– O kaip vertinate trenerio Raimondo Žutauto darbą?
– Sunku vertinti trenerio darbą tokioje situacijoje. Pirma – kalbame apie jauną trenerį, todėl jam reikėtų leisti su rinktine dirbti ne dvejus metus, kad įvertintume jo darbą. Tačiau toks buvo trenerio pasirinkimas – jis mano, kad tas spaudimas yra per stiprus ir jis atneša žalą visiems, todėl nusprendė pasitraukti. Manau, kad R.Žutautą mes dar pamatysime kaip trenerį ir pakankami geruose klubuose. Šiandien buvo reikalingas truputį politinis sprendimas, kadangi visuomenė nėra labai patenkinta.
– Kas galėtų užimti R.Žutauto vietą?
– Šiuo metu aptarinėjame, kokio trenerio mes norime. Trenerio paieškas vykdo generalinis direktorius (Julius Kvedaras, – aut. past.). Jis teiks kandidatūras LFF Vykdomajam komitetui, kuris nuspręs. Situacija šiuo metu tokia, kad pirmos rimtos mūsų rungtynės laukia tik kitų metų rugsėjį – turime pakankamai laiko nesuklysti, pasirinkti teisingai.
– Trenerio ieškosite Lietuvoje ar užsienyje?
– Sunku dabar pasakyti. Mes norėtume tokio trenerių kolektyvo, kuris nuolat dirbtų Lietuvoje, su mūsų akademija, bendrautų su jaunimų, klubų treneriais. Mes žiūrime į tokį modelį. Negalvojame iš karto sakyti ar tai bus užsienietis, ar lietuvis. Norėtųsi patirties, naujovių ir rimto darbo.
– Tai dabar norite labiau patyrusio specialisto?
– Žiūrėsime, bet toks yra pirminis planas. Manome, kad šią savaitę mes apsispręsime, ko ieškome. Tada viešai paskelbsime ir, manau, atsiras tikrai daug norinčių, nes rinktinės trenerio postas dažniausiai yra pakankamai patraukli pozicija. Kad ir kokia karšta kėdė tai būtų.
– Estijos futbolo rinktinės pasiekimas nustebino?
– Man labai keista, kad žmonės yra tuo nustebę. Tenka jau kokius 8 metus įtikinėti mūsų valdžią, kad estai greitai mus pradės lenkti visose sporto srityje. Lengvojoje atletikoje jau aplenkė, dabar – ir futbole. Kai ir krepšinyje aplenks, gal tada atsibusime.
Estai 1995 metais atsisakė sporto mokyklų, jas pakeisdami popamokiniu krepšeliu. Sportuojančių vaikų skaičius išaugo penkis kartus. Tai štai ir rezultatai – jie turi iš ko rinktis. O pas mus – 7 metus vaikštau po ministerijas, prašydamas įdiegti popamokinį krepšelį, tačiau yra toks pasipriešinimas. Kiekviena sporto mokykla turi savo sistemą ir niekas nenori to krepšelio – konkurencijos. Be valdžios palaikymo šioje vietoje yra labai sunku. Tiesa, Vyriausybės programoje yra įrašytas popamokinis krepšelis, bet labai sunkiai jis juda. Lietuvoje apskritai sportuoja vos 10 proc. vaikų, o pagal sveikatos lygį galėtų tai daryti irgi vos 25 proc. Pirmiausia turime išspręsti šitą problemą. Mes jaunių rinktines renkamės iš 300 futbolininkų, o mūsų kaimynai – iš 30 tūkst. Tai čia ir yra skirtumas.
