Jei „Hajduk“ laimi – Dalmatijos regiono žmonės laimingi, jei nepasiseka – gyvenimas nevykęs. Taip šypsodamasis apibūdina Splito klubo reikšmę M.Nikoličius, nuo kurio sprendimų dabar priklauso legendinio klubo ateitis.
1911 metais įkurtas „Hajduk“ yra 18 kartų tapęs Kroatijos čempionu ir laimėjęs 15 šalies taurių, bet Splito komanda stipriausia šalyje paskutinį kartą tapo dar 2005-siais. Dabartiniai rezultatai nėra tokie, kokių reikalauja tie 4 milijonai sirgalių pasaulyje ar kokių nori klubo vadovai. Tie vidutiniškai 12,5 tūkst. žmonių, kurie aplanko namų rungtynes, dažnai palieka tribūnas nukabinę nosis, bet jie turi viltį ir dabar jų viltys sudėtos į M.Nikoličių, kuris Kroatijai jau įrodė, kad gali.
Jis 2018-ųjų sausį paliko Vilniaus „Žalgirį“ ir patraukė į „HNK Gorica“ klubą, tuo metu žaidusį antroje Kroatijos lygoje. Dabar Velika Goricos miesto komanda yra trečia aukščiausiame divizione ir net 15 taškų lenkia tą legendinį „Hajduk“, kurio vos rusenančius šlovės laužus vėl užkurti bandys 37-rių M.Nikoličius.
Darbą „HNK Gorica“ klube pastebėjo ir pasaulio vicečempionų šalis. Lietuvis 2020-ųjų pabaigoje buvo išrinktas geriausiu šalies sporto direktoriumi.
Nors žaliai baltas kraujas teka ir tekės M.Nikoličiaus venomis, jis, priėmęs „Hajduk“ pasiūlymą, pasitraukė iš Vilniaus „Žalgirio“ valdybos ir liko tik Lietuvos čempionų dalininku.
Apie „Hajduk“ klubą, pirmuosius iššūkius, drąsius sprendimus, Valdo Dambrausko sėkmę, Pauliaus Golubicko situaciją ir A lygos problemas – išsamus 15min interviu su M.Nikoličiumi.
– Sausio 4 pasirodė oficialus pranešimas apie prisijungimą prie „Hajduk“, praėjo du mėnesiai, kokie jie buvo pačiam?
– Buvo labai nelengvi, nes pats klubas labai didelis, jį perprasti, įsivažiuoti nėra lengva ,tam reikia laiko. Iš kitos pusės, futbole laiko visada trūksta, o ypač klubuose, kurie yra po padidinamuoju stiklu, kur kiekvienas žingsnis labai stebimas iš visų pusių. Tai milžiniškas klubas, turime arti 300 kontraktų, kas liečia žaidėjus ir darbuotojus. Tai parodo klubo dydį, juk turime 4 milijonus sirgalių pasaulyje.
Labai didelė atsakomybė ir spaudimas, bet iš kitos pusės – labai malonus iššūkis, nes tai galimybė kilti aukštyn ir pažiūrėti, ko esi vertas: ar gali, ar sugebėsi? Tas pasitikėjimas, kurį klubas suteikė duodamas 3,5 metų kontraktą, yra didžiulė privilegija. Be galo laimingas esu, kad gavau šitą šansą.
– Kalbant apie dėmesį, kiek jau spėjote pajusti jo ir kiek jis skiriasi nuo to, kuris buvo dirbant „HNK Gorica“ klube?
– To turbūt neįmanoma palyginti. Tu esi visiškai viešas asmuo, kiekvienas mažiausias tavo žingsnis sekamas. Net iki tokių smulkmenų, kad žiūri, ką tavo kokia nors giminė palaikina feisbuke, o tada šį faktą sirgaliai suveda su kažkokiu potencialiu naujoku. Kur bevažiuotum Kroatijoje, tave visi pažįsta, visi nori prieiti, pasakyti savo nuomonę, pačiupinėti, nusifotografuoti. Čia kasdienybė, darbo dalis.
– Futbolo šalyje tapimas „Hajduk“ sporto direktoriumi padaro žmogų savotiška žvaigžde?
– Normalu. Kai Kroatijoje gyvena 4 milijonai gyventojų, o iš jų 1,5 milijono serga už „Hajduk“. Nori ar nenori, beveik pusė šalies palaiko šitą klubą. Tai didžiulė jėga ir didžiulė atsakomybė. Tik tas žodis „žvaigždė“ čia gal nėra visiškai tinkamas. Kaip jie vadina, „Hajduk“ čia yra institucija, tu esi žmogus, kuris atstovauji jai. Visų pirma, pavadinčiau tai didžiule atsakomybe, nes reikia atstovauti visiems šiems žmonėms. „Hajduk“ visų pirma yra žmonių klubas. Jis turi savo narius ir tu turi atsakomybę, kad tu atstovauji tiems žmonėms, turi jų nenuvilti ir stengtis priimti kuo teisingesnius sprendimus, kad komanda kiekvieną šeštadienį galėtų laimėti rungtynes.
Tai vyksta ne dėl tavęs kaip personalijos, bet dėl to, kad toks yra šis klubas, jis milžiniškas. Nežinau, kiek tai galiu perteikti keliais sakiniais, bet tai, kokia yra sklaida, koks yra žiniasklaidos dėmesys, žmonių dėmesys. Kaip jie sako Dalmatijos regione: jei „Hajduk“ laimi dvejas rungtynes, tai problemos neegzistuoja, visi laimingi, jei pralaimi – visi nelaimingi, gyvenimas nevykęs (juokiasi). „Hajduk“ diktuoja žmonių gyvenimo ritmą, emocijas, tai yra religija, tai yra žmonių gyvenimai. Jie susiję su klubu nuo mažų dienų, jie susieję savo gyvenimą su tuo, kaip klubas gyvena, kaip jam sekasi, kaip jis atrodo aikštėje, už aikštės ribų.
– Kiek šitais sunkiais laikais jau teko turėti kontakto su sirgaliais, gal ir garsiosios „Hajduk“ ultros susisiekė?
– Normalu, kad žmonės domisi, stebi. Socialinėje erdvėje gaunamos žinutės – darbo dalis. Per dieną iki keliasdešimt žinučių ateina iš sirgalių, čia nieko tame keisto nėra.
– Kalbant apie nuveiktus darbus, teko jau pasirašyti penkias sutartis. Kiek tai buvo kitokia patirtis nuo ankstesnių, nes įtariu, kad ir piniginė storesnė dabar nei buvo „HNK Gorica“ klube.
– Klubo statusas, lygis, biudžeto galimybės yra kitokios. Dėl to ir žaidėjų kalibras, kuriuos gali pasikviesti, yra atitinkamas. Iš kitos pusės, nebuvo lengva, nes atėjau čia dirbti perėjimų lango pačioje pradžioje, be didelio išankstinio pasiruošimo, nebuvo taip, kad žaidėjus galėjau ilgai sekti, analizuoti, rinktis apie juos informaciją. Šioje vietoje buvo gan sudėtinga, nes teko priimti sunkius sprendimus be didelio pasiruošimo. Bet iš kitos pusės, supranti, kad tokiame klube laiko nėra, reikalingi geri ir ryžtingi sprendimai. Manau, kad, kaip pirmam langui, iššūkių netrūko, bet gan neblogai pavyko susitvarkyti. Rezultatai parodys, ar sprendimai buvo geri, bet teko ir trenerį pasamdyti, atvyko keturi nauji žaidėjai. Pirmas įspūdis toks, kad tai tikrai kvalifikuoti ir aukšto lygio žaidėjai.
– Nebuvo daug laiko, teko veikti greitai ir nespėjus apsiprasti, bet gal kažkas šįkart buvo lengviau nei ankstesniuose darbuose?
– Pati ta specifika yra panaši, tik tas momentas, kai ateini į naują vietą, čia yra daugiau darbuotojų, daugiau aptarnaujančio personalo, pati struktūra klubo didesnė, tą reikia suprasti, perprasti, įvertinti, pasikalbėti su visais. Dar teko atlikti nemažai pokyčių ne tik fasadinėje klubo pusėje, bet ir struktūroje, su žmonėmis, kurie dirba. Ar sukeisti jie vietomis buvo, ar dar koks žingsnis padarytas.
– Mes Lietuvoje turim tai, ką turim ir visiems situacija yra daugmaž aiški. Jei pasakotumėte apie „Hajduk“ eiliniam Lietuvos futbolo gerbėjui, ką tokio išskirtumėte? Kas ten yra tokio, apie ką pas mus net svajoti sunku?
– Yra keli faktoriai, kas yra sudėtinė klubo dalis. Pradėti galima nuo to, kad čia yra seniausia ultrų grupuotė, kuri neseniai atšventė 70 metų jubiliejų. Buvo toks šou mieste, koks nevyksta daugelyje šalių net per naujus metus.
Tai parodo begalinę meilę klubui. Kitas dalykas – nuostabus 35 tūkst. vietų stadionas, statoma nauja bazė, kuri bus atidaryta po trejų metų. Yra ir akademija, kuri kasmet paruošia supertalentus, kurie iškeliauja už sumas, siekiančias iki 10 mln. už žaidėją. Pati klubo struktūra, kaip jis pastatytas, kokia yra meilė jam... Čia ir yra didžiausios vertybės.
– Paolo Tramezzani yra treneris, kurį pasamdėte. Lietuviai gal labiau jį prisimins iš tos „Sūduvos“ sensacijos, kai marijampoliečiai nukovė italo vadovaujamą „Sion“. Kodėl pasirinkote būtent jį?
– Sprendimą reikėjo priimti labai greitai, per keletą savaičių. Turėjome apie 10 kandidatų, su kuriais greitai pavyko pakalbėti. Pasirinkome Paolo, nes jis man imponavo tiek pokalbiuose, tiek pozityviai nuteikė ir informacija, kurią pavyko surinkti iš jo buvusių klubų prezidentų, žaidėjų, darbuotojų, žiniasklaidos. Darė įspūdį ir rezultatai, kai jis sugebėjo padaryti greitą teigiamą poveikį. Tai treneris, kuriam dažnai nereikia labai daug laiko, kad galėtų pakeisti tam tikrus dalykus ir komanda pradėtų žaisti gerai. Jis labai stiprus motyvatorius, sugeba sujungti žaidėjus į grupę, jie būna vieningi, žaidžia vienas už kitą. Tas irgi buvo labai svarbu šioje sezono stadijoje. Rezultatai nebuvo labai geri, tad reikėjo pakeisti keletą dalykų, kad komanda galėtų išnaudoti savo potencialą ir rodyti geresnį rezultatą.
– Du žaidėjus išsiuntėte į B komandą. Vienas iš jų dar praėjusiame sezone mušė 20 įvarčių, dar prieš metus – 19. Kas lėmė tokį drąsų sprendimą?
– Dar prieš man ateinant į klubą, pozicija tiek klubo, tiek prezidento buvo tokia, kad žaidėjai, kurie neturės ilgalaikių kontraktų su klubu, po transferų lango užsidarymo negalės žaisti už pagrindinę komandą. Jie tai žinojo, jie turėjo galimybę ir pratęsti savo kontraktus, turėjo galimybę būti parduoti. Su dviem žaidėjais tai nesusiklostė, tad mes negalime jų naudoti pirmoje komandoje. Mes jiems suteiksime galimybę treniruotis su pirma komanda, ką numato FIFA taisyklės. Kol jų galvos ne čia, priėmėme tokį sprendimą, kad jiems geriau būti B komandoje ir priimti sprendimus dėl savo ateities.
– Nebuvo sunku priimti tokį sprendimą ir ar anksčiau tekę žaidėjus, kurie yra vieni lyderių, išsiųsti į antrą komandą, nes nenori įsipareigoti klubui ilgesniam laikui?
– Yra tokia pozicija, tai yra klubas, tokios taisyklės, nusistatymai. Turime tai gerbti. Yra, kaip yra. Nieko blogo tame nematau. Visi tai žinojo, niekam tai nebuvo naujiena. Taip, tai yra nelengvi sprendimai, bet tai normalu.
– Dar kalbant apie „Hajduk“, Kroatijos spaudoje rašyta, kad pagal biudžetą yra nusileidžiama ir Zagrebo „Dinamo“, ir „Rijeka“, ir „Osijek“ klubams...
– Šiai dienai netiesa.
– Kokia ši situacija dabar?
– „Dinamo“ turi ženkliai didesnį biudžetą nei visi kiti klubai, šiai dienai „Hajduk“ turi biudžetą, kuris yra maždaug „Osijek“ lygio.
– Eilę metų „Hajduk“ nėra Europos pagrindinių turnyrų dalyvis, Kroatijoje nepasiekia tiek, kiek nori ir klubas, ir sirgaliai. Ko reikia, kad Splito komanda atsidurtų ten, kur, atrodo, turėtų būti pagal savo statusą?
– Viena iš didžiausių problemų čia buvo dažna žmonių, esančių vedančiose pozicijose, kaita. Tiek prezidento, tiek sporto direktoriaus, tiek trenerių. Reikėtų didesnio tęstinumo, bet atrodo, kad dabar einama šita linkme, nes tiek prezidento, tiek mano kontraktai yra ilgalaikiai. Mes pabandysime padaryti viską, kad sugrąžintume šį klubą į šlovės dienas, kad tai būtų konkurencingas klubas, kuris Kroatijoje kovotų dėl titulų ir būtų nuolatinis Europos turnyrų grupių etapo dalyvis.
– O pačiam ar iškelti ilgalaikiai tikslai?
– Tikslai yra, tu ir pats nori, kad tie tikslai būtų kuo aukštesni. Trumpalaikis tikslas yra šį sezoną patekti į Europos turnyrų atranką. Nors taškų deficitas didelis (nuo trečios vietos skiria 15 taškų – aut. past.), bet yra dvi galimybės: laimėti taurę arba užimti trečią ar ketvirtą vietą čempionate. Vidutiniai ar ilgalaikiai tikslai yra kova dėl titulų, dėl taurių, dalyvavimas Europos turnyrų grupių etapuose.
– Jus išrinko Kroatijos metų sporto direktoriumi. Kiek pačiam reiškia toks asmeninis apdovanojimas?
– Tai labai gražus įvertinimas, pripažinimas, kai esi lietuvis, ne iš futbolo šalies. Atvažiavus į Kroatiją, tuo metu, kai žengiau šį žingsnį, visi vertino tai kaip žingsnį atgal, nes palikau Vilniaus „Žalgirį“, kuris buvo nuolatinis Čempionų lygos atrankos dalyvis. Atvykau į Kroatijos antrą lygą, į klubą, kuris net ir ten pirmas nebuvo, tai atrodė kaip žingsnis atgal, bet tas trejų metų darbas atvėrė galimybes šiuo metu dirbti „Hajduk“ klube. Galvoju, kad „HNK Gorica“ klube įrodžiau savo potencialą ir kad galiu sukurti gerus dalykus.
Tas pripažinimas buvo normalus ir natūralus, bet svarbiausia yra gyvenimo dėsnis, kad kartais gali žengti žingsnelį atgal, kad paskui žengtum du į priekį. Iš šitos pusės man smagu, nes Lietuvoje, kas liečia futbolą, neturime tų didelių naujienų ar skambių žaidėjų perėjimų, tad bet kokia pozityvi žinia yra tikrai sveikintina. Kažkokie laimėjimai ar trofėjai yra be galo smagūs.
Esu labai laimingas, kad pasikviečiau Valdą Dambrauską, jis per trumpą laiką sugebėjo labai daug įrodyti ir užsidirbti puikų kontraktą tikrai stipriam Europos klube, kuris yra devyniskart iš eilės čempionas Bulgarijoje. Tai parodo, kad ir iš mūsų šalies, ir su lietuvišku pasu, kas yra trūkumas čia, gali savo sunkiu darbu užsikabinti ir įrodyti. Tas yra svarbiausia ir smagiausia. Gal net ne pats titulas, bet tos atsivėrusios galimybės.
– Kas buvo tokio gero „HNK Gorica“ klube padaryta, kad ir pats klubas dabar yra tokiame pakilime, ir pats esate Splite. Kokie žingsniai, momentai buvo kertiniai?
– Visų pirma sėkmės pagrindas „HNK Gorica“ klube buvo nuoširdus darbas ir atsidavimas, komandos, klubo stuburo sukūrimas. Komandos net ne komplektacijos prasme, bet komandiškumo. Žaidėjai net ir po pralaimėtų rungtynių išlikdavo kartu, nepalūždavo, augdavo diena iš dienos. Šis mąstymas ir nusistatymas labai prisideda ir prie „HNK Gorica“ sėkmės, taip pat prie mano, prie Valdo.
Aišku, aš ten praleidau trejus metus, bet svarbu buvo kruopelytė po kruopelytės nešamos detalės, kurioms nereikėjo kažkokių superinių biudžetų ar žaidėjų. Buvo surinkti labai talentingi futbolininkai, kurie siekia savo svajonių, tikslų, kurie gali nuversti kalnus. Kas turbūt labiausiai atsako, kodėl ta sėkmė buvo tokia, tai kad dauguma „HNK Gorica“ žaidėjų, kurie išvyko ar buvo išnuomoti, visi dabar žaidžia ir tai daro labai gerame lygyje. Tai vėl parodo, kad žaidėjai, kurie tada buvo „HNK Gorica“, jau nebuvo to lygio. Tai žmonės, kurie pasinaudojo klubu kaip tramplinu ir savo talentu, kontraktų sumomis, lygiu gali žaisti daug aukštesnio lygio čempionate nei Kroatijoje.
– Iš esmės Velika Goricą palikote per kelias dienas ir jūs, ir Valdas…
– Visiškas sutapimas.
– Nes mano ir klausimas buvo, ar čia taip sutapo…
– Absoliučiai.
– Dar kiek teko skaityti Kroatijos spaudoje, buvo minimas konfliktas su klubo savininku, kiek tame yra tiesos?
– Ne, jokios nėra tiesos.
– Su jumis kalbėjomės 2018-siais Vaduce. Čia yra jūsų citata apie Valdą Dambrauską: „Galėčiau jam palinkėti tik to, kad kitas žingsnis, kai bus nuveiktas darbas Rygoje, būtų ne kažkur aplink, o į platesnius vandenis. Norėčiau, kad jis gautų šansą Europoje ir galėtų nešti Lietuvos trenerių vėliavą. Manau, kad jis nusipelnė šanso.“ Nesijaučiate dabar kaip ekstrasensas?
– Aš labai laimingas už Valdą, mes su juo kalbame kiekvieną savaitę. Tai yra žmogus, kuris tai, ką dabar turi, užsidirbo savo sunkiu darbu. Tai ir yra pagrindinė žinutė ir raktas į sėkmę. Jei esi talentingas, darboholikas, jei tiki tuo, ką darai, ir seki savo idėjų, tai nėra jokių ribų ar lubų. Tas ir yra esminis momentas, kad žmonėms nereikėtų užsidėti sau kažkokių limitų, kad jie norėtų išeiti iš komforto zonos ir siekti daug aukštesnių rezultatų.
– Dar vienas lietuvis, kurį turėjote su savimi ankstesniame klube yra Paulius Golubickas. Atrodo, kad paskutiniu metu jam ne taip gerai sekasi, jis iškrito iš kovos dėl vietos sudėtyje. Kokia dabar ten situacija ir ko jam dar trūksta? (Interviu darytas prieš P.Golubicko persikėlimą į „Dainavą“ – aut. past.)
– Man labai sunku vertinti, kas įvyko klube per paskutinius du mėnesius ir kodėl Paulius iškrito iš konkurencijos. Ten turbūt yra kažkokios priežastys, gal „HNK Gorica“ žmonės galėtų pakomentuoti, kurie mato jį kiekvieną dieną treniruotėse. Paulius atvyko į „HNK Gorica“ ir vėliau buvo įsigytas iš Alytaus „Dainavos“ už transfero sumą ne todėl, kad jis yra lietuvis, o dėl to, kad jis turėjo superinį sezoną „Sūduvoje“ ir to nusipelnė savo darbu. Kas liečia jo talentą, niekam abejonių nekyla, kas liečia darbštumą – taip pat.
Galvoju, kad jis turės gerą ir šviesią karjerą, bet, jei „HNK Gorica“ nebus ta vieta, kuri suteiks jam šansą žaisti daug, tobulėti ir įrodyti savo kokybę, tai reiškia, kad reikia keisti klubą ir žiūrėti tik į priekį. Bet kokiu atveju, Pauliaus periodas šiame klube jam išėjo tik į naudą, nes jis iš tikro labai patobulėjo, labai daug dirbama su juo buvo ir papildomai. Jis ir subrendo, ir suvyriškėjo, ir kai kurias savybes išryškino. Jei šitoje komandoje jam šanso nesuteiks, tai tas klubas, kuris jį paims ir suteiks šansą, turės labai didelę naudą. Jis tikrai gali būti tas kitas lietuvis, kuris žais „Top 5“ lygoje Europoje.
– Kiek pačiam tenka žiūrėti ar sekti A lygą?
– Tiesą pasakius, kuo toliau, tuo mažiau. Dirbu, stebiu labai daug futbolo, bet koncentruojuosi į esminius sau dalykus. Šiuo metu esu „Hajduk“, su visa pagarba Lietuvai, turbūt nėra žaidėjų Lietuvos A lygoje, kurie galėtų žaisti šitoje komandoje ar pretenduotų joje žaisti. Ir atitinkamai tas sekimas yra labiau simbolinis, nes širdis visą gyvenimą bus su „Žalgiriu“, sirgs už „Žalgirį“ ir mylės „Žalgirį“. Tik dėl to, kad esu „Žalgirio“ sirgalius iki gyvenimo pabaigos.
– Jei pažvelgsite Lietuvos kryptimi iš Kroatijos, kokius bent kelis galima išskirti aspektus, ko trūksta Lietuvos futbolui, kad šis produktas taptų patrauklus?
– Čia ir konkretus, ir aiškus klausimas, bet kartu ir gilus. Jei trumpai, tai pinigų trūksta. Komandos kovoja ir dėl išgyvenimo, galvoja, kaip gauti licenciją, kaip atsivežti kažkokį geresnį žaidėją, kaip jam algą sumokėti laiku. Normalu, kad labai sunku sukurti kažkokį gerą produktą, kai balansuoji ant finansinės ribos.
Tas pats Latvijos čempionatas atrodo daug įdomesnis iš šalies. Visų pirma, jis daug konkurencingesnis, komandos įdomesnės, turinčios įdomesnių legionierių. Šiai dienai perėjimai, kuriuos Latvijos klubai padarė per paskutinius kelerius metus, buvo solidūs. Vien keturi Nigerijos futbolininkai perėjo į gerus klubus ir tikrai ne už mažus pinigus. Kai domiesi futbolu, tai atkreipia tavo dėmesį. Vienas iš tų nigeriečių persikėlė į Norvegiją, kiti į Šveicariją, Vokietiją ir į JAV. Automatiškai tai rodo, kad Latvijos klubai turi tvirtesnį finansinį pagrindą. Du Rygos klubai dabar statosi futbolo bazes sau.
Kiek Lietuvos klubų bent svajoja apie tai? Ar bent yra tokių? Tai yra ekonominis rodiklis, kad ten šiandien yra daugiau pinigų, idėjų. Ir jei čempionai „Riga FC“ patektų į Europos turnyro grupių etapą šią vasarą, man nebūtų didelis netikėtumas.
– Koks dabar yra paties vaidmuo „Žalgiryje“?
– Dalininkas, niekas daugiau.
– O prie komplektacijos šio sezono buvo prisidėta?
– Aš bendrauju su „Žalgirio“ žmonėmis. Jei jie paskambina, paklausia, tuomet vyksta dialogas. Aš visą gyvenimą padėsiu „Žalgiriui“, bet fiziškai esu tik dalininkas, niekas daugiau.