„Sūduva“ po įtemptos ir permainingos kovos 2:4 krito prieš „Ferencvaroš“ komandą ir nepateko į išsvajotą grupių etapą, o M.Topčagičiaus viešnagė stadione užsitęsė ženkliai ilgiau nei jo komandos draugų.
Taip nutiko todėl, kad puolėją pasikvietė dopingo kontrolieriai. „Sūduvos“ komanda jau senokai buvo grįžusi į viešbutį tada, kai M.Topčagičius, komandos kineziterapeutas Rimantas Česnulis ir šių eilučių autorius žengė pro viešbučio, kuriame buvo apsistoję Lietuvos čempionai, duris.
„Neblogos buvo rungtynės“, – konstatavo Marijampolės ekipos puolėjas.
Būtų jos buvusios dar geresnės, jei „Sūduvai“ būtų pavykę išlaikyti lygiąsias 2:2 po M.Topčagičiaus įvarčio.
31-rių „Sūduvos“ atakų lyderis interviu metu pažymėjo, kad komanda turėtų didžiuotis tuo, ką nuveikė. Turėtų savimi didžiuotis ir pats M.Topčagičius. Jis pelnė po įvartį į visų keturių šių metų varžovų vartus tarptautinėje arenoje. Iš viso – šeši įvarčiai per aštuonerias rungtynes.
Marijampolės klubas ketvirtadienį triskart turėjo sau palankų rezultatą – 1:0, 1:1 ir 2:2, bet varžovai sugebėjo išplėšti bilietą į Europos lygos grupių etapą.
„Manau, kad rungtynes pradėjome gerai, vykdėme trenerio planą, pelnėme įvartį. Viskas buvo gerai. Varžovai daug šansų neturėjo, bet išlygino rezultatą, o vėliau pelnė ir dar vieną įvartį prieš pat pertrauką. Tas įvartis… Gerai nemačiau, bet atrodė, kad varžovai mušė per lengvai. Sirgaliai tada buvo už jų nugaros. Po pertraukos sugrįžome neblogai, išlyginome, o tada vėl per paprasti įvarčiai... Baudinys per pridėtą laiką jau nebebuvo svarbus“, – 15min kalbėjo puolėjas.
– Ką keitėte per pertrauką, kurios metu atsilikote 1:2? – paklausėme M.Topčagičiaus.
– Į aikštę išėjo Paulius Golubickas. Jis, mano nuomone, yra labai svarbus, nes gali sukurti situacijas, žaisti vienas prieš vieną. Mes daugiau kūrėme, į baudos aikštelę perdavėme daugiau kamuolių, kas mums labai svarbu. Buvome geri, bet praleidome…
– Pelnėte išlyginamąjį įvartį, gal galite prisiminti, kaip viskas susiklostė toje atakoje?
– Ataka vyko dešiniuoju kraštu, aš įkirtau ties pirmuoju virpstu, Jovanas Čadjenovičius gerai perdavė kamuolį, o aš buvau tinkamoje vietoje ir kyštelėjau koją.
– Švęsti įvarčio bėgote link atsarginių suolo ir į kažką rodėte pirštu...
– Taip, tribūnose buvo mano tėtis, brolis. Iš Austrijos buvo atvykę trys žmonės, iš Bosnijos – 12, iš Vokietijos – dar du. Visi jie buvo ten, tad tai buvo ypatingas momentas. Apie 20 man artimų žmonių buvo tribūnose.
– Bet jau po dviejų minučių įvartį mušė varžovai… Kokia buvo jūsų reakcija? Kaip tada buvo sunku?
– Tai buvo labai sunku. Neseniai skaičiau, kad daugiausiai įvarčių krenta praėjus penkioms minutėms nuo ankstesnio įvarčio. Galvojau apie tai ir taip nutiko. Buvo liūdna, rezultatas tapo 2:3, mums labai reikėjo mušti, bet, mano nuomone, mes nepriėmėme gerų sprendimų.
Manau, galėjome daugiau žaisti ilgais kamuoliais ir bandyti laimėti antrus kamuolius po kovos. Tad mes padarėme klaidų. Kvailų klaidų. Labai paprastai praradinėjome kamuolius, o varžovai galėjo atakuoti, pelnė ketvirtą įvartį ir viskas buvo baigta.
Tad mes padarėme klaidų. Kvailų klaidų
– Lyginant su praėjusiais metais, ar šiemet žaidėjai rūbinėje buvo liūdnesni?
– Taip, buvo liūdniau, nes mes nežaidėme blogai. Žaidimas buvo neblogas. Žinote, kai nuvyksti į Glazgą, kur yra 60 tūkstančių tribūnose, ir toks futbolo lygis… Prieš „Ferencvaroš“ tu žinai, kad galimybių yra, kad varžovai nėra tiek stipresni. Žinoma, jie geri žaidėjai, bet buvome labai liūdni, galvos buvo nuleistos žemyn. Dabar turime žiūrėti pirmyn, laimėti A lygą.
– Treti metai „Sūduvai“ ir antri metai jums, kai pasiekiate paskutinį atrankos etapą, bet galutinio žingsnio nėra. Ko dar trūksta „Sūduvai“?
– Sunkus klausimas. Realybė tokia, kad varžovų kokybės lygis yra aukštesnis. Mes turime gerų žaidėjų, bet „Ferencvaroš“ turi 25 labai aukšto lygio futbolininkus. Mes esame mažas klubas ir turime galvoti, kad pasiekėme daug.
Dukart laimėjome prieš „Maccabi“ – tai labai gera komanda. Dabar „Crvena Zvezda“ žais Čempionų lygoje, o mes namuose su jais sužaidėme lygiosiomis, išvykoje pralaimėjome tik 1:2. Tad turime savimi didžiuotis, bet reikia žengti dar vieną žingsnį į priekį. Tikiuosi, kad tai pavyks kitais metais ir pagaliau pasieksime grupių etapą.
