Skandalingojo verslininko Vladimiro Romanovo atrastas talentas praėjusiame dešimtmetyje Lietuvos stadionuose spindėjo pačiais ryškiausiais atspalviais.
2006-2008 metais FBK „Kaunas“ marškinėlius vilkėjęs brazilas meistriškumu akivaizdžiai pranoko visus kitus A lygos futbolininkus, tad gandai apie jo išvykimą į kurią nors stipriausią Europos lygą sklandė nuolat.
Tačiau V.Romanovo piniginė tuo metu dar buvo per stora, savo karjeros pike R.Ledesma į užsienį neišvyko, o vėliau sekusios traumos galiausiai sutrukdė atskleisti visą potencialą.
Bet nepaisant to, metai, praleisti Lietuvoje, iš Porto Alegrės kilusiam brazilui atnešė kitą laimę – gyvenimo moterį Simoną. Pora sukūrė šeimą ir šiuo metu augina du vaikus.
Nors R.Ledesma šiuo metu savo karjerą tęsia Baltarusijoje, žmona ir vaikai liko saulėtoje Maltoje, kurią šeima atrado, kai futbolininkas atstovavo šios šalies klubams. O jų buvo net keturi.
| 2003-2004 Kašijas do Sulo „Juventude“ (Brazilija) 2004 Rio de Žaneiro „Flamengo“ (išnuomotas, Brazilija) 2004-2005 Koimbros „Academica“ (Portugalija) 2005-2006 „Estrela da Amadora“ (Portugalija) 2006 Belo Horizontės „Atletico Mineiro“ (Brazilija) 2006-2008 FBK „Kaunas“ 2009-2011 Minsko „Partizan“ (Baltarusija) 2011 Minsko „Dinamo“ (Baltarusija) 2012-2013 Marijampolės „Sūduva“ 2013-2014 Achnos „Ethnikos“ (Kipras) 2014-2015 „Birkirkara“ (Malta) 2015-2016 Siemos „Wanderers“ (Malta) 2016 „Valletta“ (Malta, išnuomotas) 2016 „Gzira United“ (Malta) 2017 „Jelgava“ (Latvija) nuo 2017 „Vitebsk“ (Baltarusija) |
Ištaikęs bent menkiausią progą, R.Ledesma visuomet kraunasi lagaminus ir skrenda į Viduržemio jūros salą, virtusią šeimos namais. Ši savaitė taip pat – ne išimtis.
Brazilas sugrįžo į Valetą, aplankė namiškius ir ketvirtadienio vakarą Takali nacionaliniame stadione stebės dviejų puikiai pažįstamų komandų akistatą.
– Kaip nutiko, jog jūsų karjera pasuko į Maltą? – 15min paprašė prisiminti buvusį FBK „Kauno“ lyderį.
– 2013-2014 metų sezoną praleidau Kipre, Achnos „Ethnikos“ klube. Prisimenu, jog po jo atostogavau Lietuvoje ir sulaukiau skambučio iš agento, kuris paklausė, ar nenorėčiau išmėginti save ir kitoje Viduržemio jūros šalyje.
Man tuo metu jau buvo 31-eri. Puikiai suvokiau, kad karjera jau artėja link pabaigos, tad į futbolo reikalus žiūrėjau kiek kitaip, nei būdamas jaunas. Man jau svarbiau buvo šeimos interesai, turiu du vaikus, norėjau daugiau laiko praleisti su jais ir žmona, pasimėgauti kiek kitokiu, lengvesniu gyvenimu. Jūra, saulė, paplūdimiai – patys suprantate (šypsosi).
Malta – maža ir graži šalis. Čia vos ne iš kiekvieno didesnio miestelio iki jūros galima nueiti per dešimt minučių pėsčiomis.
– Reikėtų suprasti, kad pažintis su šia valstybe tikrai nenuvylė...
– Malta – maži ir graži šalis. Čia vos ne iš kiekvieno didesnio miestelio iki jūros galima nueiti per dešimt minučių pėsčiomis. Gyvenimas čia taip pat kur kas labiau pozityvesnis nei žemyninėje Europoje – visi šypsosi, patenkinti, turi kur kas mažau rūpesčių.
– Kokį įspūdį jums paliko Maltos futbolas?
– Kai pirmą kartą čia atvykau, Maltos klubai galėjo turėti tik po keturis legionierius. Dabar leidžiama į aikštę leisti septynis. Šis sprendimas gerokai kilstelėjo vietos čempionato lygį, bet šiek tiek susilpnino rinktinę, nes stipriausiuose klubuose pagrindiniais smuikais griežia užsieniečiai.
Maltos ir Lietuvos klubinis futbolo lygis panašus. Lietuvos stipriausi klubai gal ir atrodo geriau, bet šalis Viduržemio jūros viduryje taip pat turi savo kozirių – jiems lengviau prisikviesti vyresnius, jau ne tik apie futbolą, bet ir gyvenimo gerovę, galvojančius žaidėjus.
– Maltoje žaidėte keturiose skirtingose komandose ir nė vienoje neužsibuvote ilgiau nei sezoną. Kur patiko labiausiai?
– Manau, jog geriausias buvo pirmasis sezonas su „Birkirkara“. Aš tais metais įmušiau penkiolika įvarčių, o mes laimėjome šalies taurę ir supertaurę.
Po sezono pasikeitė treneris, atėjo italas Giovanni Tedesco. Iš pradžių viskas sekėsi neblogai, aš netgi neblogai užsirekomendavau priešsezoninėse rungtynėse. Bet tuomet patyriau traumą ir treneris laukti bei rizikuoti ne pirmos jaunystės žaidėju jau nenorėjo. Jis į mano poziciją pasikvietė savo tautietį ir man teko ieškotis naujos komandos.
Vėliau persikėliau į Sliemos „Wanderers“, bet klubas turėjo finansinių rūpesčių, tad išsiskyrėme po pusmečio.
2015-2016 metų sezono antrą pusę jau praleidau „Valletta“ ekipoje, į kurią mane pasikvietė buvęs „Birkirkara“ treneris Paulas Zammitas. Su sostinės klubu pavyko tapti Maltos čempionu.
Paskutinė stotelė – „Gzira United“. Tai buvo klubas, kuris tik ką laimėjo antrąjį šalies divizioną ir buvo iškopęs į stipriausią „Premier“ lygą. Jame taip pat buvo šiokių tokių problemų, tad teko atsisveikinti.
Rinktinei bandoma įdiegti itališko futbolo sistemą, beveik visi trenerių kursai taip pat vyksta Apeninuose.
– Kalbate apie finansines problemas? Ar reikėtų suprasti, kad Maltos klubinis futbolas susiduria su tais pačiais rūpesčiais, kaip ir lietuviškasis?
– Taip, tai maža šalis, tad kaip ir daugumoje tokių valstybių, daugelis klubų turi vienokių ar kitokių finansinių rūpesčių. Pirmos keturios-penkios komandos finansiškai yra kur kas stabilesnės už likusias. Kitose – problemų daugiau. Dažnai būna taip, kad sezono pradžioje viskas būna gerai, bet jam įsibėgėjus atlyginimai pradeda vėluoti ir strigti.
– Maltos rinktinę treniruoja italas, šios šalies žaidėjų yra daugumoje klubų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad Maltai itališkasis futbolas imponuoja labiausiai?
– Tikra tiesa, jie labai domisi ir žiūri itališką futbolą. Keli Maltos žaidėjai taip pat rungtyniauja žemesniuose Italijos futbolo divizionuose. Rinktinei taip pat bandoma įdiegti itališko futbolo sistemą, beveik visi trenerių kursai taip pat vyksta Apeninuose. Daug maltiečių labai domisi ir seka Turino „Juventus“ žaidimą. Ši ekipa saloje yra išties populiari.
– Kuo dar išskirtinis yra Maltos futbolas?
– Skirtingai nei Lietuvoje, kur futbolininkai mėgsta pasigrumti ir pasistumdyti, Maltoje stengiamasi žaisti greitai ir techniškai.
Dar viena šios šalies futbolo ypatybė – savo stadionus turi labai nedaugelis komandų. Saloje yra trys keturi stadionai, kuriuose ir žaidžia beveik visos komandos.
To paties Takali nacionalinio stadiono komplekse rungtyniauja keturios Maltos komandos: „Birkirkara“, „Gzira United“, „Senglea Athletic“ bei „Valletta“.
– Finansiškai futbolininkams ši šalis yra patraukli?
– Legionieriai visuomet visur uždirba daugiau nei vietiniai žaidėjai. Nežinau, kokie tiksliai dabar atlyginimai Lietuvoje, bet esu įsitikinęs, kad stipriausi jūsų klubai Vilniaus „Žalgiris“, Marijampolės „Sūduva“ ar „Trakai“ savo futbolininkams moka kur kas daugiau nei pajėgiausios Maltos ekipos.
Tuo tarpu vietiniai žaidėjai šioje šalyje yra pusiau profesionalai. Jie rytais dirba, o vakarais eina į treniruotes.
– Kai pirmą kartą Lietuva žaidė su Malta, žiniasklaidoje nuskambėjo istorija, kad maltiečiai gali būti pardavę rungtynes, tačiau ši istorija į nieką taip ir neišsirutuliojo. Ar jums per ketverius metus, praleistus šioje šalyje, neteko susidurti su šiuo reiškiniu?
– Aš tas istorijas žinau tik iš spaudos. Pats nieko negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes su manimi niekada niekas nėra kalbėję.
– Ketvirtadienio vakarą Maltos rinktinė egzaminuos Lietuvą. Ar jie mus gali nustebinti?
– Manau, kad maltiečių lygis yra kur kas geresnis, nei tai rodo jų surinkti taškai turnyro lentelėje. Kita vertus, manau, jog Lietuva yra truputį stipresnė.
Individualiai žaidėjai pas lietuvius yra stipresni, taip pat, mano nuomone, jūs šiuo metu turite tikrai geresnį trenerį nei Malta. Edgaras Jankauskas atliko labai gerą darbą su šia komanda ir šį kartą turi kur kas daugiau šansų laimėti.
Iš Maltos rinktinės galėčiau išskirti tik jos kapitoną Andre Schembri. Man su juo yra tekę kartu žaisti Sliemoje, bet esame ir ne kartą rungtyniavę vienas prieš kitą. Tai tikrai gana kvalifikuotas žaidėjas.
Manau, kad maltiečių lygis yra kur kas geresnis, nei tai rodo jų surinkti taškai turnyro lentelėje.
– Prieš kurį laiką buvote užsiminęs, kad Maltoje praleisti metai jums nepaprastai patiko ir galbūt net norėtumėte čia pasilikti gyventi visam laikui. Nuomonė nepasikeitė?
– Niekas nepasikeitė. Nors šiuo metu žaidžiu Baltarusijoje, mano šeima gyvena Maltoje. Vaikai pradėjo eiti į mokyklą, žmona taip pat čia patenkinta. Kaip bus ateityje, kol kas pasakyti negaliu. Turiu dar du mėnesius galiojančią sutartį su „Vitebsk“. Po sezono spręsiu, ką daryti toliau. Futbolininko gyvenimas toks jau yra – niekada negali žinoti, kur žaisi kitą sezoną.
– Ar dažnai sugrįžtate iš Baltarusijos į Maltą?
– Žaidžiu Vitebske nuo vasario ir jau buvau parskridęs 3-4 kartus. Kai būna pauzės čempionate dėl rinktinių varžybų, visuomet stengiuosi vykti pas šeimą, jei tik treneris išleidžia.
