Jis atvyko į Brazilijos uosto San Paulo pietinį priemiestį būdamas liesas paauglys 1950-aisiais ir galima sakyti, kad niekada ir nepaliko Santoso.
Kai kuriems jis buvo kaimynas ar draugas, net ir tapęs viena didžiausių pasaulio sporto žvaigždžių, dažnai sustodavęs paplepėti pakeliui į „Vila Belmiro“ – „Santos“ klubo namų stadioną, kur Pele pradėjo savo futbolo kelią ir išgarsėjo visame pasaulyje kaip vienas geriausių visų laikų futbolininkų.
Tiems, kurie nesutiko asmeniškai, jo siela vis tiek atrodo persismilkusi į šią vietą, pripildytą braziliškos dvasios.
Pirmadienį „Santos“ stadione sirgaliai atsisveikina su ketvirtadienį mirusiu legendiniu futbolininku ir palydi jį į paskutinę gyvenimo kelionę.
Marcoas Martinsas (48 metų inžinierius):
Aš gimiau čia – visada buvau iš Santoso. Mano dėdė irgi buvo „Santos“ futbolininkas. Dėdė buvo dešimtas „Santos“ klube pagal pelnytus įvarčius, tad jis buvo toje pačioje komandoje su Pele, jie žaidė drauge.
Mano dėdė visada pasakojo daug istorijų apie jį. Kai Pele atvyko į „Vila Belmiro“, dėdei buvo 28-eri, o Pele – tik 17 metų.
Jis praktiškai iškėlė futbolą Brazilijoje. Su Pele atvykimu viskas pasikeitė.
Jis pavertė Braziliją, o taip pat ir „Santos“ globaliu futbolo reiškiniu. Santosas yra nedidelis priemiestis, bet turėjo lygiavertę, o gal net geresnę futbolo komandą nei Europos klubai.
Pele išmoko groti gitara su mano dėde. Tai mano dėdė išmokė jį. Dėdei patiko skambinti gitara, o Pele taip pat patiko muzika.
Fernando Perezas Jr. (65 metų advokatas):
Palūkėkit minutę. Viskas labai emocinga. Tikrai sunku.
Aš mačiau, kaip jis čia žaidė. Mačiau paskutines jo atsisveikinimo rungtynes 1974 metais. Bet taip pat mačiau jį žaidžiant ir 1968 ir 1970 metais. Buvau gal trylikos ar keturiolikos, kai įpratau žiūrėti, kaip jis žaidžia.
Visi mano broliai buvo už „Corinthians“ („Santos“ varžovų komanda). Aš gimiau Santose, bet jie atvyko iš San Paulo. Tad mano broliai ir mano tėvas nekentė Pele, nes jis visada sužlugdydavo jų mėgstamą komandą. Jis tiesiog išniekindavo juos. Aš turėdavau pabėgti iš namų, kad galėčiau pasiklausyti (per radiją) rungtynių, pasiklausyti kaip Pele žaidžia.
Pele išaugino Brazilijos žmonių savigarbą. Mūsų šalis yra daug iškentėjusi. Pele suteikė mums visiems orumo. Jis leido mums pasijausti, kad mes irgi galime būti didžiais. Tai pasklido už futbolo ribų. Atėjo jausmas: „Ir aš galiu“.
Manuelis Messias dos Santosas (83 metų buvęs uosto darbininkas):
Aš sutikau Pele, kai buvau kariuomenėje, tuo metu, kai jis atliko karinę tarnybą. Kariniuose barakuose jo komanda įprastai laimėdavo.
Paskui aš dirbau sandėlio darbuotoju Gonzagoje kaimynystėje, kur jis irgi dažnai pasirodydavo, vaikščiodavo, kalbėdavosi tai su vienu, tai su kitu. Jis daug bendravo, buvo toks pats, kaip mes. Buvo žmogiškas. Šnekėdavosi su kiekvienu. Kiekvienu. Su vaikais, su senais žmonėmis, su bet kuo. Jis kalbėdavosi ir buvo labai populiarus.“
Teofilo de Freitas (68 metų buvęs miesto rotušės darbuotojas):
Komandą palaikau nuo mažų dienų. Stadione net esu žaidęs su Pele. Tai buvo per „Santos“ treniruotę 1972 metais.
