– Mariau, kas nutiko? – futbolas.lt paklausė M.Stankevičiaus.
– Paūmėjo sausgyslės skausmai. Su ja problemų turiu jau ilgą laiką. Šiaip nieko rimto nėra, bet nėra ir labai malonus dalykas.
– Kiek laiko negalėsi rungtyniauti?
– Viskas priklausys nuo to, kaip jausiuosi bet kurią dieną. Gali būti, kad „iškrisiu“ dar vienoms rungtynėms, bet gali būti, kad jose ir pasirodysiu. Šiandien jaučiuosi žymiai geriau negu vakar, galbūt, rytoj jausiuosi dar geriau.
– Tavo vaidmuo „Lazio“ komandoje kažkoks keistas: tai tu starto sudėty, tai neregistruojamas rungtynėms. Ką pats apie tai galvoji?
– Situacija gan sudėtinga iš tikrųjų. Sezonas prasidėjo sunkiai – ta trauma mane persiokioja nuo sezono pradžios ir niekaip negaliu įsivažiuoti, taip kaip norėčiau. Nesiseka pagauti žaidybinio ritmo, nes sužaidi vienas rungtynes, kitose vėl pradeda skaudėti, po to vėl sužaidi dvejas rungtynes ir vėl nebežaidi. Kai nėra normalaus ritmo, tai būna ir prastesnių rungtynių – visko gali būti. Sakyčiau, kad sezonas kol kas nestabilus.
– Ar galima jį lyginti su tuo, kurį turėjai Ispanijoje?
– Ispanijoje yra žaidžiamas malonesnis futbolas tiek žiūrovams, tiek man. Tiesiog jis yra kitoks.
– O pats Italijos futbolas kažkiek pasikeitė per tuos metus, kuriuos praleidai Ispanijoje?
– Sakyčiau, kad jis liko toks pat. Kaip tada buvo žaidžiama nuo gynybos kontraatakomis, taip ir dabar. Galbūt komandų pajėgumas pasikeitė – vienos sustiprėjo, kitos susilpnėjo, bet didelio skirtumo tame nematau.
– Pakalbam apie rinktinę. Kokia buvo pirma reakcija, kai išgirdai, kad ją treniruos Csaba Laszlo?
– Svarbiausia, kad būtų treneris, kuris treniruotų, kuris gerbtų žaidėjus, o toliau bus matyti. Labai sunku vertinti trenerį, kurio nepažįsti. Bet aišku, tikiuosi, kad tai bus treneris, kuris atneš mums naudos.
– Jis žadėjo paskambinti kiekvienam rinktinės žaidėjui ir taip susipažinti. Kaip suprantu, tau dar nepaskambino?
– Ne, dar neteko su juo kalbėti, galbūt jis dabar su kitais žaidėjais kalba (juokiasi).
– Jam vadovaujant, pirmą draugišką mačą žaisite su rusais. Sirgaliai sako, kad mes tampame savotišku Rusijos rinktinės talismanu. Ką tu pats apie tai manai?
– Iš tikrųjų, net negalvojau apie tai. Kiekviena rinktinė žiūri sau naudos, ką gali numatyti savo ateičiai. Rusai, turbūt, galvoja apie savo galimybes, kurias gali išnaudoti žaisdami su mumis.
– Vasario 29 – ąją visos Europos šalys, išskyrus Lietuvą ir San Mariną žais draugiškas rungtynes. Ar mes tokie geri ir tikrai mums nereikia kontrolinių mačų? Ir ar tu pats norėtum dabar sužaisti rungtynes?
– Norėti ir galėti yra skirtingi dalykai.
– Bet ar normalu, kad visi žaidžia, o mums, kaip išsireiškė rinktinių vadovas, vasario ir lapkričio mėnesiais rungtynės būna beprasmės?
– Mums reikia kuo daugiau praktikos. Ypač dabar, kai turime naują trenerį. Bet visus šituos reikalus organizuoja federacija, todėl jų ir reiktų klausti: kodėl, kas ir kaip. Jie minėjo, kad nedaug žaidėjų šiuo metu žaidžia komandose, tad žiūrint iš šio taško, rinktinei dabar būtų sunku žaisti, nes daugelis tik rengiasi sezonui ir demonstruoti kokybišką futbolą išties būtų labai sunku.
– Tiek naujasis treneris, tiek federacija daugiau kalba apie galimybę patekti į 2016-ųjų Europos, o ne į 2014-ųjų Pasaulio čempionatą. Ar ir tu galvoji, kas bus po ketverių metų, ar visgi galvoji, kaip laimėti šiandien?
– Aš gyvenu šiandiena, ne vien tik rytojumi. Galima galvoti apie rytojų, bet reikia kažką bandyti nuveikti ir šiandien. Kas bus rytoj, neaišku ir, visų pirma, reikia nugyventi iki to rytojaus. Tai, kad planuojama ateičiai, nėra blogai, bet tą ateitį reikia pradėti lipdyti nuo dabar ir lipdyti protingai. Mes visi matome, kokia yra mūsų padėtis rinktinėje ir kaip ją reikia ugdyti ir mokyti. Bet juk nebūna gerų mokinių be gerų mokytojų, tad reikia, kad būtų ir mokytojai geri, ir pavyzdžiai geri, ir tiems žmonėms, kurie nori tobulėti, kad būtų su kuo tobulėti. Išvadas, manau, reikia patiems daryti.