1 pastebėjimas nuo sofos
Tai buvo dviejų aukščiausio lygio futbolo didmeistrių akistata, kurioje pralaimėti nenusipelnė nė viena komanda. Luiso Enrique ir R.Mancini idėjos skleidėsi pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Ispanija dar kartą įrodė, jog yra komanda, kuri negali žaisti be kamuolio. Ilgiausiai sviedinį šiame čempionate kontroliuojančios komandos treneris dar labiau sustiprino aikštės vidurį, atsisakydamas tikro „devinto numerio“ Alvaro Moratos atakos smaigalyje, nors šis prieš tai buvo pradėjęs visus ispanų mačus.
Šį kartą vietoj vienintelio tikro puolėjo pasirinktas papildomas atakuojantis saugas Mikelį Oyarzabalis, leidęs ispanams dar ilgiau ir kokybiškiau žaisti su kamuoliu.
Gelbėdamas situaciją, antrajame kėlinyje L.Enrique buvo priverstas į aikštę mesti tiek A.Moratą, tiek Gerardą Moreno. Reikėtų pastebėti, kad jiems pasirodžius aikštėje dominuoti kontroliuojant kamuolį ispanams jau taip gerai nesisekė, bet tada Dani Olmo ir A.Morata sukūrė nuostabią ataką, perkėlusią ekipas į pratęsimą.
2 pastebėjimas nuo sofos
Šiame mače pamatėme, kad R.Mancini Italija gali būti ir tokia, kokią šią komanda matydavome dešimtmečiais – meistriškai kenčiančią ir žudikiškai baudžiančią kontratakomis. Antradienį italų pasirodymas labiausiai priminė senąjį Catenaccio, bet jis buvo nuostabus ir pergalingas.
Traumuotą Italijos rinktinės šio čempionato šviesulį Leonardo Spinazzolą kairiajame gynybos krašte pakeitęs Emersonas Palmieri iš konteksto neiškrito. Londono „Chelsea“ narys buvo tiek aktyvus atakuojant, tiek solidus ginantis, o pirmojo kėlinio pabaigoje netgi turėjo neblogą progą, kai smūgiavo į skersinį.
Nors ispanai ir vėl net 65 proc. laiko žaidė su kamuoliu, R.Mancini presingas veikė tobulai. Federico Chiesos greičio savybės ir atletiškumas buvo išnaudojami labai meistriškai. Būtent tai lėmė pirmąjį mačo įvartį, o dar prieš tai labai gerą Turino „Juventus“ atstovo smūgį per Jordi Albos tarpkojį gelbėjo Unai Simonas.
3 pastebėjimas nuo sofos
Abiejų komandų vartininkai žaidė fantastiškai. 24-erių Unai Simonas toliau tęsia puikias baskų vartininkų Ispanijos rinktinėje (Luisas Arconada, Andoni Zubizarreta) tradicijas ir vėl įrodinėjo, kodėl L.Enrique vartuose pasirinko jį, o ne Davidą De Gea. Viso mačo metu jis labai gerai išeidavo iš vartų pasitikti italų puolėjams siunčiamų ilgų perdavimų, o baudinių serijoje suteikė savo ekipai pranašumą, atmušęs pirmą Manuelio Locatelli smūgį, bet komandos draugai tuo nepasinaudojo.
Dvejais metais jaunesnis Gianluigi Donnarumma išvis yra per labai mažytį žingsnį nuo to, jog būtų išrinktas geriausiu „Euro 2020“ vartininku. Tiesa, italams reikia pergalės finale, arba danų triumfo antrajame pusfinalyje.
Didmeistrių partija
„Wembley“ stadione, visiškai priešingai nei Sevilijoje, techninės zonos yra mažytės ir įrengtos viena šalia kitos, tad du buvę garsūs puolėjai visą mačą aktyviai mindžikavo vienas šalia kito. Rungtynių pradžioje L.Enrique idėjos puikiai veikė, o ką buvo sugalvojęs R.Mancini, mes tiesiog nematėme, nes italai neturėjo kamuolio ir tik gynėsi. Italas buvo akivaizdžiai nervingesnis nei ankstesnėse dvikovose, bet po pertraukos jam pavyko prisitaikyti ir Apeninų komanda vis dažniau rasdavo kelių prie varžovų vartų, o šios atakos galiausiai net buvo efektyvesnės nei varžovų išpuoliai.
L.Enrique, „Wembley“ stadione debiutavęs prie Ispanijos rinktinės vairo, dabar čia patyrė kol kas skaudžiausią savo pralaimėjimą.
Sprendimą palikti A.Moratą ant suolo strategas aiškino smulkia trauma, bet reikia pripažinti, kad dar didesnė žaidėjų koncentracija aikštės viduryje puikiai veikė – kaip ir dauguma kitų trenerio idėjų, pradedant Sergio Ramoso „atkabinimu“, 24 žaidėjų sąrašu ar U.Simono pasirinkimu vartuose.
Futbolas yra negailestingas žaidimas, kuriame gali pralaimėti netgi jeigu esi geresnis. Tą L.Enrique puikiai žino. Lygiai taip pat, kaip ir kad pralaimėjimai futbolo aikštėje yra nieko verti prieš tikrąsias gyvenimo nesėkmes.
X faktorius
Ispanams tai buvo trečias pratęsimas iš eilės, o talentingai italų kraują į šviežesnį perpylinėjęs R.Mancini puikiai gebėjo išnaudoti ir šią smulkmeną. Domenico Berardi, vos pakilęs nuo suolo, jau po kelių minučių sėkmingai sužaidė su F.Chiesa ir pastarasis įmušė pirmą įvartį. Visi kiti R.Mancini keitimai (Rafaelis Toloi, Matteo Pessina, M.Locatelli, Andrea Belotti ir Federico Bernardeschi) irgi veikė nepriekaištingai: griovė, vargino ir mušė 3 iš 5 baudinių.
Prožektorių šviesoje
Pedri. Šis aštuoniolikmetis buvo genialus. Kaip ir visą šį čempionatą. Daugiausia bėgantis turnyro futbolininkas atliko net 65 tikslius perdavimus iš 66. Perdavimų tikslumas (98 proc.) buvo stulbinantis ir pagal šį rodiklį jis pralenkė bet kurį kitą mačo dalyvį. Žinant, kokioje pozicijoje šis „Barcelona“ talentas rungtyniauja, belieka tik sutikti su L.Enrique pasvarstymais, kad jis, ko gero, net yra talentingesnis žaidėjas už Ispanijos rinktinės legendą Andresą Iniestą.
Nelaimėlis
Ir vėl. Alvaro Morata. Aršiai kritikuotas, sulaukęs šlykščiausių grasinimų, o galiausiai ir praradęs vietą starto sudėtyje bei paliktas ant suolo. Šiame Europos čempionate ispanų puolėjas išgyveno daugybę sudėtingų akimirkų, tačiau vienu nuostabiu įvarčiu visa tai buvo pastūmęs į užmarštį. Ataka su Dani Olmo buvo nepriekaištinga, atskleidė visą A.Moratos talentą ir buvo išgelbėjusi ispanų La Furia Roja gyvybę. Visgi aikštę Turino „Juventus“ puolėjas paliko ir vėl būdamas atpirkimo ožiu, nes pramušė lemiamą baudinį.
„Alvaro demonstravo lyderio savybes ir labai norėjo mušti baudinį, nors šioje dvikovoje ir išgyveno labai daug emocijų“, – po mačo apie lemtingą epizodą kalbėjo L.Enrique.
Kritiko strėlė
Ferranas Torresas. Anglijos čempionas atrodė silpnokai ir kiek iškrito iš konteksto. O šansų „Man City“ atstovas tikrai turėjo. Ne veltui buvo ir pakeistas pats pirmasis 61-ąją minutę, kai ispanams reikėjo gelbėtis ir lyginti rezultatą.
Žmogus su švilpuku
Felixas Brychas išliko ištikimas sau ir reikalus stengėsi spręsti akivaizdžiai šykštėdamas kortelių, o pirmą geltona spalva įspėjo didžiausią rungtynių žvaigždę ir vienintelį pasaulio čempioną Sergio Busquetsą.
Per visą mačą vokietis parodė tik tris geltonas korteles. Labai gera mačo kontrolė, žaidėjų pagarba ir nulis bereikalingų emocijų. Finalo vertas arbitro pasirodymas ir pavyzdinis mačas visiems pradedantiems teisėjams.
Intrigos/nuobodulio metras
100 proc. Dviejų futbolo valstybių kaktomušoje buvo visko. Didvyris tapo nelaimėliu, kantrybė triumfavo prieš talentą, o intriga laikėsi iki pat paskutinės akimirkos. Futbolo gurmanams tai buvo nuostabus desertas.
Vibracija tribūnose
8/10. Mačą stebėjo 57 811 žiūrovų. Tiek sirgalių tribūnose nematė dar jokios „Euro 2020“ rungtynės. Italų sirgalių tribūnose buvo daugiau, o ir vakarėlis po Gli Azzurri triumfo buvo įspūdingas.
Skaičius
45. Pirmą italų smūgį į ispanų vartus Emersonas atliko tik 45-ąją minutę. Vienintelė kita komanda, taip ilgai sugebėjusi išlaikyti Italiją be smūgio buvo Nyderlandai „Euro 2020“ turnyre. Tąkart „žydrieji“ pirmą sykį link olandų vartų mušė tik 48-ąją minutę.
Žodis – ne žvirblis
„Būna rungtynių, kai turi kentėti, bet mes nusipelnėme vietos finale. Ši vaikinų grupė yra nuostabi ir ne tik nori laimėti, bet ir nuveikti kažką ypatingo“, – po mačo savo vyrus gyrė R.Mancini.
„Mūsų komanda nusipelnė daugiau, daug daugiau. Tai buvo mano, mano komandos ir visos Ispanijos svajonė. Galiu tik pasakyti, kad didžiuojuosi buvęs šios komandos dalimi. Ačiū tiems, kurie mumis tikėjo, bet futbolas kartais būna labai negailestingas. Tegyvuoja Ispanija“, – instagrame po mačo rašė lemtingą baudinį pramušęs A.Morata.
Istorijos nesuklastosi
Tai buvo pirmas kartas, kai Ispanija pralaimėjo Europos pirmenybių ar pasaulio čempionato pusfinalyje. Europos čempionatuose ispanai buvo laimėję visas penkias savo baudinių serijas. Deja, šį kartą viskas buvo kitaip.
Garso takelis
