Lietuvos futbolo rinktinė žaidžia be M.Stankevičiaus nuo 2013 metų rudens, kai tuometinis komandos treneris Csabo Laszlo netikėtai atsisakė patyrusio gynėjo paslaugų.
Ir Igoriui Pankratjevui nereikėjo futbolininko, kuris per savo karjerą yra žaidęs elitinėse lygose ir komandose, tokiose kaip Genujos „Sampdoria“ (Italija), „Sevilla“, „Valencia“ (Ispanija), Romos „Lazio“ (Italija) ir „Hannover“ (Vokietija), o taip pat yra sužaidęs Lietuvos rinktinėje 65 rungtynes.
Galbūt M.Stankevičius jau būtų aplenkęs nacionalinės komandos rekordininką Andrių Skerlą (84 mačai), jei nebūtų kelerių pastarųjų metų pertraukos.
Prie Lietuvos rinktinės vairo šiemet stojęs Edgaras Jankauskas pavasarį kvietė M.Stankevičių sugrįžti, bet tąsyk futbolininkas atsisakė kvietimo, nes su Ispanijos „Cordoba“ komanda kovojo dėl teisės iškopti į Ispanijos aukščiausią lygą.
Nepavykus, M.Stankevičius nebegrįžo į Ispaniją, o atsiliepė į „Robur“ klubo ir jo prezidentės Anna Durio kvietimą atvykti į Sieną.
112 metų istoriją skaičiuojantis ir ne vieną sezoną „Serie A“ žaidęs Sienos klubas po 2014 metų bankroto buvo pasmerktas viską pradėti nuo pradžių. Per dvejus metus Sienos futbolininkai pakilo dviem lygiais ir dabar žaidžia „Serie C“ – trečioje pagal pajėgumą Italijos lygoje.
M.Stankevičius sutiko prisidėti prie komandos, kuri įsikūrusi nuostabiame Toskanos regiono mieste, per tris valandas kelio automobiliu nuo lietuvio šeimos namų Lombardijoje.
Žaisdamas trečiojoje Italijos lygoje M.Stankevičius pats nesibeldžia garsiai į Lietuvos rinktinę, juo labiau, kad komandai ir be jo sekasi gerai.
Pasaulio čempionato atrankos varžybų grupėje per trejas rungtynes surinkusi penkis taškus E.Jankausko komanda žengia antra, šešių komandų F grupėje į priekį praleidusi tik Angliją.
M.Stankevičius siunčia nuoširdžius linkėjimus Lietuvos futbolininkams prieš rungtynes penktadienį Trnavoje su Slovakija, o pats lieka susitelkęs į Sienos „Robur“, kuri rikiuojasi vienuoliktoje vietoje tarp 20-ies „Serie C“ komandų.
M.Stankevičius „Robur“ sudėtyje sužaidė 11 rungtynių, praleidęs tik pirmąjį mačą dėl diskvalifikacijos, persikėlusios paskui jį iš Ispanijos 1-osios lygos atkrintamųjų rungtynių.
– Mariau, kodėl nelikote „Cordoba“ klube, nors lyg ir turėjote variantą tęsti karjerą Ispanijoje?
– Man patiko Kordoboje – sezonas ir asmeniškai, ir visai komandai buvo neprastas. Tik atkrintamosiose varžybose, kai turėjome galimybę pereiti į aukščiausią Ispanijos lygą, pritrūko palankesnių rezultatų. Jei būtume iškopę į Ispanijos aukščiausią lygą, mano sutartis būtų prasitęsusi. Bet nepavyko, tad keliai išsiskyrė.
Atėjo laikas ieškoti naujos komandos. Norėjau, kad ji būtų arčiau namų. ir tada atėjo pasiūlymas iš Sienos komandos. Ji parodė didelį norą, aš daug klausimų neturėjau, tad mes greitai susitarėme.
– Ar gerai jaučiatės trečioje pagal pajėgumą Italijos lygoje, kai visą karjerą buvote pratęs rungtyniauti ženkliai aukštesnio lygio klubuose?
– Tikrai pirmą kartą žaidžiu tokioje lygoje. Tačiau man ne 25-eri.
Dabar esu 35-erių, o tokio amžiaus žaidėjai jau pradeda taikytis prie sąlygų, kokios pasitaiko.
Dabar esu 35-erių, o tokio amžiaus žaidėjai jau pradeda taikytis prie sąlygų, kokios pasitaiko.
Ir tai, kad namai būtų arti, tampa svarbu. Žinoma, jei būtų pasiūlymų iš aukštesnių lygų, būčiau žaidęs ten. Tačiau manęs panoro Sienos klubas.
Jame nauji vadovai, nauja prezidentė, daug naujų žaidėjų – nuo praėjusio sezono komanda pasikeitė kokiais 95 procentais. Viskas sukurta ne tik naujai, bet ir vėlai. Pasirengimas sezonui prasidėjo vėliau nei kitų komandų. Pradžia buvo sunki, mūsų varžovai buvo dviem žingsniais priekyje, tačiau viskas dėliojasi į geras vėžes. Klubas turi įdomių minčių ateičiai. Galbūt vėl kažkada žaisiu aukštesnėje lygoje. Žaidimas mūsų jau neblogas, dabar reikia ir geresnių rezultatų.
– Pats Sienos miestas yra ypatingas sava architektūra ir „palio“ – galbūt jau matėte įspūdingąsias lenktynes ant nepabalnotų žirgų miesto centrinėje aikštėje?
– Miestas tikrai nuostabus, visiškai suprantama, kodėl dėl jo architektūros ir dvasios plūsta tiek daug turistų. Ir aplinkui Sieną daug gamtos. Siena – viena iš tų gerųjų patirčių mano karjeroje.
Palio lenktynes iki šiol buvau regėjęs tik per televiziją. Tačiau jau girdėjau apie žmonių pasirengimo šiai šventei mastus, jie ruošiasi visus metus. Ažiotažas būna didelis, lenktynėse – daug aistros ir net pykčio. Kaip per futbolo rungtynes, kai susitinka rimti priešininkai.
– Sienoje nesate pirmasis Lietuvos sportininkas. Šio miesto krepšinio komandoje yra daug metų žaidę Kšištofas Lavrinovičius ir Rimantas Kaukėnas, dar anksčiau Mindaugas Žukauskas ir Tomas Masiulis. Ar Siena prisimena lietuvius?
– Siena jų tikrai nepamiršo. Būtų smagu, kad ir mane tiek laiko prisimintų, kaip mūsų krepšininkus.
Jie įsiminė žmonėms ne tik dėl žygdarbių krepšinio aikštėje. Man garbė girdėti, kad apie juos Sienos gyventojai atsiliepia labai gerai, nes tai buvo ne tik talentingi, darbštūs žaidėjai, bet ir geri žmonės. Džiaugiuosi dėl krepšininkų ir pats noriu įnešti dalį savęs į Sienos sporto tradicijas.
– E.Jankauskas pavasarį norėjo jus matyti Lietuvos rinktinėje. Tada neatkeliavote, o dabar nesate žaidęs komandoje nuo 2013 metų rudens. Ką manote apie galimybes sugrįžti?
– Rinktinė ir taip žaidžia gerai. Aš kalbėjau su treneriu E.Jankausku ir sakiau jam: „Jei rinktinei reikės manęs, – aš atvyksiu“.
Tačiau šiandien matau, kad yra surinkta gera komanda ir be manęs. Linkiu, kad rinktinė ir toliau vystytų savo žaidimą. O jei ateityje treneriui kažko pritrūks, aš padėsiu.
– Ar jus nustebino veržlus Lietuvos rinktinės startas pasaulio čempionato atrankos varžybose – dvejos lygiosios su Slovėnija ir Škotija bei pergalė prieš Maltą?
– Labiau nei rezultatai mane stebina virsmas. Juk rinktinė tokia pati buvo ir prieš tai.
– Pasikeitė tik trenerių štabas, ar ne?
– Taip, ir tos permainos įvyko labai greitai. Tai mane stebina ir džiugina.
Naujas kolektyvas, naujos idėjos – matome, jog nuveiktas geras darbas. Tiesa, tai tik pati pradžia. Linkiu, kad ir toliau taip eitų ir mes pagaliau kažką pasieksime. Vilties yra.
– Ko tikitės iš paskutinių šiais metais Lietuvos rinktinės rungtynių penktadienį išvykoje su Slovakija?
– Rinktinė važiuoja ne kovoti ne dėl taško, bet laimėti. Man svarbiausia, kad toliau būtų demonstruojama žaidimo, komandos atmosferos ir vidinės jėgos kokybė.
Man svarbiausia, kad toliau būtų demonstruojama žaidimo, komandos atmosferos ir vidinės jėgos kokybė.
Linkėčiau toliau su šia energija judėti pirmyn. Visiems, kurie taip stengiasi, ateina atpildas. Be to, reikia prisiminti, kad startas galėjo būti ir dar geresnis – juk tuo pačiu mes ir praradome nemažai, – jei ne paskutinėmis minutėmis praleisti įvarčiai, galėjome turėti keturiais taškais daugiau. Vyrai nusipelnė dar daugiau.
– Pats kiek ilgai norėtumėte žaisti futbolą?
– Vis dar jaučiu malonumą, tad dar tikrai norėčiau pažaisti.
Žinoma, norėčiau dar parungtyniauti aukštesniame lygyje. Galbūt tai pavyks su Sienos ekipa. Jaučiu, kad dar galėčiau žaisti ir aukštesniame lygyje.
