Po futbolininko karjeros pabaigos pastaruosius kelerius metus A. Skerla dirbo Vilniaus „Žalgirio“ trenerių štabe, taip pat yra vaikinų (U-21) rinktinės trenerio asistentas, o šiemet ne kartą buvo su merginų (WU17) komanda savo patarimais ir patirtimi dalinasi su šalies merginų rinktine.
Daugelį metų futbolo aikštėje būti pratęs A. Skerla merginų rinktinės treniruotes prieš Europos čempionato finalinį etapą dažniausiai stebėjo būdamas nuošalyje ir atliko savotišką patarėjo darbą.
Apie savo įspūdžius iš komandos stovyklų vidaus treneris papasakojo WU17.lt svetainei.
– Kokios Jūsų funkcijos prie šios komandos? Ar tai naujo pobūdžio darbas?
– Taip, man toks darbas naujas. LFF techninis skyrius mane deleguoja kaip lydintį asmenį, kuris galėtų stebėti treniruočių ir rungtynių procesą, analizuoti, esant reikalui – padėti ar patarti. Tiesiogiai aikštėje nedalyvauju, tačiau stebiu, dalyvauju susirinkimuose, kartu analizuojame treniruotes ir rungtynes, diskutuojame. Visuomet pagrindinis žodis yra vyr. trenerės. Ji planuoja už procesą, ji atsakinga už rezultatus. Mano uždavinys – jai padėti.
Kaip bebūtų, šis čempionatas yra vienas svarbiausių šių metų futbolo renginių Lietuvoje. Mūsų šaliai didelė garbė organizuoti tokį čempionatą. Kaip žinia, nedažnai tenka dalyvauti finaliniuose etapuose. Todėl visi esame laimingi ir su nekantrumu laukiame šio čempionato.
– Kokį įspūdį paliko rinktinės trenerių štabas?
– Jie visi jauni ir entuziastingi. Dalyvauju ne pirmoje stovykloje, todėl matau, kiek daug jie dirba, kiek analizuoja, kaip bendrauja su komanda ne tik aikštėje, ir už jos ribų. Esu patenkintas visu procesu ir dėmesiu žaidėjoms. Manau, kad treneriai turi visas sąlygas, reikalingas komandai. Yra ir fizinio rengimo treneris, ir galimybė analizuoti krūvį per technologijas, rinkti duomenis. Visos rungtynės ir treniruotės filmuojamos bei analizuojamos. Darbas vyksta kaip profesionaliame klube.
Vyriausioji trenerė Ieva Kibirkštis įnešė naujovių į moterų futbolą, žaidėjos jos klauso. Matau, kaip ši komanda šiemet patobulėjo, žengtas didelis žingsnis į priekį. Tai viso trenerių štabo įdirbis. Su nekantrumu laukiame pradžios, bus įdomu pasitikrinti jėgas su stipriausiomis varžovėmis.
– Po daug metų vyrų futbole stebite merginų komandą. Ar kažkas nustebino?
– Likau labai teigiamai nustebintas tuo, ką pamačiau treniruotėse, rungtynėse. Merginos pelno gražius įvarčius, žaidžia kombinacinį žaidimą, tvarkingai ginasi. Tas procesas, kurį suplanavo treneriai, persiduoda aikštėje, tai matosi. Merginos turbūt labiau klauso nei panašaus amžiaus vaikinai, greitai priima informaciją ir dėl to tobulėja.
Dalyvavau keturiose komandos stovyklose. Kaip juokaujame tarpusavyje, kol kas nepralaimėjome, todėl esu kaip talismanas. Žinoma, kontrolinės rungtynės yra viena, varžovės buvo ne pajėgiausios, o čempionate bus geriausios Europos komandos, todėl kaip pavyks čempionate, prognozuoti sunku.
– Kokia šios komandos stiprybė?
– Treneriai stengėsi sukurti gerą mikroklimatą ir tai matau. Ne paslaptis, jog Lietuvos rinktinės nėra tarp stipriausiųjų ir varžovams dažnai galime nusileisti žaidimu, tačiau galime turėti pranašumą iš komandos vidaus, kaip stiprus kolektyvas.
– Apie vyrų čempionatus daugelis futbolo mėgėjų gerai žino. Kokio lygio konkurencija laukia Europos merginų čempionato finaliniame etape?
– Konkurencija labai didelė, vis tik žaidžia tik aštuonios Europos komandos. Čia nepateko nemažai gerų rinktinių su geromis futbolo tradicijomis. Todėl Lietuvai didelė garbė ir galimybė žaisti čia.
– Ką iš futbolininko perspektyvos reiškia žaisti tokiose varžybose? Kokia tai patirtis bus šioms merginoms?
– Ką patirs šios merginos – daugumai mūsų futbolininkų Lietuvoje neteko patirti. Prieš dvidešimt metų viena vaikinų rinktinė žaidė U18 čempionate, prieš penkerius metus turėjome U19 čempionatą Lietuvoje. Tai ir viskas. Merginoms tai apskritai pirmoji galimybė. Tai neįkainojama patirtis.
Tikiuosi, kad šią jos patirtį perkels į vyresnes rinktines, vėliau – į moterų rinktinę. Jos gavo stiprius pagrindus.
Norėtųsi, jog viskas nesibaigtų po čempionato, merginos toliau siektų sportuoti, turėtų galimybes nuolat treniruotis. Tai padės augti moterų futbolui. Turime Europos lygmeniu stiprų klubą Šiauliuose, galbūt ateityje merginos galės prisijungti prie tos komandos, o jei sunkiai dirbs ir seksis – galbūt ir pamėginti jėgas užsienyje.
– Ką patartumėte jaunoms žaidėjoms, kurių laukia debiutas Europos čempionate? Kaip susitvarkyti su jauduliu?
– Kalbėti lengviausia, bet to jaudulio neišimsi. Tikiuosi, kad tas jaudulys dings išėjus į aikštę. Kiekviena žaidėja turi pasitikėti savo jėgomis. Apskritai jaudulys neišnyksta ir po daug metų, tik galbūt jį jauti kitaip. Ta linkme treneriai daug dirbo, buvo siekiama simuliuoti tam tikras situacijas, buvo nemažai pokalbių, kaip reikėtų reaguoti. Manau, kad merginos yra pasiruošusios.
– Kodėl, Jūsų nuomone, verta ateiti į šio čempionato rungtynes?
– Tai yra neeilinis renginys, jame dalyvauja ir lietuvaitės. Visiems futbolo aistruoliams turėtų būti įdomu kaip jos pasiruošė šiam turnyrui, kiek patobulėjo, kaip atrodys stipriausių Europos komandų kontekste. Pilni stadionai gali būti dvyliktu mūsų rinktinės žaidėju. Merginos pajutusios palaikymą turės tarsi vieną komandos narį. Kaip žinia, futbolas žaidžiamas žiūrovams, be jų žaidimas nublanksta.
