N.Kesminas kartu su Pauliumi Jakeliu komentavo rungtynes Belgrade, kur Lietuvos futbolininkai 1:4 buvo sutriuškinti Serbijos rinktinės.
Jei ne vartininko Džiugo Bartkaus žaidimas, jau per pirmą kėlinį lietuviai galėjo praleisti ne tris, o septynis ar aštuonis įvarčius.
Antradienį N.Kesminas feisbuko paskyroje pasidalijo savo mintimis.
„Pafantazavome, ir gana. Belgrade sugrįžo tikrovė, – rašė futbolo komentatorius. – Oficialu: Lietuvos futbolo rinktinė 2020-ųjų Europos čempionato atrankos B grupėje liks paskutinė, penkta. Na, gerai – beveik oficialu. Norint pakilti aukščiau – čia tuo atveju, jei Liuksemburgas daugiau nieko nesurinks – Lietuvai per penkerias likusias rungtynes reikia dar keturių taškų. Ar tai įmanoma? Greičiau rusai Ukrainai Krymą grąžins.
Pirmasis rungtynių su serbais kėlinys buvo visiška konvulsija. Penki gynėjai, kurių kojų miškas turėjo pristabdyti varžovų puolėjus. Realiai tai buvo kaip Stounhendžas – ten irgi kažkas stovi ant žemės, bet pro tarpus gali vaikščioti, kas netingi. Serbai ir vaikščiojo. Jei kas nors pasakys, kad bėgo, atsakysiu, kad vienas iš mūsų durnas ir manysiu, jog tai – ne aš.
Treneris Valdas Urbonas padėkojo žaidėjams, atidavusiems viską, ką gali. Apmaudu. Apmaudu ne todėl, kad padėkojo, o dėl to, jog dėkoti tenka už tai, kad jie beveik nieko negali. Blogiausia – suvokimas, kad taip bus dar labai ilgai: devyniolikmečių komandos nuotykiai Baltijos taurės turnyre ir jaunimo rinktinės žaidimas kontrolinėse rungtynėse su bendraamžiais iš Latvijos šią teoriją tik patvirtina.
11 metrų baudinį Serbijoje įmušęs Arvydas Novikovas kalbėjo, kad antrajame kėlinyje pakeitus žaidybinę schemą vaizdas tapo visai kitoks. Norite nuomonės? Triušis terariume gali striksėti tol, kol sotus ir tingus pitonas jo neryja. Rungtynių pabaigoje serbai praalko įvarčių, ir vėl pasipylė progos.
Lietuvos rinktinės saugas Domantas Šimkus, beje, kažkur įžvelgė ir lietuvių sukurtų progų. Ne, viskas gerai – jų buvo. Gal dešimt. Bet visos – prie mūsų vartų. Jei lietuviai jaučiasi prisidėję prie jų kūrimo – jų reikalas.
Visi šio teksto neva pokštai – pro ašaras. Galima suprasti žaidėjus ir V.Urboną: jie turi ką nors kalbėti. Motyvuoti save ir mus. Tai įmanoma tik apgaudinėjant save ir mus.
Mes aišku, galime apsimesti, kad jais tikime. Bet ir orgazmą įmanoma suvaidinti. Tik nuo to jis netampa tikras, ar ne?“