Pateikiame N.Kesmino mintis:
„Užvakar palaidojome – ne aš, sprendžiant pagal jūsų like‘ų skaičius – mes, lietuvišką futbolą. O vakar lavonas jau pradėjo dvokti.
Tarsi nieko drastiško ir neįvyko – tiesiog Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius nebespės daryti to, ką, beje, lengvai spėdavo ne tik užsienio futbolo valdininkai, bet ir ankstesni LFF vadovai Liutauras Varanavičius bei Edvinas Eimontas, ir poste Nerijų Dunauską keičia buvęs jo pavaduotojas Edgaras Stankevičius. Tarkime, tegul. Juolab kad naujasis gensekas giriasi turįs minčių ir idėjų.
Bet dar yra viešos paslaptys. O jų santrauka tokia – vadovauti šalies futbolui ateina ne E.Stankevičius, o tie, kurie jį tampys už virvučių – Arūnas Pukelis, geriau žinomas Šviniaus pseudonimu, iš Tauragės ir Žydrūnas Buzas – Žydrius iš Marijampolės. Žmogus, vežiojantis kitus žmones savo automobilio bagažinėje iš miesto į mišką. Ir žmogus, pats važinėjęsis svetimų automobilių bagažinėse.
Ar tai gali būti gerai? Ne. Švinius su saviškiais palaidojo futbolą Tauragėje – ir kažkada A lygoje žaidusį „Taurą“, ir vienu metu mieste pradėtą kurti infrastruktūrą. Marijampolėje futbolas atgimė po Žydriaus – su dabartine Vidmanto Murausko „Sūduva“. Lietuvos futbolą į klestėjimą atves žmonės, nieko neįrodę net provincijoje ir besivadovaujantys bagažinės teise? Jūs juokaujate.
Bet naujasis gensekas – bebaimis jaunuolis. Girti ir ginti A.Pukelio viešai nesiryžo net legendinis Valdas Ivanauskas, prieš keletą metų bandęs dalyvauti Šviniaus ir jo kompanijos rengtame maište prieš LFF. E.Stankevičiui Tauragės savavaldžiautojo reputacija – ne barjeras: jis sako girdėjęs apie A.Pukelio veiklą futbole tik teigiamus atsiliepimus. Nors gal ir logiška – važinėtis bagažinėje niekas nenori.
Ir humoro jausmas naujajam LFF generaliniam sekretoriui, panašu, ne svetimas. Kalbėdamas apie galimybę keisti rinktinės trenerį jis sako, kad reikia ją svarstyti, nes atrodo, kad ne visi rėmėjai patenkinti. Rėmėjai – jūs rimtai?
Rungtynės su Juodkalnija parodė, kad sparčiai artėja laikas, kai į LFF stadiono aikštę per tarptautinius turnyrus netrukus pro tvorą žvilgčios tik močiutė, su gėlėmis einanti iš stoties į Rasų kapines, ir laimingas naujagimio tėvas, keliaujantis į Liepkalnio gatvės gimdyklą aplankyti ką tik pagimdžiusios žmonos. Pačios tribūnos liks tuščios. Koks adekvačiai mąstantis rėmėjas galėtų už tai mokėti? Gal apie žiūrovą pagalvokite – jis, o ne mistinis rėmėjas, jus maitina.
Buvo Vytautas Dirmeikis ir jo majonezas. Buvo L.Varanavičius ir jo šeimininkas nūnai teisėsaugos ieškomas Vladimiras Romanovas. Buvo Julius Kvedaras ir jo bachūriškumas. Dabar bus Švinius ir jo bagažinė. Net dešimt Tomų Danilevičių asmeniniu žavesiu nepavers futbolo federacijos patrauklia žmonėms organizacija, kai aplink toks koloritas.
Jie ir toliau pyks ar imituos pasipiktinimą dėl to, kad yra vertinami su išankstine neigiama nuostata. Bet taip bus. Jų niekas tyčia neteplioja mėšlu. Mėšle futbolininkai vis randa progų kone kasdien išsivolioti patys. Jei nedvoktų, niekas ir neturėtų nei teisės, nei progos pasakyti, kad dvokia.“
