Sąrašas. Portugalija, Ispanija, Marokas, Iranas.
Prologas. Jei futbolo tiesų ieškotume vien sausų skaičių labirintuose, pirštųsi išvada, jog šioje grupėje nėra kam pralaimėti, o Fortūna parodė, kad jos humoro jausmas kartais būna žiaurus. Skaičiai tokie neįtikėtini, tarsi būtų paimti iš Lietuvos valdančiųjų rinkimų programų: per visą atrankos ciklą iš keturių grupės komandų pralaimėjimą patyrė tik viena. Ir ta – vienut vienutėlį.
Pralaimėjo portugalai – pirmose atrankos rungtynėse šveicarams. Po to? Galima perfrazuoti Marijaus Mikutavičiaus „Tris milijonus“ – jiems pasisekė devynis kartus iš eilės. 27 taškai iš 27 galimų, 32 įvarčiai į svetimus vartus ir vos du – savuose bei, suprantama, pirma vieta grupėje.
Pirmi savo grupėse buvo ir būsimi Europos čempionų varžovai. Ispanai laimėjo devynerias rungtynes iš dešimties bei sykį sužaidė lygiosiomis, Marokas per šešias lemiamo atrankos etapo Afrikos zonoje dvikovas varžovams savo vartų neatvėrė nė sykio, o Iranas Azijoje abu įvarčius praleido paskutinėse, dešimtose, grupės turnyro rungtynėse.
B ketvertui galėtume klijuoti mirtininkų grupės etiketę.
Prisimenant įvykių chronologiją, galima akcentuoti, kad bilietą į Rusiją Irano futbolininkai iškovojo antri tarp visų atrankos dalyvių – po Brazilijos. Atrankoje jiems, kaip ir ispanams, portugalams bei marokiečiams, viskas klostėsi kaip iš pypkės. Rusijoje visiems gerai nebus.
Ginklai. Vertindami ką tik aptartą faktų virtinę, pasaulio pirmenybių B ketvertui galėtume klijuoti mirtininkų grupės etiketę. Bet galima pastebėti, kad bene 99 futbolo apžvalgininkai iš 100 situaciją vertina kitaip: jaustis lyg stiprūs lenktynių žirgai, kurie dėl kažkokio kvailo atsitiktinumo atsidūrė skerdykloje, turėtų dvi, o ne keturios komandos – Maroko ir Irano. Mat pergalės prieš Ispaniją ir Portugaliją – esą ne jų nosiai.
Ispaniška futbolo filosofija nesikeičia jau dešimtmetį. „La Furia Roja“ – raudonosios pabaisos pravardė, beje, labas tinka šių laikų ispanų komandai – ir toliau sėkmingai žaidžia žaidimą „Atimk, jei gali“, versdama varžovus lakstyti be kamuolio. Ankstesnių trenerių Luiso Aragoneso ir Vicente‘s Del Bosque‘s darbą tęsiantis Julenas Lopetegui, stengdamasis neatsilikti nuo laikmečio tendencijų, ispaniško futbolo kompiuterio programą papildė agresyviu spaudimu komandai praradus kamuolį, kuris dar labiau apsunkina varžovų planus ir užduotis.
Prieš ketverius metus Brazilijoje to meto neginčytini futbolo karaliai ispanai, prieš tai laimėję dvejas iš eilės Europos ir vienerias planetos pirmenybes, gavo stiprų smūgį per savimeilę ir savivertę – pasaulio čempionate olandai titulo gynėjams atseikėjo penkis įvarčius, įveikusi tik australus, „La Roja“ buvo pasiųsta namo, o V.Del Bosque dar nesėkmingai kankinosi ir 2016 metų Europos čempionate. Tada svarstyta, kad Ispanija pražiopsojo kartų kaitai tinkamą metą.
Į komandą jaunus Marco Asensio, Saulį pakvietęs J.Lopetegui pirmtako klaidų kartoti neketina, o ispanai į Rusiją keliauja neslėpdami čempioniškų ambicijų. Juolab kad po turnyro su rinktine atsisveikins ar turėtų atsisveikinti veteranai Andresas Iniesta, Sergio Ramosas, Gerardas Pique. Šalies futbolo vadovai tikėjimą būsima sėkme išreiškė dar prieš pirmenybes iki 2020-ųjų pabaigos pratęsdami sutartį su J.Lopetegui.
2014-ieji ryžtingo posūkio metais tapo ir Portugalijos futbolui. Iki tol jų „Selecao“ galima buvo vadinti kitaip – Cristiano Ronaldo ir dešimt kitų. Brazilijoje C.Ronaldo kankinosi strikinėdamas viena sveika koja. Greta jo aikštėje kankinosi dešimt kitų vaikinų nuo Atlanto krantų, tūkstančiai sirgalių tribūnose ir šimtai tūkstančių – prie televizorių ekranų. Kaip ir ispanai, portugalams lėktuvo bilietus atgal į Europą teko užsisakinėti jau po grupių turnyrų.
Nuo tada daug kas pasikeitė. Prie „Selecao“ vairo stojęs treneris Fernando Santosas suderino komandoje patirtį ir jaunystę, iš naujosios talentingų žaidėjų kartos ėmė sunkti viską, ką ji turi geriausio, sutelkė futbolininkus į kietą kumštį, kuris 2016 metų Europos čempionato finale Prancūzijai skaudžiai smogė, galima sakyti, be C.Ronaldo, kurį trauma iš balno išvertė pirmojo kėlinio viduryje.
Kelyje į Rusiją portugalų įvarčiai liejosi laisvai – vien C.Ronaldo su Andre Silva kamuolį į tinklą dviese pasiuntė 24 sykius.
Sausi kaip Sacharos smėlis Maroko komandos vartai atrankos į čempionatą turnyre įrodo, kad svarbiausia prancūzo trenerio Herve Renard‘o vedamų marokiečių jėga – savo aikštės pusėje. Nors per dvejas paskutines atrankos rungtynes į Malio ir Gabono rinktinių vartus įkrito devyni įvarčiai, žudančios puolimo galios H.Renard‘o kariauna neturi.
Irano situacija šiuo aspektu kiek geresnė – jų rinktinėje yra rezultatyviausias Olandijos lygos žaidėjas Alireza Jahanbakhshas ir Karimas Ansarifardas, Graikijos čempionato snaiperių sąraše šiemet užėmęs antrąją vietą. Tačiau patys persai suvokia ir viešai pripažįsta: įmušti Sirijai ar Uzbekistanui – viena, o Ispanijai ar Portugalijai – kita.
Intriga. Ar Marokui ir Iranui pavyks paneigti atšiaurias prognozes? Šiame kontekste ypač svarbios bus pirmojo turo rungtynės, kurias potencialūs autsaideriai žais tarpusavyje. Nugalėtojas gaus ne tik tris taškus, bet ir solidžią pasitikėjimo savimi bei ramybės dozę.
Lygiosios būtų Pietų Europos komandų naudai. Klaidas varžovams ispanai ir portugalai kažin ar atleis – vis dėlto kalbame apie šalis, laimėjusias keturis iš penkių didžiųjų – Europos arba pasaulio – pastarojo dešimtmečio čempionatų. Kita vertus, Irano ir Maroko futbolininkų nepakeliama psichologinė įtampa slėgti neturėtų – jiems nėra ko prarasti, išskyrus ankstyvą kelionę namo.
Žvaigždė. C.Ronaldo. Milijonai sirgalių jį dievina. Kiti milijonai – nekenčia. Abejingų, taip pat kaip nesuvokiančių to, kad aukštesnės jėgos nepagailėjo portugalui futbolo genialumo dovanos, beveik nėra.
Žaidėjas, kurį verta stebėti. A.Jahanbakhshas. Įdomaus jaunimo nestinga ir abiejose Europos komandose, bet jūs, futbolo mėgėjai, jų talentą jau esate ne kartą įvertinę stebėdami Čempionų lygos ar didžiųjų nacionalinių lygų rungtynes. 24 metų iranietis – techniškas, kūrybingas, nestandartinis, pavojingas.
Alkmaro AZ puolėją šią vasarą medžios kone pusė Anglijos „Premier“ lygos ir Italijos „Serie A“ klubų. Bet dabar 21 įvartį pasibaigusiame Olandijos čempionate įmušusiam A.Jahanbakhshui teks sutelkti dėmesį į Irano rinktinės reikalus.
Trys įdomūs faktai. 1. Po 2014 metų pasaulio čempionato Portugalijos rinktinė oficialiose varžybose pralaimėjo tik dukart. Abusyk – tada, kai dėl traumų nežaidė C.Ronaldo.
2. Ispanų gynėjas S.Ramosas birželio pradžioje lavino ne tik fizinę formą bei taktinį sumanumą, bet ir balsą. Kartu su dainininku Demarco Flamenco Madrido „Real“ gynėjas įrašė Ispanijos sirgaliams skirtą dainą „Otra Estrella En Tu Corazon“ („Dar viena žvaigždė tavo širdyje“).
3. Maroko pageidavimas atmestas – Mouniras šios šalies rinktinei pasaulio čempionate neatstovaus. Sporto arbitražo teismo (CAS) verdiktas buvo kategoriškas – ketvirtis valandos aikštėje vilkint Ispanijos rinktinės marškinėlius per 2016-ųjų Europos čempionato atrankos dvikovą su Makedonija buvusiam „Barcelona“ puolėjui, pastaruoju metu atstovavusiam Alaveso „Deportivo“, užkerta kelią į bet kurią kitą nacionalinę komandą. Marokietiška kilmė šiuo atveju – ne argumentas.
Citata. „Žaidimas vienas prieš vieną, sugebėjimas atlikti paskutinį perdavimą, keisti bėgimo ritmą, žaisti „sieną“. Jis laimingas ir rungtyniaudamas aikštės viduryje, ir krašte. Tikras maestro visomis šio žodžio prasmėmis“, – atvirame laiške liaupsių A.Iniestai negailėjo titulus Ispanijai kartu su juo nuo 2008 iki 2012 metų skynęs Xavi.
Prognozuojama rikiuotė. 1. Ispanija – todėl, kad įprastai jie ne tik stipriai baigia, bet ir pradeda didžiuosius čempionatus: 2014-ųjų nesusipratimą laikykime išimtimi, patvirtinančia taisyklę;
2. Portugalija – todėl, kad pirmą vietą užims Ispanija;
3. Marokas – dauguma komandos žaidėjų krūvą metų praleido stipriose Europos lygose, maždaug trečdalis futbolininkų įžengę į ketvirtą dešimtį, todėl patirties bent jau oriam rezultatui turėtų pakakti;
4. Iranas – jauni, gabūs, bet grandžių balansas ne toks darnus kaip kitose grupės komandose.
