Ateinantį savaitgalį 64-ąjį gimtadienį minėsiantis specialistas jau sulaukė ir dovanos – šeštadienį oficialiai pranešta apie S.Širmelio sutartį su „Sūduva“.
Savaitgalį treneris savo naujųjų auklėtinių žaidimą jau stebėjo iš šalies, o pirmadienį sūduviams surengė ir pirmąją treniruotę.
Stipriausiai šalies komandai patyręs specialistas vadovaus beveik po dviejų dešimtmečių, kai 2001–2003 metais iškovojo tris A lygos čempionų titulus su „FBK Kaunas“ ekipa.
Nuo to laiko trenerio CV papildė ne viena intriguojanti eilutė, kol galiausiai pasaulio sportą įšaldęs karantino laikotarpis biržiškiui pametėjo netikėtą galimybę – po devynerių metų sugrįžti į Lietuvą ir pamėginti pratęsti pastaruoju metu stipriai suvešėjusias čempioniškas Marijampolės futbolo tradicijas.
Su naujojo „Sūduvos“ trenerio portretu 15min skaitytojai turėjo progą susipažinti dar praėjusią savaitę, o šiandien pateikiame S.Širmelio mintis apie priimtą iššūkį ir jau ateinantį savaitgalį atsinaujinančias A lygos kovas.
„Marijampoliečių pasiūlymas man buvo netikėtas. „Sūduva“ sprendė atsisveikinimo su Heimo Pfeifenbergeriu klausimus, kurį laiką išvis buvo be trenerio, galbūt turėjo ir kitų kandidatų, bet gavosi kaip gavosi – dabar esu čia“, – kalbėjo S.Širmelis.
– Sulaukęs „Sūduvos“ prezidento Vidmanto Murausko pasiūlymo iš karto sutikote, ar norėjote kurį laiką dar pagalvoti? – pradėjome pokalbį su treneriu.
– Pasvarstyti tikrai teko... Ypač dėl visos šios situacijos, kurią šiuo metu turime. Puikiai suprantu, kur tenka eiti. Tai yra ėjimą į „peklą“. Komandos vis dar neturime, čempionatas trumpas, o bet kokie nuostoliai ateityje gali būti labai skaudūs.
Komandos vis dar neturime, čempionatas trumpas, o bet kokie nuostoliai ateityje gali būti labai skaudūs.
– Nors sezonas žada būti kiek neįprastas ir trumpesnis, ar kalbėjotės su „Sūduvos“ vadovais apie jums keliamus uždavinius?
– Konkrečiai niekas nieko nesakė, tačiau visi ir taip puikiai viską supranta – jei komanda trejus metus iš eilės buvo šalies čempionė, o šiemet to pakartoti nepavyks, tai bus vertinama kaip nesėkmė. Aš tai puikiai suvokiu.
Beje, pasakiau klubo vadovams, kad uždavinį su konkrečia vieta komandai vis tiek reikėtų iškelti, nors ji man ir taip yra aiški. O kaip bus iš tikrųjų, pasakyti sunku. Prognozės visuomet yra nedėkingas dalykas. Jeigu kartelė užkelta taip aukštai, tai jos tikrai nereikėtų nuleisti – tokie yra klubo ir vadovybės norai.
– Lietuvoje nedirbote beveik dešimtmetį. Ar nebus keista vėl sugrįžti į mūsų futbolo realybę?
– Negaliu sakyti, kad per tuos metus stipriai domėjausi tuo, kas vyko Lietuvos čempionate. Žinoma, rezultatus ar įvarčius pasižiūrėdavau, užmesdavau akį į turnyro lentelę, tačiau tik tiek. Pripažinkime, tas Lietuvos klubinio futbolo lygis tikrai nėra aukštas ir toks, kad skatintų giliai domėtis.
– Prioritetu laikėte darbą arčiau namų ar sulaukęs viliojančio pasiūlymo už užsienio dar irgi būtumėte svarstęs apie tokią galimybę?
– Šiuo klausimu mintys dvejopos. Į užsienį jau norėčiau važiuoti ne gaisrų gesint, kaip buvo Švedijoje ar paskutiniais metais Kazachstane, kai dirbau Karagandos „Šachtior“ klube. Abi komandos šiose šalyse buvo paskutinėse turnyro lentelės vietose, o bandymas jas ištraukti pareikalavo tikrai daug jėgų. Kazachstane pasisekė, Švedijoje – ne. Laikas bėga, tą puikiai suprantu, tad dabar ryžčiausi išvykti, tik jei pasiūlymas būtų tikrai įdomus.
Kita vertus, jei situacija dabar būtų kiek kitokia ir ne tas koronavirusas, viskas galėjo susiklostyti ir kitaip – pasiūlymų yra, bet sparnų kelti tokiomis aplinkybėmis jau nesinori.
| 1985–1995 |  Ukmergės „Vienybė“ | ||
|---|---|---|---|
| 1995–1997 | Vilniaus „Panerys“ | ||
| 1998–1999 | Vilniaus „Polonija“ | ||
| 2000–2003 | „FBK Kaunas“ | ||
| 2003–2004 |  „Ventspils“ | ||
| 2005 | Vilniaus „Žalgiris“ | ||
| 2005–2006 |  Prešovo „Tatran“ | ||
| 2008–2009 | Panevėžio „Ekranas“ | ||
| 2009 |  Helsinkio „Atlantis“ | ||
| 2010 | Kauno „Atletas“ | ||
| 2011 | „Šiauliai“ | ||
| 2011–2012 |  Oralo „Akžajyk“ | ||
| 2014–2015 | Kazachstano U21 rinktinė | ||
| 2014 | Šimkento „Ordabasy“ | ||
| 2016 | „Jelgava“ | ||
| 2017 | Karagandos „Šachtior“ | ||
| 2019 |  „Eskilstuna“ | ||
– Ar Marijampolėje sutikote pažįstamų veidu?
– Kai 1997-aisiais atsisveikinau su Vilniaus „Paneriu“, klubui priklausė Algis Jankauskas, bet, jei neklystu, jam tada tebuvo vos penkiolika. Sostinės klubas tuo metu turėjo gabią 1982 metais gimusių vaikinukų grupę, tad tikėtina, jog Algis dalyvavo vienoje ar kitoje mūsų treniruotėje, nes buvo vienas perspektyviausių tos kartos žaidėjų. Mes, treneriai, buvome į jį atkreipę dėmesį.
Su Povilu Leimonu ir Vaidu Slavicku keliai susikirto man trumpai treniruojant Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinę 2007-aisiais. Tuo metu komandoje darbavosi ir dabartinis „Sūduvos“ kineziterapeutas Nerijus Stapanauskas.
Na ir, žinoma, vartininkų treneris Audrius Ramonas. Su juo man yra tekę dirbti tiek kaip su žaidėju, tiek kaip treneriu. Treniravau jį „Žalgirio“ rezervinėje komandoje, kuri tuo metu dažnai keitė pavadinimus. Prisimenu ir kai vėlesniais metais jį į stažuotes nacionalinėje rinktinėje pradėjo kviesti tuo metu vartininkų treneriu dirbęs vokietis.
– Treneri, kur slypi „Sūduvos“ klubo stiprybė, kad komanda sugebėjo nutraukti „Žalgirio“ dominavimą ir trejus metus iš eilės Lietuvoje niekam neužleidžia sosto?
– Vienos priežasties čia nėra. Pirmas labai svarbus dalykas – prezidento Vidmanto Murausko kantrybė. Žmogus į klubą investavo tikrai daug pinigų, nors tuo metu ir nepasiekdavo čempioniško rezultato. Galime tik prisiminti, kiek Lietuvoje turėjome komandų, kurių vadovai galiausiai pasidavė – neišlaikė nei įtampos, nei krūvių. Šitas vadovas nepasidavė.
Antras dalykas – treneris Vladimiras Čeburinas. Jis Lietuvoje atrado savo šalį. Iki karjeros etapo mūsų šalyje kalnų nebuvo nuvertęs, o čia siekti rezultato jam sekėsi.
Na ir, žinoma, geri žaidėjai, be kurių rezultato tikrai nebūtų. Stipri materialinė bazė, treneris ir žaidėjai – trys kertiniai akmenys, kurie ir lemia sėkmę. Išimkite bet kurią iš šių sudedamųjų dalių ir rezultato neturėsite.
– Grįžtate į A lygą, kuri yra stipriai pasikeitusi. Kaip vertinate tai, jog pirmą sykį istorijoje stipriausiame divizione turime vos šešias komandas?
– Labai nekaip. Jau kai dirbdamas užsienyje pasakydavau, jog turime vos aštuonias komandas, į mane žiūrėdavo įtariai. Europoje tokio pavyzdžio nėra, kaimynai turi kur kas gausesnes lygas. Atrodome nekaip, bet ką padarysi – toks jau mūsų futbolo ūkis ir lygis...
Atrodome nekaip, bet ką padarysi – toks jau mūsų futbolo ūkis ir lygis...
– Apie jūsų sugrįžimą kalbėta ir pernai, kai trenerio ieškojo Vilniaus „Žalgiris“. Kiek pagrindo turėjo tie gandai?
– Čia daugiau jūsų kolegų fantazijos. Teko girdėti, kad apie mane buvo užsiminusi Vilma Venslovaitienė, galbūt tokių pasvarstymų jie ir turėjo, bet daugiau šiuo klausimu nieko pasakyti negaliu.
– Pastarasis jūsų karjeros etapas prabėgo Švedijoje, į kurią mūsų šalies treneriai kviečiami ypač retai. Kaip atsidūrėte Skandinavijoje?
– „Eskilstuna“ savininkas ir prezidentas Alexas Ryssholmas yra geras sūnaus pažįstamas (trenerio sūnus Gintas dirba futbolo agentu – aut. past.). Jie bendrauja labai seniai, sūnus praeityje yra padėjęs keliems jauniems šio klubo akademijos žaidėjams.
Pasiūlymą atvykti turėjau jau 2017-aisiais, bet tuo metu pasirinkau Kazachstaną. Taigi tinklą ant manęs „Eskilstuna“ buvo užmetusi jau anksčiau.
Pernai susiklostė tokia situacija, kad klubas „Allsvenskan“ čempionate buvo paskutinis ir stipriai „degė“. Pakvietė gelbėti. Taip ir sutarėme, kad dirbsime iki sezono pabaigos: jei pavyks, žiūrėsime toliau. Išlikti elite nepavyko, bet vadovai norėjo, kad liktume dar vienam sezonui. Visgi antrasis divizionas, netgi Švedijoje, manęs jau netraukė.
Kai dabar pagalvoju, galbūt šiek tiek pritrūko laiko. Iš lėto rinkome taškus, nepraleisdavome įvarčių, sustygavome gynybą ir bandėme kabintis. Jei būtume atvykę 3–4 turais anksčiau, galbūt viskas būtų buvę kitaip, nes perėjimų langas jau buvo užsidaręs ir stiprintis naujais žaidėjais negalėjome.
Trūko nedaug, niekas mumis netikėjo, o mes kovėmės iki paskutinio turo. Paskutinėse rungtynėse prieš „Falkenbergs“ (0:1) praleidome įvartį tik per pridėtą laiką, kai jau bandydami žūtbūt laimėti, visi buvome nubėgę į ataką.
„Eskilstuna“ Švedijos futbolo kontekste yra savotiškas klubas. Jame beveik nėra grynakraujų švedų. Komandos pagrindą sudaro imigrantų iš Balkanų šalių vaikai. Taigi turėjome labai įdomią komandą. Tai man buvo milžiniška patirtis, turbūt didžiausia karjeroje.
Prieš vykdamas ten sunkiai įsivaizdavau, kad Švedijos čempionato rungtynes gali stebėti 45 tūkst. žiūrovų – toks buvo praėjusio sezono rekordas. Pavyzdžiui, „Hammarby“ stadionas talpina 25 tūkst. žiūrovų ir visi bilietai būna išparduoti. Jei ši komanda žaidžia svečiuose, atvyksta 7 tūkst. jos aistruolių ir vėl tenka žaisti pilname stadione.
Futbolas ten yra gerbiamas, aukšto lygio, turi savo žiūrovą. Švedijos iškiliausi žaidėjai po savo karjerų Europoje taip pat jaučia pareigą paskutiniais metais sugrįžti į tėvynę ir užbaigti karjeras gimtuosiuose klubuose.
– Esate dirbęs penkiose skirtingose užsienio šalyse – Latvijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Kazachstane ir Švedijoje. Kuris karjeros etapas jums įsiminė labiausiai?
– Galbūt Kazachstanas. Ten praleidau tikrai ne vienerius metus, o kiekviename klube palieki dalelę savęs. Labai geri prisiminimai yra iš abiejų laikotarpių Latvijoje.
Su „Ventspils“ klubu du sykius, 2003 ir 2004 metais, laimėjome Latvijos taurę. Ventspilio komandai tuo metu tai buvo pirmosios pergalės. Ypač didelė euforija buvo po pirmojo finalo prieš Rygos „Skonto“, kurį laimėjome net 4:0.
Galima tik prisiminti, kad tuo metu „Skonto“ atstovavo devyni Latvijos rinktinės žaidėjai, o ta komanda 2004 metais pateko į Portugalijoje vykusį Europos čempionatą.
Su „Jelgava“ taip pat susiklostė viskas neblogai. Prieš mums ateinant klubas buvo iškritimo zonoje, o galiausiai finišavome antri ir neblogai žaidėme Europos taurių varžybose, kur įveikėme du atrankos etapus.
Kiekviena šalis dovanojo įdomią ir kitokią patirtį, o labiausiai džiaugiuosi, kad likimas visada suvesdavo su tokiais žmonėmis, kurie tikrai neįsmeigs tau peilio į nugarą.
Labiausiai džiaugiuosi, kad likimas visada suvesdavo su tokiais žmonėmis, kurie tikrai neįsmeigs tau peilio į nugarą.
– Ilgiausiai – beveik penkerius metus – praleidote Kazachstane, o su šios šalies klubais jūsų pavardė karts nuo karto siejama iki šiol. Ar tai reiškia, kad durys į šią šalį jums vis dar atviros?
– Manau, jog Lietuvos treneris negali girtis, kad pasiūlymai byra kaip iš gausybės rago. Mano vienas kolega prieš kurį laiką juokavo sakydamas, kad „Komandų daug, o aš – vienas“. Visgi taip nėra. Kazachstane taip pat prie tų komandų rikiuojasi specialistų eilė. Sąlygos ten dirbti yra labai geros, o trenerių be darbo – daug.
Žinoma, mano situacija kiek kitokia. Nelengvai, bet toje šalyje pavyko išsikovoti vardą. Kazachstane sekėsi: iš niekur neatleido, greičiau visur norėjo, kad liktume. Ten dirbau ne vienas, o su savo komanda ir mūsų darbu klubų vadovai buvo patenkinti. Pasakysiu taip – durys į ten neuždarytos. Visgi, kai 2017-aisiais atsisveikinau su „Šachtior“, jaučiau, jog esu išsekęs, ir reikėjo kurį laiką pailsėti.
Šis Kazachstano etapas įdomus dar ir dėl to, jog mano vadovautos jaunimo rinktinės futbolininkai dabar yra nacionalinės komandos lyderiai, žaidžia užsienio klubuose.
– Užsiminėte apie savo trenerių štabą. Kazachstane ir Latvijoje dirbote su slovaku Jozefu Škrliku, o Švedijoje – Sauliumi Čekanavičiumi. Galbūt kurį nors iš jų ketinate pasikviesti ir į Marijampolę?
– Kol kas atėjau vienas. Taip susiklostė dėl asmeninių mano kolegų priežasčių. Nenoriu apie tai kalbėti garsiai. Kol kas dirbsiu su esamu „Sūduvos“ trenerių štabu, o vėliau matysime.
