Specialistas iš Kroatijos į Lietuvą atvyko po metų poilsio – iki 2022-ųjų jis dirbo Suomijoje, prie kurios rinktinės jis prisijungė dar 2013-aisiais ir būtent praėjusių metų Europos čempionate jis dirigavo Suomijos rinktinei, kuri į tokio rango turnyre žaidė pirmą kartą. Ne tik žaidė, bet ir pasiekė ketvirtfinalio etapą, kuriame pralaimėjo Europos ir pasaulio čempionams portugalams.
Apskritai, trenerį futsalas lydėjo nuo mažens – dar būdamas jaunas jis pamatė, kad geresnis bus šioje futbolo atšakoje nei didžiajame futbole, tad nuosekliai pradėjo siekti aukštumų ten. Žaidė Kroatijos bei Italijos klubuose, o ryškų įspaudą paliko ir Kroatijos nacionalinėje rinktinėje, su kuria, būdamas rinktinės kapitonu, žaidė dviejuose Europos čempionatuose bei viename pasaulio (2000-aisiais).
Po žaidėjo karjeros pabaigos M.Martičius nuo futsalo nenutolo – kurį laiką buvo Kroatijos rinktinės vyriausiasis treneris, UEFA bei FIFA lektorius, Graikijos bei Anglijos futsal rinktinių konsultantas, kol 2013-aisiais prasidėjo jo devynerius metus trukęs etapas Suomijoje, pažymėtas jau minėtu istoriniu pasiekimu – ketvirtfinaliu debiutiniame šalies Europos čempionate.
Jūsų dėmesiui – išsamus interviu su naujuoju futsal rinktinės treneriu bei techniniu direktoriumi, kuriame specialistas papasakojo apie savo karjeros kelią.
– Gimėte Bosnijoje ir Hercegovinoje, esate kroatas – atrodo, tai yra šalys, kur kiti sportai tarsi yra populiaresni už futsalą, kas paskatino pradėti savo karjerą būtent šiame sporte?
– Vaikams tai buvo įprasta – kelią link futbolo pradėti nuo futsalo. Nebuvo daug futbolo klubų, visi mėgo futbolą, visi norėjo būti su kamuoliu, žaidė gatvėse. Kol futsalas netapo FIFA dalimi, žaidžiama buvo tiesiog gatvėse, įvairiais formatais.
Žinoma, visi norėjome tapti futbolo žvaigždėmis, tačiau kažkada suvoki, kad futbole aukštumų nepasieksi ir nusprendi dėmesį skirti futsalui. Aš iškart pamilau futsalą, tai maždaug nuo 22-23-ejų pradėjau žaisti rimčiau.
Būna įprasta, kad vasarą būna žaidžiamas lauko futbolas, žiemą – futsalas, tačiau Kroatijoje buvo taip, jog futsalo turnyrai būdavo ir vasarą, ir žiemą. Vienu metu nusprendžiau visiškai atsiduoti futsalui, nes supratau, kad didžiajame futbole pasiekiau savo lubas.
– Žaidėte jau daugiau nei prieš 30 metų, kaip futsalas keitėsi nuo tada iki dabar?
– Nuostabu, kaip futsalas patobulėjo savo kokybe, intensyvumu, džiaugsmu, kurį jis suteikia žmonėms. Tai tapo visiškai kitu sportu, kitokiu, koks jis buvo man žaidžiant Italijoje. Dabar jis yra daug geresnis, matomesnis, mėgaujuosi galėdamas jį sekti kaip sirgalius ir treneris.
– Kokiais futsalo žmonėmis labiausiai žavėjotės būdamas jaunas, apskritai, koks tais laikais buvo futsal rungtynių stebėjimo pasiekiamumas, galimybės?
– Kai pradėjau žaisti, turėjome daug vietinių žvaigždžių, sekėme jas, jie labai gerai žaisdavo vienas prieš vieną, tai buvo geriausia mūsų sporto išraiška. Vėliau atsirado daugiau taktikos, reikėjo daugiau perdavimų, bėgimo, bet jei reiktų išskirti vieną žaidėją, kuris mane labiausiai žavėjo, tai būtų Manoelis Tobiasas (brazilas, tris sykius (2001, 2002 ir 2003 metais) tapęs geriausiu pasaulio žaidėju – red.). Manau, kad tuo metu jis buvo karalius, niekada prieš jį žaisti neteko, bet teko matyti jį žaidžiant 2000-ųjų pasaulio čempionate Gvatemaloje.
Futsalo žmonės vieni kitus pažįsta, kelis kartus jis buvo išrinktas geriausiu pasaulio žaidėju, turėjau galimybę įteikti jam apdovanojimus, turėjome progą geriau susipažinti, buvome vakarieniauti, susipažinau su jo šeima, jis yra puikus žmogus.
– Per karjerą teko žaisti Kroatijoje ir Italijoje, kaip galbūt palygintumėte futsal kultūrą tose šalyse tuo metu, kai jūs rungtyniavote ten?
– Kroatijoje žaidimas visada buvo orientuotas į daugiau individualumo, mažiau taktikos, o Italijoje bei kitose regiono šalyse atsirado daugiau taktikos, daugiau dėmesio gynybai. Kai nuvykau į Italiją, džiaugiausi, nes ten atnešiau kažką naujo, momentais buvo nuobodu žiūrėti jų žaidimą, kartais tiesiog pasiimdavau kamuolį ir bandydavau žaisti vienas prieš vieną, bet su laiku futsalas drastiškai pasikeitė.
Pragyvenau Italijoje 20 metų, gavau itališką pasą, dar turiu ten šiek tiek nekilnojamo turto, tad jaučiuosi esantis ir šiek tiek italu, dažnai ten būnu, Italija yra mano dalis.
– Su nacionaline rinktine žaidėte dviejuose Europos čempionatuose, viename futsal čempionate, visuose turnyruose užėmėte 5-ą poziciją. Kokius atsiminimus turite iš tų didžiųjų turnyrų?
– Buvo nuostabu atstovauti savo šaliai po Balkanų karo ir kai pirmame čempionate žaidėme prieš Jugoslavijos rinktinę. Įmušiau pirmą tų rungtynių įvartį, laimėjome rungtynes 4:3 ir savo šalyje buvome didvyriai. Tame čempionate užėmėme 5 vietą, pasaulio čempionate kitais metais vėl buvome penkti, 2001-ųjų Europos čempionate Rusijoje – dar sykį iškovota penkta vieta.
Skaičius 5 mane lydi visą gyvenimą, nes ir mano marškinėlių numeris buvo toks. Tuo metu futsalas buvo pradėjęs augti, 2000-ųjų pasaulio čempionatas buvo aukščiausias mano karjeros taškas, ten žaidė didžiausios žvaigždės, užmezgėme daug draugysčių. Futsalas padarė mane turtingesnį kaip žmogų, kaip žaidėją ir kaip trenerį.
– Tuo metu buvote ir komandos kapitonu, kiek papildomų emocijų pridėjo tai?
– Tuo metu buvau vyriausias žaidėjas, vienintelis, žaidęs užsienyje, tad tai nutiko tarsi natūraliai, kapitonu buvau visuose trijuose turnyruose. Palikau rinktinę po 2001-ųjų pasaulio čempionato, tai buvo nuostabi patirtis.
Pamenu, prieš išvykstant į Italiją, su savo vietiniu klubu sužaidėme kelis gerus mačus Italijoje, nes mūsų žaidimas buvo visiškai kitoks nei Italijoje, tuos mačus laimėdavome lengvai. Italijos komandos pradėjo mums kviesti, aš nusprendžiau tą kvietimą priimti, buvau ką tik baigęs universitetą ir pasakiau, kad man tai yra geras laikas išvykti, galbūt užsidirbti, ir likau ten dvidešimčiai metų.
– Jau pradėjęs trenerio karjerą vėl grįžote į rinktinę ir tapote Kroatijos rinktinės treneriu. Kaip vertinate tą patirtį?
– Tai buvo kažkas natūralaus, turėjau patirties užsienyje, žinoma, pradžia buvo be didelės sėkmės, tačiau ką mes padarėme – pakeitėme žaidėjų mąstymą, pradėjome duoti šansus jauniems žaidėjams. Pradžioje kentėjome, bet tikiu, kad per tuos penkerius metus, kuriuos ten praleidau, sukūrėme gerą pagrindą žaidėjų tobulėjimui.
Aš pats visada mėgau rinkti informaciją, su ja dirbti, nebūtinai kaip treneris. Bet jei nori likti sporte, koks yra futsalas, neišliksi, nei nebūsi įsitraukęs tiesiogiai, tad tapau treneriu vien tam, kad likčiau šiame sporte, su laiku pamilau ir šią futsalo pusę.
Kai reikėjo palikti rinktinę, nusprendžiau tai padaryti pats, nes supratau, kad kažkas turi perimti tą rolę iš manęs. Yra akimirkos, kada supranti, kad ateina laikas pasitraukti ir leisti kitiems įnešti savo idėjas. Turėjau ten penkerius puikius metus, pasiekėme neblogų rezultatų. Visada savo atrankos grupėse užimdavome antras vietas, bet toks yra tas sportas, su jauna komanda yra svarbu paruošti ją ateičiai.
– Po to buvote konsultantas Anglijos ir Graikijos nacionalinėse rinktinėse. Kokias pareigybes turėjote ten ir už ką buvote atsakingas?
– Man tos akimirkos buvo įdomios, norėjosi paliesti kitas kultūras, padėti jiems ne tik išmokti geriau žaisti, bet ir geriau perprasti šį gražų žaidimą. Tame etape susiradau daug naujų draugų ir iki šiol juos atsimenu.
Kalbėdavome su treneriais, vesdavome treniruotes. Manau, kad šios dvi šalys dabar gali būti maždaug trečioje lentynoje vertinant visas Europos rinktines. Visos šalys auga, manau, kad didžiausią augimą pastaruoju metu atliko prancūzai, tikiu, kad artimoje ateityje jie taps dar viena pajėgia komanda Europoje.
– Tada sulaukėte pasiūlymo iš Suomijos. Kaip jis atėjo ir ar ilgai svarstėte, kol sutikote jį priimti?
– Jau kurį laiką dirbau FIFA lektoriumi ir vieną sykį nuvykome į Siriją su Suomijos futsalo galva ir jis manęs paklausė, ar aš norėčiau atvykti pamokyti jų trenerius, tai yra kažkas, kas man patinka. Vėliau jis man pasiūlė dirbti treneriu, taip ir praėjo devyneri metai. Tai buvo puiki kelionė, ne tik dėl paties futsalo, bet ir dėl sutiktų žmonių, neabejotinai Suomija mane padarė geresniu žmogumi ir treneriu.
Manau, kad suomiai šį projektą vertino šaltomis galvomis. Nebuvo jokios skubos, svarbu buvo gerai viską planuoti ir manau, kad kiekvieną kartą susitikę padarydavome vis daugiau ir vis geriau ir, galų gale, praėjęs Europos čempionatas buvo tarsi vyšnia ant torto. Tai nebuvo įmanoma be aistros, nes dauguma žaidėjų nebuvo profesionalai, taip pat jautėme didžiulį federacijos palaikymą. Bet jei reiktų išskirti vieną dalyką, tai būtų aistra, o su tuo, be jokio spaudimo, ateis ir rezultatai. Svarbu visada dirbti nuoširdžiai, o kaip viskas bus – niekas nežino.
– Anksčiau minėjote, jog treniruodamas Kroatijos rinktinę atrankose dažnai likdavote antras, šįsyk antra vieta atrankoje garantavo suomiams pirmą patekimą į Europos čempionatą. Ar atsimenate reakcijas, kai pavyko tai pasiekti?
– Jaučiau, kad ta komanda gali nuveikti kažką ypatingo. Prieš tai buvome pralaimėję serbams atrankoje į pasaulio čempionatą, ten mums nepasisekė. Buvome nusivylę, bet sakiau savo žaidėjams, kad netrukus ateis naujas šansas, kad turime nenuleisti galvų, žinome, ką turime padaryti. Kai atėjo svarbiausios rungtynės, prieš lemiamą mačą su belgais pasakiau sau, kad tai yra ta akimirka ir mes laimėjome. Tada labai gerai pasiruošėme Europos čempionatui, turėjome palaikymą, ilgą pasiruošimą, turėjome specialias programas. Kai Suomijos žaidėjui duodi programą – jo kontroliuoti nereikia, nes žinai, kad jis viską padarys.
Į čempionatą atvykome geresnės formos nei kitos mūsų lygio komandos, grupėje užėmėme antrą vietą ir ketvirtfinalyje pralaimėjome portugalams. Visada sakiau žaidėjams, kad sportas yra gražus dėl to, kad nereikia bijoti, kas yra kitoje aikštelės pusėje. Būkime ramūs, žaiskime, kaip tik mokame ir matysime, kas iš to gausis.
– Kai kam Suomijos patekimas į ketvirtfinalį atrodė kaip staigmena, o ar jūs nuo pat pradžių tikėjote, kad jūsų komanda gali tai padaryti?
– Nuo pirmų rungtynių 2013-aisiais sakiau jiems, kad jūs gal nesate geriausi techiškai ar taktiškai, visada galime pagerinti taktinius dalykus, bet ką jūs turite – jūs galite bėgti. Jei galite bėgti – galite presinguoti, tada pradėjome naudoti spaudimą ir pagerinome savo žaidimą. Pamenu, kai laimėjome draugiškas rungtynes prieš Ispaniją, mes juos visą laiką spaudėme. Neturėjome ko prarasti, tą sykį laimėjome, turėjome kitų gerų rungtynių prieš geras komandas, tad ketvirtfinalis buvo tarsi atpildas mums už mūsų drąsą ir dabar jie nebijo kautis nepaisant to, prieš ką bežaistų.
– Dar viena jūsų veikla – FIFA ir UEFA lektorius. Kaip ši veiklos sritis atsirado jūsų karjeroje?
– 2005-aisiais FIFA sukūrė specialų organą, mūsų buvo gal 5-6 žmonės. Tai buvo nuostabu, teko lankytis ir Šiaurės Korėjoje, Zimbabvėje, nuostabiose vietose, atstovaujant FIFA pasakoti žmonėms ten apie futsalą ir matyti, kaip jiems tai yra įdomu. Dabar daug mokymų daro pačios konfederacijos, FIFA mokymų skaičių yra sumažinusi, bet mėgaujuosi ir keliaudamas po Europą, buvau beveik visose šalyse ir man patinka kalbėti apie futsalą.
– Po Europos čempionato atsisveikinote su Suomija, kaip praleidote pastaruosius metus?
– Turėjau pertrauką nuo visko, ta pertrauka buvo planuota. Suomiai dar bandė mane išlaikyti, bet mano mintys jau buvo sudėliotos. Buvau šiek tiek pavargęs, tad ši pertrauka buvo naudinga. Daugiau pabuvau su šeima, dabar vėl esu pilnas energijos ir esu pasirengęs dirbti
– Pradedate darbus Lietuvoje, čia Lietuva dar tik auginasi savo futsalo tradicijas, kas jus paskatino imtis darbų čia?
– Man nėra didelio skirtumo, kurioje šalyje dirbti. Bendravimas vyko su keliomis šalimis, bet galų gale Lietuva buvo geriausias sprendimas, nes jaučiau, kad čia manęs nori, kol kitur buvo vien bendravimas vardan bendravimo. Man tai yra iššūkis įrodyti, kad esu geras ir darysiu viską, kad tai pavyktų. Žinau, kad Lietuva yra krepšinio šalis, tačiau taip pat yra ir futbolas, mačiau čia vykusį pasaulio futsal čempionatą, rinktinė paliko tikrai gerą įspūdį.
Pats taip pat domiuosi krepšiniu, atsimenu puikią „Žalgirio“ komandą su Saboniu, Marčiulioniu, Kurtinaičiu, Jovaiša, kitais, buvo nuostabu juos stebėti. Dabar gal tai seku kiek mažiau, nes mano šalies komanda „Cibona“, kuri anksčiau buvo labai stipri, dabar tokia nėra, dabar mūsų šalyje futbolas užima didžiausią vietą.
– Kokius asmeninius iššūkius sau keliate savo laikui čia, kokius pasiekimus apibrėžtumėte kaip sėkmingą jūsų karjeros periodą Lietuvoje?
– Manau, kad po devynerių metų Suomijoje esu dar protingesnis, galiu pasiekti tam tikrą patobulėjimą per trumpesnį laiko tarpą, tikiuosi, kad man pavyks tai padaryti Lietuvoje. Pagrindas čia yra fantastiškas, nes tai, ką paliko čia buvę treneriai tikrai yra pozityvu ir svarbu, tad tikiu, kad man pavyks sekti jų pėdomis ir įnešti savo indėlį.
Manau, kad turiu pakankamai patirties, dabar noriu susipažinti geriau su aplinka, su žaidėjais, tikiu, kad svarbu yra ir tai, kokia čia aistra yra futsalui, tada bandysime rinktis kryptį. Nėra lengvų ir greitų kelių, man svarbiausia yra aistra. Reikia daug meilės žaidimui, sutelkti bendruomenę ir turime galvoti apie tai, kaip padaryti mūsų futsalą geresnį.
