Praėjusią savaitę vykusiame A lygos valdybos susirinkime ilgametis šalies futbolo mecenatas iškėlė baltą vėliavą ir parašė atsistatydinimo pareiškimą.
A lygos prezidento kėdė J.Nevoinai priklausė nuo 2020-ųjų kovo ir jis buvo ilgiausiai šias pareigas ėjęs vadovas nuo 2015-ųjų gruodžio, kai buvo suformuotas darinys, atsakingas už Lietuvos futbolo klubų aukščiausiojo lygmens varžybų organizavimą.
Per šiuos metus „Riterių“ vadovas ženkliai sustiprino savo įtaką Lietuvos futbolo federacijos valdžios vertikalėje, kurį laiką ėjo ir LFF viceprezidento pareigas.
Tačiau sensacinga komandos kapituliacija futbolo aikštėje taip pat sensacingai iš valdžios balno išmetė ir J.Nevoiną.
| 2015 gruodis – 2017 balandis | Deividas Šemberas |
| 2017 balandis – 2018 kovas | Vidmantas Murauskas |
| 2018 kovas – 2018 gruodis | Rytis Davidovičius |
| 2018 gruodis – 2020 kovas | Vidmantas Murauskas |
| 2020 kovas – 2023 lapkritis | Janas Nevoina |
A lyga prarado prezidentą bei savo atstovą LFF vykdomajame komitete ir netrukus dairysis naujo vado.
A lygos valdybą sudaro dešimties čempionate dalyvaujančių klubų vadovai ir LFF prezidentas Edgaras Stankevičius.
Jie per artimiausias kelias savaites turės apsispręsti, kas pakeis J.Nevoiną.
Kol kas neaišku, kuriuo keliu pasuks A lygos komandos. Yra įmanomas variantas, jog naujasis prezidentas, kaip ir J.Nevoinos atveju, bus renkamas iš A lygos klubų atstovų.
Yra ir kitas kelias – skirti nepriklausomą prezidentą iš šalies, kaip buvo šios organizacijos įkūrimo pradžioje, kai A lygos prezidentu buvo paskirtas Deividas Šemberas.
15min bendravo su keliais šalies klubinio futbolo kuluarus iš vidaus gerai pažįstančiais asmenimis ir pabandė išsiaiškinti trajektoriją, kuria artimiausiu metu žada judėti lyga, bei kas turi geriausius šansus užimti atsilaisvinusią prezidento kėdę.
Praėjusią savaitę 15min tinklalaidėje „Skrieja kamuolys“ dalyvavusi Vilniaus „Žalgirio“ vadovė Vilma Venslovaitienė netikėtai užsiminė, kad karjerą šiemet baigęs ilgametis komandos kapitonas Saulius Mikoliūnas galėtų tapti naujuoju A lygos vadovu.
Tokios perspektyvos, panašu, jog nesikrato ir daugiausia rungtynių už Lietuvos rinktinę sužaidęs futbolininkas.
„Apie tai kol kas kalbėti dar anksti, bet, kaip ir minėjau vos tik baigęs karjerą, norėčiau ir toliau likti futbole ar šalia jo. Mano nuomone, Lietuvos futbolo ateitis yra labai priklausoma nuo A lygos. Reikėtų įdėti daug darbo, bet jo tikrai nesibaiminu ir norėčiau tame dalyvauti. Mane asmeniškai tokia galimybė tikrai domintų, aš norėčiau, bet čia jau klubų vadovams teks apsispręsti, ar manoji kandidatūra jiems priimtina. Artimiausiu metu kalbėsimės ir diskutuosime su klubų atstovais bei LFF vadovais, kaip jie šitą situaciją mato“, – 15min pasakojo S.Mikoliūnas.
15min žiniomis, 39-erių vilnietis praėjusią savaitę jau buvo susitikęs ir su LFF prezidentu Edgaru Stankevičiumi bei kalbėjosi apie galimą naują karjeros posūkį.
Federacijos galva neslėpė, jog norėtų, kad A lyga vėl turėtų nepriklausomą prezidentą, kuris nebūtų susijęs su kuriuo nors klubu.
„Kalbėsimės su klubų vadovais ir spręsime, ar palikti vadovauti žmogų iš vidaus, ar geriau samdyti ką nors iš išorės. Apsvarstysime Sauliaus kandidatūrą. Aš asmeniškai turiu idėjų, ką būtų galima į šią poziciją pritraukti iš verslo. Jau anksčiau esu sakęs, kad jei ateitų stiprus adekvatus verslininkas, kuris būtų motyvuotas ir galėtų įgyvendinti savo idėjas, panašiai kaip LKL prezidentas Remigijus Milašius, aš tikrai būčiau už. Manau, kad nuo to visam Lietuvos futbolui būtų geriau“, – svarstė E.Stankevičius.
Anot LFF prezidento, A lygos naujasis vadas veikiausiai paaiškės dar iki Naujųjų metų.
15min prognozuoja, kas turi geriausias galimybes užimti postą.
Saulius Mikoliūnas (30 proc.)
Nežymus favoritas užimti atsilaisvinusią kėdę ir sunku įsivaizduoti, jog A lyga galėtų rasti geresnį veidą bei ambasadorių. Pastaraisiais metais Saulius buvo viena ryškiausių ir labiausiai matomų Lietuvos klubinio futbolo figūrų, nepaisant to, kad ne visada patekdavo į „Žalgirio“ trenerio Vladimiro Čeburino taktines schemas.
Žaidė Škotijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, tad yra matęs, kaip „daromas“ futbolas kur kas gilesnes tradicijas ir didesnes rinkas turinčiose šalyse.
Vėlyvuoju karjeros laikotarpiu aikštėje pasižymėjo taktiškumu, inteligencija, reiklumu sau ir kitiems, lankstumu, gerais komunikacijos įgūdžiais – šios savybės vilniečiui galėtų padėti ir sportbačius iškeitus į vadovo kostiumą.
Pliusas, jog pats nori užimti šias pareigas ir yra motyvuotas. Kita vertus, gali nutikti ir taip, kad vos tik iš aikštės nužengusiam žymiam futbolininkui visas šalies futbolo ūkis pasirodys kiek kitoks, nei yra realybėje ir jį mato A lygos komandų savininkai. Taip jau kartą nutiko, kai šias pareigas ėjo kita Lietuvos futbolo legenda D.Šemberas. Pastarasis į Lietuvos futbolo virtuvę įpūtė nemažai gyvybės ir naujų idėjų bei požiūrio kampų, bet galiausiai visas šis entuziazmas atsimušė į siaurokai mąstančių ir pirmiausią „į savo kiemą“ žiūrinčių klubų vadovų interesus.
S.Mikoliūno reputacija nepriekaištinga, bet patirties dirbant vadybinį darbą jis neturi, tad klubų vadovai turės nuspręsti, kuriuo keliu sukti – rinktis žinomą figūrą, kuri ateityje galėtų atidaryti daugiau durų, ar mažiau visuomenėje ir futbolo pasaulyje žinomą, bet daugiau kabinete triūsiantį ir daugiau pinigų atnešantį vadovą.
Balsavimo dėl A lygos prezidento posto metu S.Mikoliūnui kredito taškų nepridės ir tai, kad didžiąją savo karjeros dalį atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“, tad kitų klubų vadovai gali baimintis, kad ir tapęs prezidentu vilnietis liks žalgiriečiu bei pirmiausia rūpinsis šios ekipos interesais.
