Profesionaliame futbole šiais laikais lieka vis mažiau ir mažiau tikrosios priešpriešos. Modernus futbolas ir apskritai sportas yra verslas, tad vis rečiau išgirsime kurį nors žaidėją prisiekinėjant amžiną meilę vienam klubui ir viešai peikiant varžovų komandą. Niekada nežinai, ar po metų jau nežaisi kitoje barikadų pusėje. Vienas geriausių to pavyzdžių susijęs su tais pačiais teksto herojais.
Penkis sezonus Madrido „Real“ praleidęs Xabi Alonso ne kartą aršiai kovojo prieš Josepą Guardiola, tačiau pastarajam ėmus treniruoti Miuncheno „Bayern“ tapo svarbiu klubo žaidėju. Buvęs „Barcelona“ saugas Cescas Fabregasas ne kartą pyko ant Jose Mourinho, tačiau 2014 m. abu kovojo jau už vieną klubą – Londono „Chelsea“.
Vis dėlto net ir šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojama, kad J.Guardiola ir J.Mourinho vienas apie kitą kalbėtų gražiai. Geriausi pastarojo dešimtmečio treneriai yra nesutaikomi priešai, nors kažkada buvo geri bičiuliai. Kaip tai nutiko?
„Šiandien ir visados. „Barca“ yra mano širdyje“, – išvykdamas iš Katalonijos sostinės ištarė J.Mourinho.
Draugystės pradžia – „Barcelona“
53 metų portugalas J.Mourinho niekada profesionaliai nežaidė futbolo, o savo karjerą pradėjo nuo kur kas žemesnių pareigų.
„Ypatingasis“, kaip save pakrikštijo J.Mourinho, 1992 m. tapo sero Bobby Robsono vertėju Lisabonos „Sporting“ klube. Anglui reikėjo vietinio specialisto, o J.Mourinho atsirado puiki galimybė paspartinti karjerą. Būtent faktas apie vertėjo darbą ypač dažnai prisimenamas Barselonoje, vietiniams sirgaliams ieškant priekabių ir patyčių iš buvusio „Real“ stratego.
1994-1996 m. šis duetas jau dirbo „Porto“ klube, į kurį J.Mourinho vėliau dar sugrįš. Portugalas anglui jau buvo ne tik vertėjas, bet ir asistentas, mat B.Robsonas labai greitai suprato, kad šalia savęs turi puikiai futbolą išmanantį taktiką.
Laimėjęs viską Portugalijoje, 1996 metais B.Robsonas buvo paskirtas „Barcelona“ klubo treneriu – J.Mourinho ir vėl nusekė paskui savo mokytoją.
Čia istorijoje atsiranda tuomet 25-erių Josepas „Pepas“ Guardiola. Atraminis saugas buvo vienas svarbiausių „Barcos“ žaidėjų, kapitonas ir lyderis už aikštės ribų.
„Barcelona“ klube J.Guardiolą visiškai išsunkė. Jis ne tik paliko klubą, bet ir vienerius metus niekur nedirbo.
1996-1997 m. sezoną „Barcelona“ vainikavo pergale Europos taurių laimėtojų taurės finale, po kurio įamžintas J.Mourinho ir P.Guardiolos apsikabinimas.
„Mes buvome tikrai artimi“, – yra pripažinęs J.Mourinho.
B.Robsono karjera Katalonijoje truko tik metus, tačiau šįkart J.Mourinho nusprendė likti „Barcoje“ ir tapo Louiso van Gaalo asistentu. Olandas irgi matė J.Mourinho talentą, leido portugalui kurti savo futbolo stilių, tam tikruose kontroliniuose turnyruose leido savo asistentui vadovauti komandai pačiam. Portugalas rūpinosi ir „Barcelona B“ ekipos reikalais.
2000-aisiais J.Mourinho pagaliau paliko „Barcelona“, kuomet atsirado proga tapti vyriausiuoju treneriu gimtojoje Portugalijoje – jį pakvietė Lisabonos „Benfica“.
„Šiandien ir visados. „Barca“ yra mano širdyje“, – išvykdamas iš Katalonijos sostinės ištarė J.Mourinho. Ambicingasis portugalas tikėjo vieną dieną gausiąs progą vesti „Barcą“ į pergales.
„Barca“ suvedė – „Barca“ ir išskyrė
Kol J.Mourinho kopė trenerio karjeros laiptais Portugalijoje, J.Guardiola artėjo prie futbolininko karjeros pabaigos. Pora sezonų Italijoje, metai Katare ir Meksikoje tapo paskutiniąja saugo gulbės giesme, tačiau jau 2007 m. J.Guardiola tapo „Barcelona B“ komandos treneriu.
Jo asistentu paskirtas tragiškos lemties Titi Vilanova – tai buvo šių vyrų partnerystės pradžia. Dublerių komandą šis duetas treniravo tik metus – laimėta Ispanijos trečioji lyga ir pakilimas į antrąją.
2008 m. vasarą „Barca“ paliko olandas Frankas Rijkaardas ir ekipai reikėjo trenerio. J.Mourinho tuomet jau buvo laimėjęs Čempionų lygą su „Porto“ ir dukart triumfavęs „Premier“ lygoje su „Chelsea“.
Nenuostabu, kad kylančia žvaigžde vis dar vadintas portugalas tikėjosi pagaliau išpildyti savo svajonę – treniruoti jaunystės meilę „Barca“. Savo autobiografinėje knygoje danas Michaelas Laudrupas teigė, kad vienas kandidatų buvo ir jis.
Pokalbio dėl darbo su „Barcelona“ direktoriais metu J.Mourinho pažadėjo, kad savo asistentu paskirs būtent P.Guardiolą. Pats katalonas taip pat rekomendavo treneriu skirti portugalą.
Atrodė, kad prieš dešimtmetį užsimezgusi draugystė pereis į kitą lygį – du dabar jau geriausi šiuolaikiniai treneriai dirbs kartu.
„Mes keitėmės idėjomis. Tai buvo draugystė, gerai veikusi draugystė“, – yra sakęs J.Guardiola.
Vis dėlto atsitiko visiškai kitaip. Netikėtai turbūt ir pačiam J.Guardiolai vyriausiuoju „Barcelona“ treneriu buvo paskirtas jis, o J.Mourinho ėmėsi darbo Milano „Inter“ klube.
Katalonai pabijojo J.Mourinho skandalisto įvaizdžio, o legendinis Johanas Cruyffas rekomendavo treneriu skirti J.Guardiolą.
Dveji metai karo sąlygomis
„Mourinho buvo labai nepatenkintas, kad nepasirinkome jo“, – Grahamo Hunterio knygoje „Barca: The Making of the Greatest Team in the World“ teigė vienas tuomečių „Barcos“ vadovų Marcas Ingla.
Tai jau buvo nebe futbolas – tai buvo karas.
„Barcelona“ suklydo – tokia buvo daugelio nuomonė, kai katalonai 2008–2009 m. sezoną pradėjo labai nesėkmingai. Tačiau J.Guardiola labai greitai įrodė priešingai.
Tą sezoną katalonai laimėjo viską – „Primera“ lygą, Karaliaus taurę, Ispanijos supertaurę ir triumfavo Čempionų lygoje. Pepas atvertė naują puslapį komandos istorijoje – trofėjai pylėsi lyg iš gausybės rago.
2009–2010 m. Čempionų lygoje katalonai vėl žengė iki pusfinalio, kur buvo galutinai iškastas Jose ir Pepo karo kirvis.
Tuometis „Inter“ sugebėjo nukarūnuoti „Barcą“, o vėliau antrą kartą J.Mourinho karjeroje triumfuoti Čempionų lygoje. Milano ekipa žaidė negražų, gynybinį futbolą su didžiuliu autobusu vartuose. J.Mourinho po pergalės demonstravo nevaldomas emocijas ir džiaugsmą – jam tai buvo pergalė prieš varžovą, kuris sudaužė svajonę.
Po „Inter“ triumfo portugalas atsidūrė Ispanijoje – didžiausio katalonų priešo, Madrido „Real“, gretose.
Mes keitėmės idėjomis. Tai buvo draugystė, gerai veikusi draugystė.
Tie du sezonai, 2010–2011 ir 2011–2012, tarp „Barcelona“ ir „Real“ ekipų įvarė didžiulį pleištą, tarp fanų – neapsakomą neapykantą ir galutinai sunaikino buvusią trenerių draugystę.
Per tuos du sezonus portugalo „Real“ ir katalono „Barca“ žaidė vienuolika sykių (5 pergalės „Barcos“, 2 – „Real“, 4 – lygiosios). 2011 m. pavasarį per 18 dienų įvyko keturi „El Clasico“ – du „Primeroje“ ir du Čempionų lygoje. Žaidėjai buvo pavargę nuo perdėto dėmesio, emocijų ir įtampos.
Tai jau buvo nebe futbolas – tai buvo karas. Nuolatiniai žaidėjų apsistumdymai aikštėje, itin dažni apeliavimai į arbitrus, krūva „Real“ futbolininkų raudonų kortelių, kandžios replikos spaudos konferencijose ir t.t.
Turbūt geriausiai viską iliustruoja T.Vilanova užpuolimas – J.Mourinho vienose rungtynėse kilusioje sumaištyje pirštu dūrė „Barcos“ trenerio asistentui į akį.
Būsiu neteisus rašydamas, kad kalta buvo tik viena pusė, tačiau „Real“ komandą J.Mourinho formavo su vienu tikslu – įveikti „Barcą“. Kartais atrodė, kad Madrido klube žaidėjai renkami tik atsižvelgus į pagrindinio varžovo sudėtį. Skandalų daugiau taip pat buvo Madrido pusėje, tačiau be vieno nebūtų ir kito.
Vis dėlto tie ketveri metai „Barcelona“ klube, iš kurių dveji – karo sąlygomis, J.Guardiolą visiškai išsunkė. Perfekcionistas treneris ne tik paliko klubą, bet ir vienerius metus niekur nedirbo.
Per tejus J.Guardiolos metus „Bayern“ klube su J.Mourinho teko susidurti tik kartą ir tai ne pačiame svarbiausiame turnyre – UEFA Supertaurėje. Dabar šių supertrenerių varžyboms metas atsinaujinti Anglijoje – tai tikrai bus be galo įdomu.
