Sąrašas. Lenkija, Senegalas, Kolumbija, Japonija.
Prologas. Nė viena šio ketverto komanda nenuskriejo atrankos bangomis plačiai išskleidusi nepažeidžiamumo bures. Vienokių ar kitokių laikinų rūpesčių turėjo visi.
Mažiausiai – Senegalas, grupės turnyre nepralaimėjęs nė sykio. Bet ir šios komandos žaidėjai privertė savo gerbėjus nerimauti, kai paskutinėmis rungtynių minutėmis varžovams iš Burkina Faso leido ne tik išnešti sveiką kailį – šie išsivežė namo ir tašką, ir viltį išplėšti pirmąją vietą grupėje palankiai susiklosčius aplinkybėms paskutiniajame ture.
Savo problemas senegaliečiai išsprendė galingu finišu Pietų Afrikos Respublikoje nesidairydami į tai, kas vyksta kituose stadionuose. Taip pat, kaip Kolumbija – paskutinėje atrankos dvikovoje su Peru.
Iki tol pralaimėjimų Kolumbijos futbolininkai neišvengė. Kaip ir lenkai bei japonai. Lenkiją negailestingai pažemino Danija, įmušusi į būsimų grupės laimėtojų vartus keturis įvarčius be atsako. Japonijos komanda pralaimėjo Saudo Arabijai, bet taip galbūt nutiko pirmiausia dėl to, kad prieš paskutinio turo dvikovą bilietai į Rusiją jau šiugždėjo „Mėlynųjų samurajų“ kišenėse.
Kad ir kaip būtų, atrankos įvykiai tik dar kartą parodė: nė viena H grupės komanda nėra be trūkumų, nors visos jos stiprios. Nuo to tik įdomiau – pabandyk, atspėk, kuo ten pas juos viskas baigsis.
Ginklai. Saudo Arabijos antausis Japonijos rinktinei tarsi atvėrė vartus į nesėkmių labirintą, iš kurio niekaip iki šiol nepavyksta rasti kelio. Labirinte užvirė ir japoniško futbolo dvaro intrigos bei perversmai.
Po pasaulio čempionato atrankos turnyro bosnio Vahido Halilhodžičiaus treniruoti „Samurajai“ laimėjo tik trejas rungtynes iš devynerių. Visas – prieš ginčytino pajėgumo oponentes: Naująją Zelandiją, Šiaurės Korėją, Kiniją. Tada išaušo viena balandžio diena, kai Japonijos futbolo asociacijos vadovas Kozo Tashima sėdo į lėktuvą ir išskrido į Europą pasakyti V.Halilhodžičiui, kad jis atleistas.
Treneriui prikaišioti ne tik prasti rezultatai. Sirgalių nepasitenkinimą kėlė ir oficialiai nepaskelbti V.Halilhodžičiaus karai su trimis banginiais, ant kurių pečių, daugelio japonų suvokimu, laikosi jų šalies futbolas – Shinji Kagawa, Keisuke Honda ir Shinji Okazaki. Šios žvaigždės vienu metu net nebuvo kviečiamos į rinktinę.
Išvaryto bosnio vietą užėmė 63 metų Akira Nishino, japonams vadovavęs dar 1996 metų olimpinėse žaidynėse.
Pasak K.Tashimos, pasirinktas stabilumas. Stabilumas, tik, matyt, ne tas, kurį turėjo galvoje Japonijos futbolo vadovas, išliko: abejas kontrolines rungtynes – Ganai ir Šveicarijai – su A.Nishino prie šturvalo „samurajai“ pralaimėjo.
Lyginant su japonais, kitų grupės komandų bėdos – mažų vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Kolumbija prie čempionato starto linijos stovi gal net stipresnė nei prieš ketverius metus, kai žengė iki pasaulio pirmenybių ketvirtfinalio: rezultatyviausias turnyro Brazilijoje futbolininkas Jamesas Rodriguezas vėl stiprus po gero sezono Miuncheno „Bayern“ gretose, komandoje bus ir puolėjas Radamelis Falcao, 2014-aisiais nežaidęs dėl traumos.
Kolumbijos futbolo žinovai, vertindami „Los Cofeteros“ galimybes, pasigenda tik vieno sėkmės ingrediento – sugebėjimo laimėti prieš stiprius varžovus. Atrankos turnyre šiai komandai nepavyko nugalėti nei Argentinos, nei Brazilijos, nei Urugvajaus, nei Čilės.
Kita vertus, Kolumbija turi privalumą – ji labai nenoriai barsto taškus žaisdama su kuklesnio kalibro komandomis. Prie tokių galima priskirti Japoniją, o gal ir Lenkiją su Senegalu, besimėgaujančiu tuo faktu, kad dalyvaus čempionate antrą kartą per visą šalies futbolo istoriją ir pirmą – per 16 metų.
2002-aisiais komandą, kurioje žaidė ir dabartinis treneris Aliou Cisse, sudarė nedaug kam žinomi, bet drąsūs ir savimi pasitikintys afrikiečiai iš Prancūzijos klubų. Dabartinį „Terangos liūtų“ komandos branduolį sudaro ne tik Prancūzijos, bet ir Anglijos, Italijos, Vokietijos lygose pinigus uždirbantys futbolininkai, o tarp jų yra tokių žvaigždžių kaip Kalidou Coulibaly, Idrissa Gueye‘is, Keita Balde ir, aišku, Sadio Mane.
Skambių pavardžių netrūksta ir Lenkijos rinktinės žaidėjų sąraše, nors Jakubas Blaszczykowskis, Grzegorzas Krychowiakas, Arkadiuszas Milikas, Kamilis Grosickis dėl traumų ar kitų priežasčių ne vieną ką tik pasibaigusio klubų sezono atkarpą praleido užribyje, vartininkas Wojciechas Szczęsny šildė Turino „Juventus“ suolą būdamas Gianluigi Buffono dublerio pozicijoje, o lenkų gynybos lyderis Kamilis Glikas prieš pat čempionatą per treniruotę susižeidė petį.
Bet net ir esant tokioms aplinkybėms lenkai turi gerą patirties – G.Krychowiako, J.Blaszczykowskio, Lukaszo Piszczeko – ir jaunimo – Piotro Zielinskio, Karolio Linetty – derinį. Ir, žinoma, siaubą bet kurio varžovo gynybai – Robertą Lewandowskį.
Intriga. Ar R.Lewandowskis bus sustabdytas? Atrankos turnyre jis laužė visas užtvaras lyg galingas cunamis: danams ir rumunams per rungtynes atskaičiavo po tris įvarčius, iš viso jų įmušė 16 – rezultatas, kuriuo lenkui lygūs buvo tik du gerokai silpnesnėje, Azijos, atrankoje dalyvavę snaiperiai iš Saudo Arabijos bei Jungtinių Arabų Emyratų.
Bet prieš dvejus metus Europos čempionato finalo turnyre lenkiškos įvarčių mašinos variklio galia buvo prislopinta, – jis įmušė tik sykį, – o šiemet R.Lewandowskis Vokietijoje buvo tarkuojamas dėl blausaus žaidimo UEFA čempionų lygoje. Faktai, galintys įkvėpti optimizmo gynėjams iš Kolumbijos, Senegalo ir Japonijos, bet vien faktų žinojimo šiuo atveju neužteks.
Žvaigždė. S.Mane. Grupės komandos, bokso terminais, nėra pasaulio futbolo ringo sunkiasvorės. Jų svoris vidutinis, geriausiu atveju – pussunkis.
Kalbant apie komandų lyderius – visai kita istorija, spindesys visur, kur pažvelgsi. R.Lewandowskis su Lenkijos rinktinės apranga, J.Rodriguezas – su Kolumbijos. Senegalo komandos puolimas bus sudėliotas taip, kad kamuolys nuolat ieškotų S.Mane – mažo, greito, techniško ir mirtinai pavojingo žmogaus, šio sezono UEFA čempionų lygoje ir Anglijos čempionate atskaičiavusio po 10 įvarčių.
Žaidėjas, kurį verta stebėti. P.Zielinskis. R.Lewandowskis – baisus žvėris, bet jo įvarčių medžioklė efektyvi gali būti tik tada, kai aplink – tinkama kompanija. Lenkijos rinktinėje bene svarbiausia šios kompanijos jungiamoji grandis – P.Zielinskis. 24 metų „Napoli“ saugas ne tik patiekia sviediniu R.Lewandowskiui. Nuo P.Zielinskio ir G.Krychowiako tandemo veiksmų taip priklausys, ar lenkai sugebės šeimininkauti aikštės viduryje.
Trys įdomūs faktai. 1. Kung Fu Pazdanas. Tokios pravardės nusipelnė Lenkijos rinktinės gynėjas Michalas Pazdanas, kai ruošdamasis duoti interviu televizijai laiku pamatė ant reporterės Sylwios Diekert galvos griūvantį prožektorių su masyviu stovu. Ne tik pamatė – futbolininkas žaibiškai susiorientavo ir nuspyrė šviestuvą taip, lyg jis būtų kamuolys, atskriejęs į baudos aikštelę paskutinę rungtynių minutę lenkams pirmaujant 1:0. „Geriausias gynėjas šalyje. Tuo neabejoju“, – socialiniame tinkle parašė dėkinga S.Diekert.
2. Kolumbijoje J.Rodriguezo pilna visur. Jo „Instagram“ paskyra turi 30 milijonų sekėjų. Didesniu populiarumu iš visų Kolumbijos piliečių pasigirti gali tik dainininkė Shakira. Negana to, gegužės pabaigoje paskelbta, kad Jamesas pradeda prekiauti asmenine kriptovaliuta „JR10 Token“. Nepasiginčysi – šiuolaikiškas žmogus.
3. Į tą pačią upę galima įbristi persikėlus į kitą šalį. Toks Deja vu nutiko V.Halilhodžičiaus gyvenime: iš Japonijos rinktinės trenerio pareigų prieš pat pasaulio čempionatą atleistas bosnis 2010-aisiais lygiai tokios pat patirties turėjo dirbdamas Dramblio Kaulo Krante.
Citata. „Turime vykti į čempionatą be savisaugos komplekso, žaisti sau įprastą žaidimą ir nenutolti nuo afrikietiškos tapatybės, nes tokie esame“, – prisiminęs 2002-uosius, kai, pasak jo paties, Senegalo futbolininkai nesijaudino dėl turnyro situacijos, nesirūpino varžovų žaidimu, o tiesiog pasiduodavo momento emocijoms ir mėgavosi savo futbolu, panašų sėkmės receptą dabartinei komandai siūlo senegaliečių treneris A.Cisse.
Prognozuojama rikiuotė. 1. Kolumbija – jie negali laimėti prieš stipriausias komandas, o čia stipriausių nebus – tik stiprios;
2. Lenkija – apie prieš čempionatą išsikeltą tikslą patekti į ketvirtfinalį kalbėti anksti, bet žingsniui į aštuntfinalį komandos potencialas pakankamas;
3. Senegalas – A.Cisse nebūtinai teisus, 2018-ieji – ne 2002-ieji, vien emocijų ir afrikietiškos tapatybės pergalėms gali nepakakti;
4. Japonija – net sirgaliai komanda nebetiki: prieš ketverius metus į Braziliją iš Tokijo Naritos oro uosto ją išlydėjo 700 gerbėjų, dabar – kone penkiskart mažiau, tik 150.
