A.Pirlo pastaraisiais metais futbolą kur kas dažniau stebi ne dėl malonumo, o darbo sumetimais. Praėjo beveik metai nuo tada, kai Turino „Juventus“ staiga ir be jokių ceremonijų nutraukė jo pirmąjį mėginimą tapti didžiu treneriu. Visgi, nepaisant karčios patirties, italas įsitikinęs – futbolo treneris yra ne tiek darbas, kiek gyvenimo būdas. Tai lyg pašaukimas būti vienuoliu ar dvigubu agentu.
Jis iki šiol negali futbolo žiūrėti pasyviai, jis nepraranda jaudulio. Iš to, ką pamato, stengiasi išspausti kokią nors idėją, koncepciją ar mintį, kuri gali praversti ateityje.
Jo apetitas trenerio darbui po įvykių Turine nesumažėjo, jis įsitikinęs, kad kada nors vėl ten sugrįš.
Jis ruošiasi sugrįžimui ir tikina, jog viskas, ką dabar daro, bus naudinga.
Jau netrukus.
Dabar A.Pirlo save laiko treneriu, tačiau net ir šiame gyvenimo etape išlieka estetas. Negali tiesiog paspausti mygtuko ir žiūrėti į dalykus kitaip, nei tai darei visą gyvenimą. Italas prisipažįsta, jog negali žiūrėti rungtynių, jei jos neteikia malonumo.
