Vienos ryškiausių Europos futbolo čempionato akimirkų būna, kai prieš rungtynes Italijos rinktinės vyrai užtraukia savo šalies himną.
„Fratelli d'Italia“ skamba iš visos širdies, visų plaučių, kad ir kur tai būtų: stadione, komandos autobuse ar lėktuve.
Kartu su futbolininkais, himną traukia ir visi treneriai. Pagrindiniam strategui Roberto Mancini himno žodžiai turi išskirtinę prasmę.
Fratelli d'Italia, L'Italia s'è desta.
Italijos broliai, Italija pabudo.
Mišių berniukas anksti paliko namus dėl futbolo
R.Mancini paliko gimtuosius namus būdamas 13-os metų. Jis nusprendė save paskirti futbolui, nors buvusiam mišių patarnavimo berniukui gyvenimas nebuvo lengvas.
„Jis paskambindavo į namus po dešimt kartų per dieną“, – „Corriere della Sera“ pasakojo trenerio motina Marianna.
„Ar tau kažko reikia? – paklausdavo motina. – Ne, mama, aš tik norėdavau išgirsti tavo balsą.“
Namų ilgesys labai kankino. R.Mancini lengviau atsipūtė, kai Genujos „Sampdoria“ klube prie jo prisidėjo jo draugas Gianluca Vialli.
Jaunuoliai susipažino Italijos jaunimo rinktinėje, ten ir Genujos komandoje jie pradėjo žaisti taip, kad gretai gavo viską pasakančią pravardę.
I Gemelli del Gol – Įvarčių Dvyniai buvo pradėtas vadinti puolėjų duetas. Jų vedamas „Sampdoria“ klubas iškovojo 1991 metų Italijos lygos auksą, 1990 laimėjo Europos taurių laimėtojų titulą.
17 mėnesių su mirtina liga
Draugystė tęsėsi, nors futbole jų keliai išsiskyrė.
R.Mancini liko rungtyniauti Genujos klube, kuriame praleido net 15 metų.
Labiau talentingas G.Vialli rungtyniavo „Sampdoria“ 8 metus, bet vėliau iškeliavo į didesnius klubus, tokius kaip Turino „Juventus“ ir Londono „Chelsea“ ir tapo vienu geriausių tų laikų Italijos futbolininkų.
Draugystė net sustiprėjo, kai jie baigė karjeras.
Svarbiausias įrodymas – R.Mancini troškimas pasamdyti buvusį bendražygį Italijos rinktinės delegacijos vadovu, nors šis kovojo su sunkia liga.
G.Vialli sirgo kasos vėžiu. Ši liga jį kankino net 17 mėnesių, jis nesirodė viešumoje.
„Aš nelaikau to kova, nes nėra gerai kovoti su tuo, kas gali būti stipresnis už tave. Vertinu tai kaip kelionę su pakeleiviu, kurio netroškau, bet viliuosi, kad galbūt greitai jis pavargs keliauti su manimi ir pasakys man: „Eik toliau vienas“, – pasakojo G.Vialli.
Tai buvo 17 mėnesių chemoterapijos. Legendinis futbolininkas buvo labai sunku ir psichologiškai ir fiziškai.“
Gydytojai pasakė G.Vialli, kad jis pasveiko tik praėjusią žiemą.
„Dabar matau, kaip auga plaukai ir man nebereikia paišyti antakių rašikliu. Turėdamas tai galvoje jaučiuosi, kad man labiau pasisekė nei kitiems,“ – sakė G.Vialli „La Republicca“.
Europos čempionato auksas yra tarsi atpildas nuo COVID-19 žiauriai kentėjusiai šaliai. Italija, kurioje 2020 metų vasarį išplito koronavirusas, skaičiavo daugiau aukų nei kitos Europos šalys.
Apie 4,2 mln. užsikrėtė, o 128 tūkst. italų mirė. Tokie skaičiai sako, kad kiekvienas italas patyrė COVID-19 grėsmę savo šeimos rate.
„Mes vėl galime girdėti paukščių čiulbesį viduryje didelio miesto. Mes matome, kaip smogas pasitraukia, nors kai kurie žmonės ir drįso tyčiotis iš fantastiškos jaunos mergaitės Gretos Thunberg, – kalbėjo G.Vialli. – Būtų gera, kad futbolas ir sportas sugrįžtų. Emocijos ir prisiminimai padės mums vėl gyventi pilnus gyvenimus.“
G.Viali jautė artimiausių žmonių, tarp jų ir R.Mancini palaikymą.
„Per gydymus kovoji su mirties baime. Aš telkiausi tik į savo mylimus žmones ir savo svajones“, – pasakojo Italijos futbolo ikona.
Judviejų ryšys buvo ypatingas.
R.Mancini, per savo trenerio karjerą dirbęs „Fiorentina“, „Lazio“, Milano „Inter“, „Manchester City“, „Galatasaray“ ir Sankt Peterburgo „Zenit“ klubuose, taip apibūdino: „Mūsų santykiai stipresni nei draugystė. Jis man beveik kaip brolis.“
G.Vialli pasisakė ne mažiau gražiai: „Roberto buvo mano didvyris nuo tada, kai man buvo 14.“
Vėlavo į autobusą, tapo čempionais
R.Mancini vedama Italijos rinktinė pasiekė neįtikėtiną žymę.
Komanda dabar yra nepralaimėjusi net 34 rungtynių iš eilės. Jei rugsėjį italai nenusileis Bulgarijai ir Šveicarijai pasaulio čempionato atrankos C grupėje, kurioje žaidžia ir Lietuva, rungtynėse, – ji pagerins Brazilijai (1993-1996 m.) ir Ispanijai (2007-2009 m.) priklausantį rekordą.
Europos čempionate atsakomybės tarp dviejų Italijos futbolo legendų buvo padalytos labai aiškiai.
R.Mancini turėjo visišką valią vadovauti taip, kaip jis nori.
G.Vialli labiau rūpinosi kitais dalykais ir paisė atsitiktinai atsiradusio prietaro.
Kai prieš pirmąsias Europos čempionato rungtynes su Turkija italų komandos autobusas pajudėjo iš viešbučio į stadioną, kažkas pastebėjo, kad trūksta G.Vialli.
Jis pavėlavo, tad turėjo skuosti bėgte.
Italija įveikė Turkiją 3:0, o G.Vialli nuo tada ir toliau nesiskubindavo autobuse atsidurti laiku. Jis pavėluodavo kiekvieną rungtynių dieną, o Italija tapo Europos čempione.
Kai vartininkas Gianluigi Donnarumma atrėmė Bukayo Sakos 11 metrų baudinį, vienas pirmųjų žmonių, kuriuos apkabino R.Mancini Vemblio stadione buvo G.Vialli.
Daug emocijų, suvilgytų ašaromis, sutilpo į šių dviejų vyrų širdis.
