Kaip nutiko, kad Vilniaus „Žalgiriui“ meilę visą karjerą deklaravęs gynėjas staiga tapo didvyriu Marijampolėje?
Tai buvo sunkus metas Algiui Jankauskui. Jis dar prieš 2015-ųjų sezoną matė, kad netenka vietos „Žalgirio“ sudėtyje, bet prisirišimas buvo per stiprus. Nors „Sūduvos“ pasiūlymas gulėjo ant gynėjo stalo, jis Marijampolei pasakė „ne“, ženkliai susimažino atlyginimą ir pasiliko ginti „Žalgirio“ spalvų.
„Tuos metus aš prabuvau vien iš meilės „Žalgiriui“, nes finansiniu atžvilgiu tikrai nebuvo nieko gero“, – interviu 15min prisiminė A.Jankauskas.
Kitas sezonas parodė tikrąją situaciją.
„Žalgiris“ man buvo svarbus, nuo vaikystės buvo širdyje. Buvo sunku tą sprendimą priimti, bet priėmiau ir nesigailiu. „Žalgiryje“ jau buvau nurašytas, manimi nebetikėjo“, – kalbėjo A.Jankauskas.
Jis pats nuo jaunystės palaikė „Žalgirį“, jo brolis – „Pietų IV“ narys. Atrodė, kad viskas sukasi aplink gimtojo miesto, kurio taip pat nesinorėjo palikti, komandą, bet tai komandai ilgamečio kapitono nebereikėjo.
„Žalgiryje“ jau buvau nurašytas, manimi nebetikėjo
A.Jankauską kiek pastūmėjo ir žmona, kurios šaknys yra Marijampolėje, įtakos turėjo ir didžiulis „Sūduvos“ dėmesys, susitikimas su tuomečiu treneriu Aleksandru Veselinovičiumi.
Taip patyręs 36-rių vidurio gynėjas atsidūrė Suvalkijoje ir nuo stebuklingai išgelbėtų rungtynių su „Šachtior“ ėmė rašyti naują savo karjeros istoriją – dukart tapo Lietuvos čempionu, o šiemet jau trečią kartą iš eilės pasiekė Europos lygos atrankos atkrintamąjį etapą.
Tiesa, po įvarčiu į Baltarusijos komandos vartus slepiasi ir gilesnė istorija. A.Jankauskas prisimena „Sūduvos“ prezidento žodžius, pasakytus prieš tas rungtynes. Esmė buvo paprasta: nepatekus tolyn, klubas gali susidurti su itin rimtomis problemomis.
Apie „Žalgirį“, „Sūduvą“, lemtingą įvartį, kovas Europoje ir galimą įrašą Lietuvos futbolo istorijoje – 15min interviu su A.Jankausku.
– Algi, kaip galėjo taip nutikti, kad Vilniuje buvote nebereikalingas, o „Sūduva“ jūsų taip siekė?
– Toks gyvenimas. Kažkada esi reikalingas, praeina laiko ir, nežinau, gal „Žalgirio“ valdžia turi kitokią viziją, gal jie norėjo kitų žaidėjų, gal permainų kažkokių. Tikrai jaučiausi nebereikalingas ir priėmiau sprendimą. Iš „Sūduvos“ pusės buvo didelis dėmesys, pamačiau, kad manęs tikrai nori ir priėmiau sprendimą.
– Ar rungtynės prieš „Žalgirį“ vis dar yra kitokios?
– Pirmus kartus buvo tikrai kažkas tokio, buvo nejauku žaisti prieš savo komandą. Aišku, tu tą užmiršti ir kauniesi, gal nori dar labiau įrodyti, kad jie padarė klaidą, kad nesi prastas žaidėjas. Dabar, kai yra praėję tiek laiko, tų dalykų nebeliko. Tik kova tarp „Žalgirio“ ir „Sūduvos“ liko, o mano niuansų jau nebėra.
Gal nori dar labiau įrodyti, kad jie padarė klaidą, kad nesi prastas žaidėjas
– „Sūduvoje“ žaidžia ir kitų buvusių žalgiriečių, kas lemia, kad Marijampolėje jie pasirodo gerai? Gal tai buvo „Žalgirio“ klaida juos paleisti?
– Aš nenoriu žiūrėti, ar tai jų klaidos, ar vizija. Neįlįsiu į jų galvas, bet faktas, kad tie žaidėjai, kurie išėjo iš „Žalgirio“, žaidžia čia ir žaidžia gerai.
– Kaip pačiam atrodo, iš ko susideda „Sūduvos“ sėkmės paslaptis?
– Taip vienareikšmiškai pasakyti niekas negali. Viskas susideda iš komplektacijos, vadovybės, trenerių, kolektyvo. Manau, kad mūsų didelis pliusas yra išliekantis branduolys, komanda keitėsi nedaug, gerai per ilgesnį laiką susižaidė. Marijampolė yra mažas miestas, nelabai yra ir ką veikti, tad gal pliusas ir tas, kad visas dėmesys vien futbolui. Bet sakyčiau, kad tikrai nėra vieno dalyko, kuris viską lėmė. Viskas susidėjo.
– Tų trejų metų pradžia buvo jūsų įvartis į „Šachtior“ komandos vartus per pridėtą laiką, ar dar kartais prisimenat tą epizodą?
– Taip, dar iki šiol mes su komanda pasikalbame. Tos rungtynės buvo kertinės, lūžio taškas. Neslėpsiu, net prezidentas Vidmantas Murauskas sakė, kad, jei nepraeisim „Šachtior“, gali klubas bankrutuoti ar išnykti, tiksliai nepamenu. Galėjo baigtis blogai, tai ir kalbame dabar, kad tos rungtynės tapo lūžio tašku, kuris davė kelią „Sūduvos“ žygiams. Nesakau, kad tai tik mano nuopelnas. Buvo ir Vaido Slavicko išmušimas kamuolio nuo vartų linijos 93-čią minutę, Povilo Leimono įvartis, Ivano Kardumo patraukimai. Daug buvo niuansų, bet visi juokaujam, kad po tų rungtynių „Sūduvai“ užaugo sparnai. Po tų rungtynių mes ėjome tik į viršų.
Net prezidentas V.Murauskas sakė, kad, jei nepraeisim „Šachtior“, gali klubas bankrutuoti ar išnykti, tiksliai nepamenu
– Vyrauja nuomonė, kad šiame trejų metų kelyje „Sūduvą“ lydi sėkmė. Ką apie tai galvojate?
– Futbole be sėkmės toli nenueisi. Bet nemanau, kad čia vien sėkmė. Gali būti, kad tau pasiseks kartą, du, bet mes trejus metus iš eilės demonstruojam tuos pačius rezultatus. Kiekvienais metais mes kažkurią stiprią Europos komandą išmetam. Nemanau, kad čia sėkmė, čia yra mūsų taktinis nesimėtymas, sunkaus darbo vaisius. Nesakau, kad mes daugiau už kitas komandas bėgiojam per treniruotes, bet yra kitų niuansų.
– Esate komandos kapitonas, ką šios pareigos reiškia „Sūduvoje“?
– Tai yra tarpinė grandis tarp žaidėjų ir vadovybės. Aš to kapitono per daug nesureikšminu. Kai atėjau į „Sūduvą“, kapitonas buvo Tomas Radzinevičius, vėliau, jam pasitraukus, buvo balsavimas ir išrinko mane. Jei tiesiai šviesiai, aš buvau prieš, norėjau, kad būtų vietinis žmogus, kaip Slavickas ar Leimonas, bet komanda taip nusprendė ir nebuvo kur dingti. O ką reiškia? Tos pačios frazės: didesnė atsakomybė, buvimas pavyzdžiu.
Jei tiesiai šviesiai, aš buvau prieš, norėjau, kad būtų vietinis žmogus
– Daug jaunimas iš kapitono pamokų gauna?
– Jaunimas gal pyksta, kad aš juos auklėju, bet paaugę supras, kad tai būtina. Reikia, kad neužriestų nosies per anksti.
– Šių metų europinės kelionės pradžioje kraupią traumą patyrė Vaidas Slavickas. Kaip prisimenate tas emocijas?
– Nelabai norisi prisiminti to, aišku. Ta trauma labai giliai sukrėtė ne tik mane, bet ir visą komandą. Kai matai per 10 metrų, kaip tavo draugui koja sulinksta, tai emocijos nėra geriausios. Buvo sunku. Išgyvenom visi, aš įsivaizduoju, kaip jo šeima išgyveno. Žinau viena: Vaidas stiprus ir jau už poros mėnesių bėgios. Linkiu jam, kad kuo greičiau pasveiktų ir grįžtų į tą vietą, kur jam ir vieta – į aikštę, į kairį „Sūduvos“ flangą.
– O tokie momentai kaip nors paveikia komandą? Gal labiau suvienija?
– Sunku pasakyti, ar suvienija. Tikrai buvo labai skaudus smūgis, buvo labai sunku žaisti tuo metu. Net nesinori prisiminti to momento.
– Kalbama, kad šiais metais „Sūduva“ pajėgesnė nei pernai ar užpernai, sutiktumėte?
– Jei žiūrime pagal komplektaciją, tai kažkiek žaidėjų prisidėjo, kažkiek išėjo. Manau, kad viską parodys rezultatai. Jei bus rezultatai, bus galima sakyti, kad pajėgesnė. Faktas tas, kad „Sūduva“ tikrai progresuoja. Ne tik žaidybine prasme, bet ir kaip klubas. Kiekvienais metais vis kažkas atsiranda, tas malonu. Norėtųsi, kad Lietuvos futbolas taip progresuotų, ne tik „Sūduva“ ar „Žalgiris“.
– Galbūt jaučiasi, kad „Sūduva“ pagaliau pribrendo žingsniui į grupių etapą?
– Kol nežengsim to žingsnio, nesuprasime, ar pribrendome. Kiekvieno žaidėjo, Lietuvos futbolo žmogaus svajonė yra tą padaryti, patekti ten ir įsirašyti į Lietuvos futbolo istoriją. Manau, tai tikrai duotų teigiamą impulsą visam Lietuvos futbolui, ne tik „Sūduvai“. Mes tikrai labai norim ir svajojam apie tai. Žinau, kad palaikymas yra nuo Vilniaus iki Mažeikių. Daug draugų skambina, sako, kad palaiko. Ne tik Lietuva, bet ir lietuviai užsienyje skambina, visi tik linki, linki.
Ir „Sūduvos“ bumas labai matyti šią vasarą. Pilnas stadionas, bilietų nėra – to nėra buvę istorijoje, tai parodo, koks yra susidomėjimas. Tikrai būtų smagu žengti tą žingsnį ir pamatyti savo akim, kas ten vyksta. Ypač man, nes aš jau ilgai nežaisiu (šypsosi). Artėja pabaiga, nori to ar ne, nuo metų nepabėgsi. Tai būtų svajonės išsipildymas.
Mes tikrai labai norim ir svajojam apie tai
– Galbūt šis klausimas skamba banaliai, tačiau ką reikštų patekimas į grupių etapą?
– Kol kas neįsivaizduoju, kokios emocijos užplūstų, bet jos būtų didelės. Gal būtų lengvesnis atsidusimas, kad padarėm tai, ko niekam nėra pavykę padaryti. Įeitume į istoriją. Kaip treneris sako, į istoriją patenka tik tie, kurie padarė. Tie, kurie nepadarė, ten neatsiduria. Mes norime tai padaryti.
