Nuobodžios didžiosios Europos futbolo lygos

Atotrūkis tarp nugalėtojų ir antrosios vietos ekipų per pastaruosius šešiolika metų vis auga. Populiariausioje pasaulyje futbolo Anglijos lygoje šešiolikos metų taškų vidurkis tarp čempionų ir antrosios vietos laimėtojų siekia 7 taškus, Ispanijoje – 6, Vokietijoje net 11, Italijoje – 8, o Prancūzijoje – 9 taškus.

Stebint istorinius pokyčius ir tendencijas, šis taškų skirtumas nesikeičia tik Ispanijoje bei Anglijoje, tačiau kitose minimose šalyse skirtumas kone padvigubėja.

Šiuos skirtumus lemia daugelis dalykų, tačiau esminis yra finansai.

Penkių stipriausių Europos futbolo lygų čempionų taškų atotrūkis nuo artimiausių persekiotojų

Anglijos lyga yra pati konkurencingiausia iš didžiųjų Europos lygų. Joje ženkli televizijos pajamų dalis paskirstoma visiems klubams po lygiai. Joje klubų akcininkai turi panašius finansinius pajėgumus investuoti į geriausius žaidėjus, turi panašias akademijas, populiarumą šalyje ir pasaulyje.

Ispanijoje dominuoja du klubai – „Barcelona“ ir Madrido „Real“, į kurių dominavimo lauką įsiterpia vienas kitas klubas, todėl žvelgiant tik į pirmas dvi vietas užimančias komandas atotrūkis nedidelis, tačiau atotrūkis nuo likusių aštuoniolikos yra labai didelis.

Penkių stipriausių Europos futbolo lygų čempionai per pastaruosius du dešimtmečius

Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje sistemiškai stipriausias klubas yra ženkliai atitrūkęs nuo kitų. Miuncheno „Bayern“, Turino „Juventus“, anksčiau Liono „Olympique“, o dabar Paryžiaus PSG iš esmės yra kito kokybinio lygio klubai nei jų konkurentai vietos čempionatuose.

Jie turi stiprius akcininkus, puikius stadionus, geriausią televizijos teisių pardavimą, didžiausias pajamas iš rėmėjų, plačiausias fanų bazes ir t.t. Tiesa, visi, išskyrus PSG, augo gana nuosekliai, tačiau Paryžiaus klubas, nors ir būdamas ganėtinai konkurencingas, ženkliai sustiprėjo tik atėjus investuotojams iš Kataro. Dominavimą jis tiesiog „nusipirko“.

„Scanpix“ nuotr./PSG komanda švenčia.

Dalis čempioniškų klubų reguliariai apsiperka vietos čempionate susirinkdami geriausius žaidėjus ir taip vis didina savo atitrūkimą nuo konkurentų.

Šioje kategorijoje žinoma yra „Bayern“ bei „Juventus“. Tik iškilus klubui konkurentui, jie puola įsigyti jų žvaigždes: Robertą Lewandovski, Mario Goetze, Matsą Hummelsą, Gonzalo Higuainą, Andrea Pirlo ir kitus. Tačiau dauguma didžiųjų stengiasi nusiurbti geriausius talentus iš viso pasaulio.

„Scanpix“ nuotr./Turino klubas Gonzalo Higuainą perviliojo iš Neapolio.

Vieni įdomiausių pastarojo meto „išsišokimų“ užfiksuoti Anglijoje bei Prancūzijoje. Jeigu „Monaco“ tapimas nugalėtojais gal ir nebuvo tokia didelė sensacija, tačiau „Leicester City“ gebėjimas iškovoti titulą tapo tikru stebuklu, tarsi bandžiusiu įrodyti, kad pinigai dar nėra viskas.

Tačiau tokie stebuklai pasikartoja vis rečiau. Geresnis žaidėjų tobulėjimo sekimas, pasaulinis ir nuolatinis skautavimas lemia, kad talentai nelieka nepastebėti stipriųjų.

Tad matome, kad stiprieji tampa dar stipresni, o stipriausi tarp tų stipresnių dar galingesni. Ten, kur nėra subalansuoto pajamų paskirstymo tarp klubų, iškyla vienas arba keli itin galingi klubai, kuriuos pagauti mažiukams bus be galo sunku. O todėl futbolas tampa labiau nuspėjamas ir ne toks įdomus. Bent jau kova dėl nugalėtojų titulo. Tuomet lygos pasiūlo alternatyvias intrigas: stebėti kovą dėl vietų UEFA Čempionų lygoje bei išlikimo lygoje mūšius.

Penkių stipriausių lygų taškų skirtumas tarp nugalėtojų ir antrosios vietos ekipų (5-erių metų vidurkis)