Nuo 2014-ųjų Buenos Airių „River Plate“ treniruojantis Marcelo Gallardo turi tokį CV, kuriam turėtų neatsispirti dauguma, jei ne visi, elitiniai Europos futbolo klubai.
Dabartines pareigas jis eina jau septynerius metus ir per tiek laiko jau spėjo įrodyti, jog yra ne vienadienė žvaigždė. Marcelo įrodė, jog puikiai dorojasi su spaudimu ir didžiausiais lūkesčiais. Jis įrodė, kad gali sėkmingai laviruoti tarp politinių srovių, kurios sūkuriuoja bet kuriame dideliame klube. Jis išmoko dirbti ir su ribotu biudžetu.
O svarbiausia, kad M.Gallardo yra laimintis treneris. Vėl ir vėl. „River Plate“ klubui argentinietis surinko tuziną svarbiausių trofėjų. Treneris laimėjo dvi „Copa Libertadores“ taures ir per dvi minutes liko per plauką nuo trečiosios. Vienas pirmtakų Buenos Airių klube Ramonas Díazas yra pavadinęs Marcelo geriausiu treneriu komandos istorijoje.
Taigi nesunku suprasti, kodėl Gallardo pavardė dažnai siejama su Europos klubinio futbolo sunkiasvoriais. Bene dažniausiai pastaraisiais metais linksniuotas „Barcelona“ pavadinimas. Katalonai visai neseniai po 14 mėnesių kančios nusprendė nutraukti bendradarbiavimą su Ronaldu Koemanu ir galiausiai iš Kataro susigrąžino legendą Xavi.
O spekuliacijos apie M.Gallardo ir vėl liko tik spekuliacijomis.
Ar tai stebina? Ne. Per pastarąjį dešimtmetį net keli Europos futbolo grandai savo treneriais paskyrė asmenis, kurie prieš tai nebuvo absoliučiai nieko įrodę šalia aikštės.
Kai kurie iš jų labai sėkmingai dirbo – Zinedine'as Zidane'as per trejus metus su Madrido „Real“ laimėjo tris Čempionų lygos trofėjus, nors tai jam buvo pirmasis trenerio darbas.
Buvo ir priešingų pavyzdžių – Andrea Pirlo paskirtas Turino „Juventus“ vairininku praėjus vos trims savaitėms po to, kai pradėjo vadovauti klubo jaunimo (iki 23 metų) komandai. Iki tol Andrea nebuvo vadovavęs komandai oficialiose rungtynėse, debiutinį sezoną sudegė ir buvo atleistas. Frankas Lampardas šiek tiek ilgiau išsilaikė Londono „Chelsea“ klube, o Ole Gunnaras Solskjaeras vis dar vargsta su „Manchester United“.
Kodėl net patys didžiausi klubai rizikuoja ir renkasi klubo legendas, užuot statę savo žetoną ant patikrinto ir savo vertę įrodžiusio trenerio?
