Legenda byloja, kad šiomis dienomis laisvę simbolizuojančias spalvas populiariausias Argentinos klubas gavo praėjusio šimtmečio pradžioje, kai dokuose dirbę komandos krikštatėviai uoste priėmė iš Švedijos atplaukusį laivą.
Būtent šios šalies vėliavos spalvos skurdaus Buenos Airių pietinio rajono gyventojų kasdienybę pakeitė visiems laikams. Tai – tas spalvų derinys, su kuriuo tikrasis Los Xeneizes gimsta, keliasi, gula ir miršta.
Kai prieš kelias savaites La Bokos pakrantėje įkurtame „Colón Fábrica“ buvo rodomas Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ nuskynęs lietuvių opera-performansas „Saulė ir jūra“, duodamos interviu argentiniečiams menininkės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė netgi pastebėjo, kad originalaus libreto eilutė Today they have raised the red and yellow flag up high pakeista į Today they have raised the BLUE and yellow flag up high tikrai ne dėl populiariausio Buenos Airių klubo, bet norint atkreipti dėmesį į geopolitinius skaudulius Europoje.
Įprastą dieną La Boka atrodo kaip tipiški turistų spąstai. Tango šokėjai su kostiumų spinta vilioja praeivius pozuoti nuotraukoms, ant gatvių kampų stovi plastikiniai popiežiaus Pranciškaus atvaizdai, o į Diego Maradoną panašus vyras vaikšto rankoje laikydamas miniatiūrinę FIFA pasaulio taurės kopiją.
Kai mane vežęs autobusas atvažiuoja prie „Geltonojo namo“, arba Casa Amarilla, aistros aplinkinėse gatvėse jau kunkuliuoja per kraštus. Iš nešiojamo stereogarsiakalbio skambanti muzika, dūmų kamuoliai, besiveržiantys iš milžiniškų kepsninių, kurias vietiniai vadina parrilla, aplink grilius išsibarstę sirgaliai pliumpina alų iš litrinių butelių.
Aplinkiniai namai, parduotuvės, įmonių iškabos ir žibintų stulpai, esantys šalia stadiono, nudažyti mėlyna ir geltona spalvomis.
Čia yra šių vyrų namai, kaip namuose jie ir jaučiasi. Casa Amarilla kadaise buvo istorinė Buenos Airių geležinkelio stotis, o dabar šioje teritorijoje įkurta „Boca Juniors“ treniruočių aikštė.
Išalkusiems gatvės prekeiviai bruka choripaną (sumuštinis su kiaulienos dešra) ar šio tamsesnį brolį dvynį morcipaną (sumuštinis su kraujine dešra).
Virš pasenusių namų stogų stūkso Buenos Airių futbolo šventovė.
„La Bombonera“ – už kiek daugiau nei kilometro, tačiau rungtynių dieną šventinėmis nuotaikomis gyvena visa apylinkė – tiek iš antrame aukšte atvertų langinių pro ant virvės sukabintus skalbinius procesus smalsiai stebinti močiutė, tiek ant ištrupėjusio šaligatvio lūkuriuojanti jaunuolių grupelė, tiek smarkiai tatuiruoti ir po keliolika valandų per savaitę treniruoklių salėje praleidžiantys plikagalviai.
1938-aisiais pradėta statyti „La Bombonera“, kaip ir visi to meto stadionai, turi bilietų pardavimo langelius, tačiau šie tvirtai užverti, kai kurie sutrupėjusiais dažais bei pablukę ir jau daugybę metų neatlieka tiesioginės savo funkcijos.
Realybė tokia, jog patekti į „Boca Juniors“ namų rungtynes su viešoje prekyboje įsigytu bilietu – misija neįmanoma.
Situacijos nepalengvino net ir tai, jog prieš keletą metų dėl nuolat kildavusių neramumų ir riaušių Argentinos stadionuose sirgaliams buvo uždrausta lankytis išvykos rungtynėse.
Maždaug prieš dešimtmetį didžioji dalis bilietų platinimo buvo perleista didžiausioms sirgalių grupėms. Sezoninius bilietus gali įsigyti tik „Boca Juniors“ nariai, kurie turi užsiregistruoti į specialius sąrašus ir laimingos akimirkos turi laukti net iki 6 metų.
Todėl, kaip ir daug kas Argentinoje, tikroji prekyba vyksta antrinėje rinkoje. Kone visą bilietų prekybą kontroliuoja barra brava – „La número 12“ arba „La doce“.
| „La 12“ (dvyliktas žaidėjas) pavadinimas, kuriuo žinomi aktyviausi „Boca Juniors“ gerbėjai, gimė 1925-aisiais per klubo viešnagę Europoje. Tuomet kartu su komanda keliavo pasiturintis sirgalius Victoriano Caffarena. Jo šeima finansavo didžiąją dalį klubo kelionės, o pats vyras užmezgė šiltus santykius su žaidėjais, kurie jį pavadino „Žaidėju Nr.12“. Sugrįžus į Argentiną V.Caffarenas tapo tokia pačia įžymybe kaip ir „Boca Juniors“ žaidėjai. |
Barra brava Argentinos klubinio futbolo pasaulyje užima išskirtinį vaidmenį. Tai nemažai nusikalstamos veiklos požymių turinčios organizacijos, kurios yra neatsiejama vietos klubų dalis. „La doce“ gaujos nariai yra ne kartą kaltinti užpuolimais, narkotikų platinimu ir prekyba, turto prievartavimu, net žmogžudystėmis.
Būtent šios grupuotės yra atsakingos už automobilių aikštelių aplink stadioną bilietavimą, už kosmines sumas perpardavinėja rungtynių bilietus antrinėje rinkoje, iš klubo vadovybės yra išsireikalavę solidžių komisinių, jei į Europą yra parduodamas vienas ar kitas talentas.
Grupuotės įtaka tokia didelė, kad klubo vadovai yra įsipareigoję apmokėti narių keliones su komanda į užsienio šalis, jai nuolat skiria atskirą eilutę savo metiniuose biudžetuose. O jei fanų reikalavimai nebus įvykdyti, gresia smurtas ar net klubo vadovų nušalinimas nuo pareigų.
Taigi įsigyti bilietą į „Boca Juniors“ namų rungtynes netgi per populiariąją bilietų pardavimo antrinės rinkos platformą „Viagogo“ yra sudėtinga. Lotynų Amerikos futbole sukčiavimo praktika giliai įsišaknijusi – rinkoje daugybė padirbtų bilietų, neretai pasitaiko atvejų, kai bilietas paskutinę dieną yra „atšaukiamas“.
Tačiau sezoninių abonementų savininkai ar tie patys barra brava tikrai nesilanko kiekviename mače. Grupuotė yra sudariusi sutartis su viešbučiais, turizmo agentūromis ar brokeriais, kurie siūlo šią nario kortelę „pasiskolinti“ vienerioms rungtynėms.
Rungtynių dieną prie stadiono pasitaiko net ir tokių atvejų, kai riebiai susimokėjęs atvykėlis barra brava nario yra atvedamas prie bilietus tikrinančio stiuardo. O šis sutartinai linkteli galvą ir liepia šokti per turniketą.
Tokia praktika stipriai išaugina bilieto kainą. Procentą prisideda tarpininkas, procentą pats bilieto savininkas, o galiausiai už viską sumoka turistas.
Šiuo metu bilietas į rungtynes „La Bombanera“ kainuoja nuo 160 iki 400 JAV dolerių. Ant plastikinės kortelės, su kuria man pavyko patekti į „Boca Juniors“ mačą su Kordobos „Instituto“, parašyta 2900 pesų (mokant grynais – apie 7,2 euro). Toks ir skirtumas.
Priešais policijos barikadas nusidriekia futbolo sirgalių vilkstinė. Atrodo, kad ten kažkur priekyje verda aktyvus gyvenimas. Ateina ir mano eilė, stoju į akistatą su policijos pareigūnu, iškeliu rankas, esu skrupulingai apieškomas. Praėjus pro patikros punktą – susitikimas su minią valdančiais policijos raiteliais. Šalmuoti tvarkos sergėtojai įspėja nefilmuoti ir nefotografuoti.
Stadiono sienas puošia didžiulės freskos, vaizduojančios La Bokos gyvenimą: sunkų darbą, tango ir neblėstančią „Boca Juniors“ šlovę.
Nors šis sezonas prasidėjo labai sunkiai ir komanda tūno tik 28 ekipų rikiuotės viduryje, ženklų, jog „Boca Juniors“ yra dabartinis Argentinos čempionas – daug.
Būgnų dundėjimas ir dešimčių tūkstančių vieningas choras sutankina prašalaičio pulsą. Prasilenkiant su ilga riaušių policijos eile, pro turniketus patenki į mėlyną betoninį „urvą“, tvoskiantį šlapimu ir dūmais.
Šypteliu prisiminęs, jog „La Bombonera“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „šokolado plytelę“. Tokią pravardę Alberto José Armando stadionas gavo dėl savo unikalios formos – vienoje aikštės pusėje esančios „plokščios“ tribūnos.
Neįprastas architektūrinis sprendimas buvo pasirinktas neatsitiktinai, mat tik tokiu būdu buvo galima įsprausti stadioną į tankiai apgyvendintą La Bokos rajoną. Nieko keisto, kad ir „La Bombonera“ aikštė yra minimalaus dydžio, kurio reikalauja FIFA taisyklės – 105x68 m.
Užtat sirgaliams kurti savo pasirodymus čia yra tikras rojus – dėl neįprastos stadiono formos ir stačios „sienos“ stadionas pasižymi puikia akustika.
Betoniniais laiptais risnoju į viršų ir su minia pagaliau iškylu į dienos šviesą. Iki mačo liko dar daugiau nei valanda, bet stadionas jau yra pasiruošęs.
Tigre, San Martin, Puerto Madero – akį traukia didžiulės vėliavos su kaimyninių rajonų ir kvartalų pavadinimais.
Futbolo dievas Diego Maradona, rezultatyviausias visų laikų „Boca“ futbolininkas Martinas Palermo, dabartinis futbolo padalinio prezidentas Juanas Románas Riquelme – klubo ir Argentinos futbolo ikonų siluetai plevėsuoja stipriai įelektrintose tribūnose.
„La doce“ kiekvieno mačo pradžioje surengia savo spektaklį. Į savo tuščią sektorių įžengia stipriai pavėlavę, kai rungtynės jau būna prasidėjusios. Barra bravas niekada neateina anksčiau už savo komandą.
Į aikštę krinta ilgos apskaitos juostos ir tualetinio popieriaus ritinėliai, kurie padengia nepriekaištingai nupjautą veją. Vartininkai uoliai šalina popierių iš savo baudos aikštelių – tradicija, be kurios čia neprasideda beveik jokios rungtynės.
Virš aikštės sprogsta fejerverkai, iškeltose jaunų vyrų rankose dega signalinės raketos.
Apsilankyti vietos futbolo rungtynėse verta vien dėl vaizdų, kuriuos gali išvysti tik Pietų Amerikoje. Pavyzdžiui, vienas kitas senjoras į rungtynes atkeliauja su savo ne pirmos jaunystės radijo imtuvu ir spaudžia jį prie ausies kaip maži berniukai kriaukles.
Teisėjams dirbti tokiame aistrų katile nėra lengva. Dažnas jų sprendimas ne „Boca Juniors“ naudai tribūnose kaipmat palydimas skanduote Hijo de puta! (kalės vaikas). Atrodo, kad visų rungtynių metu smurto grėsmė tvyrote tvyro ore.
Juo labiau kad 12-ąją minutę šeimininkai praleidžia. Po septynių gauna ir antrą. 0:2...
Argentinietiškas įtūžis veržiasi per kraštus.
Jaučiuosi, lyg stovėčiau šalia kunkuliuojančio puodo, tačiau šalimais esantis argentinietis tik šypteli ir pastebi, kad prieš keletą metų, kai rungtynėse būdavo leidžiama lankytis varžovų komandos fanams, aistrų kildavo kur kas daugiau – varžovams keliant kampinius riaušių policija pakeltais skydais tiesiog saugodavo žaidėjus nuo monetų, baterijų, skreplių ir polietileninių maišelių su šlapimu lietaus.
Tiesa, policija su riaušių malšinimo įranga stadiono teritorijoje budi ir dabar, ugniagesiai yra pasiruošę žarnas. Jei bus karšta, jie atvėsins minią švelniai krintančiais purslais, jei bus smurtaujama – pavaišins stipresne srove.
O tuo tarpu per tribūnas ritasi pusnuogių prakaituotų vyrų kūnų banga.
Viskas pasikeičia, kai pirmojo kėlinio pabaigoje „Boca Juniors“ įmuša pirmąjį įvartį. Nepažįstami žmonės pradeda glėbesčiuotis, poros šventiškai pasibučiuoja. Mažamečius vaikus tėvai kelia į viršų, o dalis sirgalių lipa ant spygliuota viela apraizgytų tvorų ir triumfuoja.
Policija ramiai stebi, kol vaikinai pavargsta, o tada nesunkiai juos nustumia atgal į minią.
Įvarčio kulminacija futbole – viena gražiausių ir sprogstamiausių akimirkų, kuriomis gali pasigirti sportas. Buenos Airėse ši patirtis išvis unikali.
Rungtynės baigiasi, „Boca“ pralaimi 2:3, teisėjai aikštę palieka su specialia palyda.
Minia pikta ir reikalauja trenerio Hugo Ibarra galvos. Taip toliau tęstis negali.
49-erių buvęs dešinysis gynėjas apatiškai žvelgia į iki skausmo pažįstamą „La Bombanera“ aikštę, kurioje su „Boca“ kadaise iškovojo 15 titulų.
Per dilbį permestas juodas švarkas, lėtas žingsnis – strategas supranta, kad tai yra pabaiga.
Neilgai trukus keturioliktą vietą tarp 28 komandų Argentinos čempionate užimantis klubas praneša, jog H.Ibarra atleidžiamas.
„Boca Juniors“ pradeda naujo trenerio paieškas. Vietos žurnalistai raitojasi rankoves ir imasi darbo prognozuodami, kas bus naujasis klubo gelbėtojas.
Po H.Ibarra atleidimo komandos vairas buvo siūlomas žinomam Argentinos futbolo treneriui Gerardo „Tatai“ Martino, bet jis atsisakė. Komandą laikinai perėmė asistentu iki šios dirbęs Mariano Herrónas. Su naujuoju treneriu „Boca“ laimėjo Buenos Airių derbį svečiuose prieš „Barracas Central“ (3:0) ir šiuo metu Argentinos čempionate užima vienuoliktą vietą, nuo pirmaujančio savo nuožmiausio priešininko „River Plate“ atsilikdami 7 taškais.
