Edviną Gertmoną ir Tomislavą Duką praėjusiame sezone treniravęs M.Tamulionis praeityje pats žengė profesionalaus futbolininko keliu. Jis atstovavo „FC Vilniaus“, Vilniaus „Vėtros“, Kauno „Atleto“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandoms, bet galiausiai padėjo tašką karjeroje dėl sveikatos problemų.
Neilgai trukęs, M.Tamulionis pasuko į vartininkų treniravimą. Kelias prasidėjo 2019-aisiais „Panevėžyje“, tačiau šiame klube jaunas treneris neužsibuvo.
„Ten pabuvau labai trumpai – tik mėnesį. Tuomet atėjo „Žalgiris“, o kai „Žalgiris“ pasiūlo, pats supranti... Teko išeiti, išsiprašyti. Neturėjau sutarties, tad buvo viskas paprasčiau. Išvykau į Vilnių, esu labai dėkingas Deividui Šemberui, Deividui Česnauskiui už tai. Jie manimi tada patikėjo, nors buvau niekam nežinomas žmogus iš vaikų futbolo. Kelias nuo tada buvo super. Keleri metai darbo, mokymosi. Užaugau „Žalgiryje“ stipriai“, – 15min pasakojo M.Tamulionis.
Nors Lietuvos čempionų gretose vieta atrodo šilta, asmeninių išbandymų trauka buvo stipri.
M.Tamulionis galiausiai sukirto rankomis su „CD Universidad Católica“ klubu. Vilnių teko iškeisti į beveik 3 km virš jūros lygio esančią Ekvadoro sostinę Kitą, čempioną „Žalgirį“ – į bronzinį Ekvadoro čempionato prizininką.
„Darbo labai daug, pasirengimas sezonui, bet viskas labai įdomu, viskas daroma labai profesionaliai, – pasakojo M.Tamulionis. – Turime platų spektrą, ką galime panaudoti, kalbant apie žmones, aikštes, inventorių. Ko reikia, viską gauni. Kai Lietuvoje esi įpratęs neturėti nieko, tai kiek visko duoda, atrodo labai daug.
Aikštės, vartininkų trenerio asistentas, analitikas, fizinio rengimo treneris, dronas treniruotėse. Ko tik reikia, viskas čia yra. Labai kaifuoju nuo visko. Treneriui tereikia ateiti į darbą, dirbti ir tik į tai koncentruotis be pašalinių politinių, administracinių niuansų.“
– Kas nutiko tais 2019-aisiais, kad vos po mėnesio „Panevėžyje“ jus pakvietė „Žalgiris“?
– Labai sėkmingai sukrito kortos. Išėjau į „Panevėžį“, o tuomet Audrius Paškevičius paliko „Žalgirį“. Jis mane rekomendavo, minėjo ir dar keletą pavardžių. „Žalgiris“ buvo prieš pat Europos kovų startą, norėjo greitai surasti trenerį, gal pagalvojo, kad vis tiek savas, dirbęs „Žalgiriečio“ akademijoje.
Pasikvietė jie mane pokalbiui, aš visas šaltu prakaitu išmuštas, sėdi priešais D.Šemberas, D.Česnauskis, o aš drebu visas. Klausia: „Ar tu norėtum?“
Aš kosmose kažkokiam (juokiasi). Tik tada nuvykau į Panevėžį, ten draugiškai atsisveikinau su visais, jie mane gražiai išleido, nebuvo jokių pykčių.
– „Žalgirio“ išvykų metu teko matyti, kad aktyviai buvo sprendžiamos užduotys „Duolingo“ kalbų mokymosi programėlėje. Kiek laiko buvo ruošiamasi šiam žingsniui?
– Ruošiausi mintyse apie dvejus metus, bet stipriau pradėjau likus pusantrų metų – 2021-ųjų vasarą. Baigėsi Europa, galvojau, kad reikia bandyti ką nors kito.
Pradėjau kalbėtis su žmonėmis, plėsti kontaktus, domėtis, ko man reikėtų, kas turėtų įvykti. Dar labai seniai dalyvavau seminare, ten susipažinau su Jurijumi, kuris dabar dirba „New York Red Bull“. Žiemą atostogavau, jis paskambino, pasakė, kad yra variantas Ekvadore. Klausė, ar mane domina, atsakiau, kad „žiauriai domina“. Jis mane suvedė su savo pažįstamu, buvau darbo pokalbyje.
Viskas buvo gerai, jie manęs norėjo, klubas tik buvo kitas nei dabar. Tuomet bandžiau kalbėtis su „Žalgiriu“. Iš pradžių sakė, kad išleis su išpirka. Man tai tiko. Pasiruošiau, kiek galiu tos išpirkos pats sumokėti.
Tada paskambino po savaitės ir pasakė: „Ne, turi kontraktą ir neišeisi“.
Yra, kaip yra. Jie turi teisę taip elgtis, aš turiu sutartį, kurią pats pasirašiau. Iš esmės jie galėjo taip pasielgti. Kiti metai buvo fantastiniai komandai, man pačiam. Gal ir galim sakyti, kad teisingas sprendimas buvo manęs neišleisti. Aišku, neišleido iš savanaudiškų paskatų, bet kai žiūriu atgal, gal ir gerai viskas susiklostė.
Mano turėtas kontaktas perėjo į kitą klubą, kuriame ir esu dabar, bendravau su juo visus metus, pradėjau intensyviau mokytis ispanų kalbos. Ryšys stiprėjo, mintys panašėjo. Aišku, daug ir sėkmės buvo.
Likus keliems mėnesiams iki sezono pabaigos, jis sakė, kad nori mane matyti čia, bet galbūt tik akademijoje. Mano tikslas ir svajonė buvo pirma komanda. Buvau pasiryžęs važiuoti bet kokiu atveju, tačiau tuomet pasikeitė trenerių štabas, atsilaisvino vieta. Tik vienas atsirado niuansas – turėjau „praeiti“ pokalbį su vyr. treneriu Igoriu Oca.
Problema ta, kad jis kalba tik ispaniškai. Tai tikriausiai buvo pats didžiausias iššūkis mano gyvenime. Kai ėjau į pokalbį, mano ispanų kalba buvo gana kebli, bet turiu puikų mokytoją. Prieš kiekvieną pokalbį su juo kalbėdavau, tad, sužinojęs apie laukiantį iššūkį, puoliau ruoštis, prisimokiau įmantrių sakinių. Pasirodžiau galiausiai tame pokalbyje ne idealiai, tačiau kažką jis pamatė ir pakvietė prisijungti.
– O pačiam ar nebuvo abejonių? Sezonas buvo nuostabus, o keliauti į nežinią per pusę pasaulio tikrai ne kiekvienas pasiryžtų. Kodėl vis dėlto buvo atsisveikinta su „Žalgiriu“?
– Kaip čia pasakyti diplomatiškiau... Papuoliau į vietą, kurioje būti visad norėjau – ten, kur futbolas yra pirmoje vietoje, kur žmonės mėgaujasi futbolu, kur yra daugiakultūrė erdvė. Čia viskas, ko norėjau.
Dabar esu fantastiškoje vietoje, treneris ispanas, o ispaniškas futbolas – detalės, aukščiausias lygis. Asistentas – argentinietis, žaidęs aukštame lygyje. Man, kaip lietuviui be vardo iš krepšinio šalies – fantastika.
Viską siurbiu į save, mokausi. „Žalgiryje“ buvo viskas labai gerai, bet... Sudėtinga kai kuriuos dalykus padaryti, ko nori jaunas treneris, ne viską gali išpildyti.
– Kokie, be ispanų kalbos, dar buvo reikalavimai, kuriuos kėlė treneris, klubas?
– Jaunimo ugdymas, visų pirma. Mano viena iš funkcijų yra kuruoti trenerius vartininkų akademijoje. Jiems buvo svarbu, kaip matau jų vietinį futbolą, jaunimą. Tam turėjau būti pasiruošęs, negalėjau sakyti, kad ekvadoriečiai blogi vartininkai ir viskas.
Ne, iškart sakiau, kad vietinis žaidėjas svarbiausias, o jei žais užsienietis, jis turi būti daug geresnis.
Tada treniruotės. Turiu daug vaizdo medžiagos, kuri jiems patiko, nes, kaip sakė, mano treniruotės yra „realios, žaidybinės“.
Treneris irgi turėjo savo žodį, nes taip, kalba yra svarbu, jis po mūsų pokalbio gal savaitę mąstė. Bet jis, kaip pasakė, mane ima ne dėl įgūdžių, ne dar kažko, o dėl to, kad esu tinkama asmenybė dirbti su juo. Ką jis tuo norėjo pasakyti? Sunku rasti atsakymą.
Štabe dabar matau, kad visi yra kažkiek panašūs į mane, šilti žmonės, paslaugūs. Gal tą jis pastebėjo ir tas jam tiko. Gal kitam būčiau per linksmas ar per draugiškas (juokiasi).
Apie tokius dalykus kaip CV kalbos nebuvo. Taip, gal nepamaišė, bet kad buvau Konferencijų lygos komandoje – nelabai kas į tai žiūrėjo.
– Kalbant apie patį „CD Universidad Católica“. Koks tai klubas, kiek didelė yra sirgalių bazė?
– Klubo istorija gana ilga, iš pradžių tai buvo universitetinė komanda, vėliau perėjo į aukščiausią lygą. Kažkiek tai katalikiškos krypties klubas, bet nėra, kad tai labai jaustųsi. Tiesa, prieš kiekvieną treniruotę visi sustoja ratu, meldžiasi, dėkoja už maistą, galimybę žaisti futbolą, prašo pagalbos skurstantiems. Bet tai vyksta kiekviename Ekvadoro klube. Žmonės čia labai rimtai žiūri į tikėjimą.
Pagal biudžetą šis klubas yra 5–6 Ekvadore, jie patys save laiko kukliu klubu, bet turi viską: aikštes, apgyvendinimą jaunimui, virtuvę, biurus, kelias aikštes šiek tiek toliau nuo bazės.
Sirgalių čia nėra daug, bet kiti klubai turi daug daugiau. Save „Universidad Católica“ pristato gana kukliai, nors rezultatai nėra blogi. Kuriama sistema, kad klubas po kurio laiko pats save išlaikytų ir nereikėtų papildomų investicijų. Kiek man žinoma, savininkas yra vieno iš bankų svarbus asmuo.
Akademijoje, pavyzdžiui, yra dar keturi treneriai, kuriuos aš galėčiau, reikalui esant, pasikviesti į pagalbą.
Kas mane nustebino, tai požiūris į trenerį iš užsienio šioje šalyje. Pirmoje vietoje Dievas, antroje futbolas, trečioje – treneris. Jei esi pirmos komandos treneris, tą iškart jauti. Visi eina, sveikinasi, vaikai bėgioja pas tave, žiūri visi išpūtę akis. Iš jaunimo sektoriaus atėję treneriai rodo didžiulę pagarbą. Kartais net nemalonu, nes ateina 50-ties treneris ir tau lankstosi... Nesmagu. Bet mane įspėjo, kad, jei būčiau pažemintas į akademiją, tą iškart pajusčiau ir hierarchinėje sistemoje.
– Žinoma, dar tik vyksta pasirengimas sezonui, bet rengiasi dabar ir „Žalgiris“. Tad jei „Žalgiris“ ir „Universidad Católica“ susitiktų ikisezoninėse rungtynėse dabar, ką matytume aikštėje?
– Būtų žiauriai įdomu. Sunku pasakyti, nes futbolas labai skirtingas. Čia individualus meistriškumas labai svarbus, juo „Žalgirį“ lenktume stipriai. Aišku, yra Vilniuje Gorobsovas, Buffas. Taip, jie turi gerą techninį parengimą, bet čia žaidėjai jį turi aukštesnio lygio.
Kalbant apie taktiką, sakyčiau, apylygė situacija, fiziškai – taip pat. Pas mus bandoma kompaktiškai gintis, atviri kraštai, skersi perdavimai, antri kamuoliai, įmetimai. Čia kitaip: daugiau žaidžiama aikštės viduriu, dažni ankstyvi tolimi perdavimai, bet jie kiek kitokie – iš vidurio zonų.
Pradžioje net ir treniruoti pradėjau vienaip, dabar žiūriu, kad man reikia kai kuriuos dalykus keisti. Ką dariau Lietuvoje, čia gali būti ir ne visai reikalinga, ir ne visai čia žaidėjai tam pasiruošę. Vartininkai čia labai gerai žaidžia kojomis, ant linijos. Atrodo, kad čia vartininkai labai talentingi.
Kitas dalykas – atsidavimas treniruotėse. Lietuvoje dirbome, viskas buvo gerai, bet tai darbas. Čia futbolas – žaidimas. Labai dažnai būna, kad kalame kokias 40 minučių labai intensyviai, o vartininkas su šypsena. Negaliu net patikėti, galvoju, kad gal ką nors labai juokingo pasakiau. O čia tas normalu.
– Dabar tenka dirbti su vietiniais vartininkais, „Žalgiryje“ buvo E.Gertmonas. Jei dabar reikėtų rinktis, į vartus stotų E.Gertmonas ar kuris nors iš dabartinių auklėtinių?
– Jei galėčiau rinktis, imčiau Gertmoną. Čia faktas. Visų pirma, jį labai gerai pažįstu, žinau, ko iš jo laukti, tikėtis. Jis turi ultrastiprių savybių, kurios yra fantastiškos. Kaip jis prisitaikytų tokiame futbole – čia klausimas. Čia aukšti reikalavimai žaidimui kojomis. Ne tik žaisti kojomis reikia, nes Gertma tikrai tą sugeba, bet gal jis nenorėtų tiek rizikuoti, kiek čia prašoma. Jis nelinkęs rizikuoti, kas tiko „Žalgiriui“, dėl to ir neturėjome problemų vartuose.
Ekvadore rizikos prisiimamos. Pirmas keletą savaičių daug kalbėjausi su vyr. treneriu, diskutavome, klausiau, ar mes tikrai taip darysime, tiek rizikų prisiimame? Jis sakė, kad taip. Tad ir man pačiam perlipti reikia per save. Klausimas, kaip tai pavyktų žaidėjui.
– Žvelgiant atgal į „Žalgirio“ sezoną 2022-aisiais, jis buvo fantastiškas, daug kalbama apie E.Gertmono indėlį. Kiek sėkmės paties akimis lėmė geras jo žaidimas?
– Populiariai sakant, vartininkas labai daug atnešė. Gertma buvo figūra, to nenuneigsi, bet negalima neįvertinti ir komandos. Mes vartuose ir esame tam, kad juos gintume, turime daryti savo darbą. Jei tik gintume vartus, o puolėjai nemuštų – rezultato nebūtų. Taip, Gertma buvo vienas lyderių, man pačiam buvo garbė su juo dirbti, bet nenurašykim tokių žaidėjų kaip Gorobsovas, Ourega, Oyewusi – jie tempė komandą, mušė įvarčius. Mes darėme savo darbą, kai jį daryti reikėjo.
– Pačiam teko matyti E.Gertmono tobulėjimą. Kaip manote, kas leido jam pakilti tiek, kad dabar jam prognozuojamas geriausio 2022-ųjų Lietuvos futbolininko titulas?
– To klausimo ir pats savęs klausiu dažnai. Gal keistai skambės, bet prie to daug prisidėjo Duka. Jis puikiai atliko antro vartininko vaidmenį, nekaišiojo pagalių, nebuvo jokių pykčių, povandeninių srovių. Bendra vartininkų kompanija buvo stipri, tas labai padėjo Gertmonui, kuris tokiu atveju nejautė bereikalingo spaudimo. Čia gal net pagrindinė priežastis.
Kitas dalykas – Gertmono atvirumas. Jis visada man pasakydavo, kaip nori dirbti, ką nori patobulinti, daug kalbėjomės. Man tiesiog reikėjo daryti savo darbą, netrukdyti per daug, nelįsti su bereikalingomis diskusijomis, komentarais. Tą mes darėm ir tai buvo geriausi metai, labai daug per juos išmokau.
– O ar nenustebino, kad E.Gertmonas po tokio sezono nepakėlė sparnų ir neišvyko rungtyniauti į užsienį?
– Kažkiek nustebino, bet jis geriau mato situaciją. Negali už jį spręsti, jis priima sprendimus. Sužais dar metus Europoje, gal bus dar geresnis sezonas. Tada sakysime, kad tas sprendimas labai teisingas.
