Prieš sezono pradžią „Palanga“ į savo gretas pasikvietė kelis užsieniečius ir tikėjosi, kad jie padės klubui lengviau tvarkytis A lygoje. Turbūt daugiausiai vilčių teikė garsusis Lukmanas Haruna, tačiau šis buvęs Nigerijos rinktinės žaidėjas vilčių nepateisino.
Visgi komandoje yra kitas užsienietis – Brice'as Goupy, kuris tapo pagrindiniu „Palangos“ žaidėju ir savo geru žaidimu prisideda prie to, kad „Palanga“ nebūtų paskutinėje vietoje.
Iš trečiosios Rumunijos lygos klubo Galacio „Metalosport“ atvykęs 23-ejų metų prancūzas šiame sezone sužaidė 15 rungtynių, pelnė 1 įvartį ir atliko 1 rezultatyvų perdavimą. Iš viso šiame sezone aikštėje jis praleido 989 minutes, o tai yra aštuntas rezultatas komandoje pagal sužaistas minutes.
Vienintelis kol kas B.Goupy įvartis buvo pergalingas, nes jo dėka „Palanga“ 1:0 įveikė „Trakai“ komandą gegužės mėnesio pradžioje.
Aukščiausioje Lietuvos lygoje dabar žaidžiantis prancūzas iki šios stotelės keliavo tikrai ilgai ir sunkiai. Atvirame interviu futbolininkas atskleidė, kad jis net keliems metams buvo sustabdęs futbolininko karjerą, jog galėtų išlaikyti savo draugę, tačiau nuo futbolo niekada nenutolo, o dabar Lietuvoje tęsia savo svajonę ir bando kopti į futbolo piramidės viršų.
B.Goupy taip pat pakalbėjo apie jau minėtą L.Haruną, apie patį „Palangos“ klubą ir apie tai, kokią Lietuvą jis įsivaizdavo prieš čia atvykdamas.
– Kokia yra tavo karjeros kelionė?
– Aš gimiau Versalyje, mano tėtis yra kamerūnietis, o mama – prancūzė. Kai buvau dvejų metų, mano šeima persikėlė gyventi į Kano regioną (Šiaurės Prancūziją), o ten aš žaidžiau už „Herouville-Saint-Clair“ ir kelis kitus mažus regiono klubus. Kai persikėliau į „Mondeville“ ekipą, pradėjau žaisti penktoje Prancūzijos lygoje (CFA2).. Po to persikėliau į pietinę šalies dalį. Ten žaidžiau jau ketvirtoje šalies lygoje (CFA) už „Balma“, o po to už „Toulon“ klubą. Tačiau problema buvo tai, kad aš neturėjau kontrakto ir negaudavau pinigų. Tuo metu turėjau draugę, todėl nusprendžiau pristabdyti savo karjerą ir nustojau žaisti. Įsidarbinau pardavimų sektoriuje…
– Tačiau tu vis dar tikėjai savimi ir tuo, kad gali žaisti futbolą?
– Žinojau, kad turiu tam reikiamų įgūdžių ir talentą. Futbolo nežaidžiau dvejus metus, bet vis dar tikėjau, kad man pavyks. Tada susipažinau su keliais agentais ir jų dėka sulaukiau progos save išbandyti Rumunijoje, kur pasirašiau sutartį su trečiosios lygos klubu „Metalosport“.
– Kokia tai buvo patirtis?
– Labai sunki. Klubas apmokėjo už mano būstą ir maitinimą, bet aš gaudavau labai mažą algą. Jų tikslas buvo mane užauginti, bet tai nebuvo lengva. Aš ten buvau vienintelis užsienietis, mažai kas kalbėjo angliškai. Pats futbolo lygis buvo tikrai žemas. Tiesa, lygoje žaidė „Otelul“ klubas, kuris anksčiau rungtyniavo aukščiausioje Rumunijos lygoje. Prieš jį žaisti buvo smagu, bet su visais kitais…
– O kaip gyvenimas Rumunijoje?
- Kaip ir sakiau, lengva nebuvo, bet pats Galacis yra labai gražus miestus, o pati Rumunija yra puiki šalis. Oro sąlygos ten tikrai geros, yra paplūdimių. Galiu pasakyti, kad tai vis tiek buvo gera patirtis.
– Ten ilgai visgi nelikai.
– Iš esmės ten praleidau tik keturis mėnesius. Kai atvykau, buvau traumuotas, todėl žaidžiau tik nuo spalio iki gruodžio ir sužaidžiau apie tuziną rungtynių. Kai palikau „Metalosport“, klubas turėjo didelių finansinių problemų ir šiuo metu jis neturi komandos.
– Iš Galacio į Palangą…
– Šis perėjimas įvyko tų pačių agentų, kurie mane atvedė į Rumuniją, dėka. Jie pažinojo trenerį Valdą Trakį, todėl atvykau čia į peržiūrą. Viskas susiklostė gerai ir aš pasirašiau sutartį. Finansinis atlygis čia taip pat žymiai geresnis nei Rumunijoje.
– Žiemos Rumunijoje ir Lietuvoje tikrai skiriasi.
– Siaubingai. Galacio mieste net žiemą būna pakankamai šilta, o čia temperatūra gali nukristi iki -25 laipsnių. Atvykus čia iš Rumunijos tai buvo labai didžiulė staigmena (juokiasi - aut. pastaba). Kažkodėl aš įsivaizdavau sugriuvusius kelius ir klestintį skurdą, bet taip visiškai nėra. Iš tikro, Lietuva yra labai europietiška šalis ir net daugiau nei Rumunija. Tai moderni valstybė, turi geras gyvenimo sąlygas ir čia nėra brangu.
– Palangoje tu taip pat nesi vienintelis prancūziškai kalbantis futbolininkas.
– Tikrai ne. Čia buvo Yvenas Moyo, bet jis nutraukė savo sutartį, nes jam čia nepatiko. Taip pat yra Wally Dioufas ir Lukmanas Haruna. Netgi treneris šiek tiek kalba prancūziškai, o visi kiti moka angliškai.
– Lukmanas Haruna tikrai garsus „Palangos“ žaidėjas.
– Taip. Kalbant atvirai, nežinau kaip jis atsidūrė čia. Jo CV yra tikrai įspūdingas – „Monaco“, Kijevo „Dinamo“ ir kiti klubai. Jis taip pat yra labai mielas žmogus, o futbolo lygio prasme jis čia yra geresnis už visus. Jis kalba prancūziškai, todėl tai viską man palengvina. Jis tikrai turi aukštą futbolo IQ. Šiuo metu jis žaidžia kiek mažiau, nes buvo traumuotas, bet, manau, kad greitai jis parodys, ko yra vertas.
– Pakalbėjime konkrečiau apie futbolą Palangoje. Koks jis ir ką dar mėgsti čia veikti?
– Tai pirmasis klubo sezonas A lygoje ir tikslas yra išlikti joje. Sezono startas mums buvo sunkus, bet mes žaidžiame vis geriau ir kodėl gi nepakovojus dėl vietos Europos lygos atrankoje? Kai čia atvykau ir dar buvo šalta, mes žaidėme ant dirbtinės dangos Klaipėdoje. Tai man leido susipažinti su belgu Anilu Koču, kuris žaidžia „Atlanto“ klube. Tai tikrai techniškas žaidėjas. Aš pats gyvenu Palangoje, o treneris ar kuris nors iš žaidėjų mane paimdavome ir mašina mes važiuodavome į Klaipėdą. Palangos mieste yra natūralios vejos danga, šalia jos turime persirengimo kambarius ir sporto salę. Mūsų palaikyti ateina šimtai sirgalių, o jų šiek tiek daugiau susirenka, kai žaidžiame derbio rungtynes prieš „Atlantą“.
Patys mes stengiamės žaisti futbolą ant žemės ir pripažinsiu, tai daryti yra daug lengviau kai aikštėje turime Lukmaną. Gynyboje turime Wally Dioufą, kuris atvyko iš „Leganes“ klubo ir žaidė Senegalo U-20 rinktinėje. Jis yra tikrai tvirtas gynėjas. Kaip ir minėjau, turime Lukmaną, o iš vietinių aukšto lygio žaidėjų išskirčiau Simoną Urbį, kuris jau buvo pakviestas į Lietuvos rinktinę.
Kalbant apie patį Palangos miestą, tai yra tikrai graži vieta, bet kiek maža, todėl dažnai su Wally Dioufu mes vykstame į Klaipėdą, kur yra daugiau veiksmo. Mano šeima atvyksta manęs aplankyti maždaug kas tris savaites. Skrydžiai iš Paryžiaus į Palangą trunka vos keturias valandas, todėl viskas yra gerai. Kitu laisvu metu aš žiūriu daug serialų…
– Lietuvos A lygoje žaidi prieš daug kitų komandų. Ką gali pasakyti apie jas?
– Šiuo metu „Sūduva“ yra nepavejama, bet aš manau, kad jie nežaidžia taip gerai. Tai yra tikrai atletiška ir gerai organizuota komanda, tačiau ji mėgsta žaisti ilgais perdavimais. Savo gretose jie turi labai technišką futbolininką iš Čilės Gersoną Acevedo. Prieš jį man teko žaisti tiesiogiai ir iš jo neįmanoma atimti kamuolio. Ten taip pat yra prancūzas Allasane N’Diaye, kuris yra labai kietas gynyboje.
Manau, kad komanda, kuri Lietuvoje žaidžia geriausią futbolą yra Vilniaus „Žalgiris“. Galbūt keista, nes rezultatai to neparodo. Iš jų man patinka prancūzas Jeremy Manzorro. Man teko žaisti prieš „Žalgirį“ ir buvo tikrai labai sunku. Jaučiau, kad mane nuolatos turiu žaisti prieš penkis žaidėjus. Tai buvo labai įsimintinas mačas.
„Trakų“ klube yra belgas Etienne'as Mukanya, kuris man paliko didelį įspūdį. Jis yra labai greitas ir galingas. Silpniausia komanda, sakyčiau, kad yra „Kauno Žalgiris“, apie juos sunku ką pasakyti. Manau, kad „Jonava“ ir Kauno „Stumbras“ žaidžia geriau. Tiesa, „Stumbro“ ekipa yra kiek keista. Ji turi daug portugalų, daug kitos tautybės žaidėjų, yra labai techniška komanda, bet jų rezultatai yra tikrai prasti.
– Pabaigai, kokią įsivaizduoji ateitį?
– Pamatysime. Žinau, kad manimi kai kas domisi, tačiau futbole viskas labai greitai keičiasi…
