Aritmetika – paprasta. Rusijoje žaidė ar žaidžia 14 Europos komandų. Nė viena jų nepralaimėjo visų trejų rungtynių, dešimt pateko į atkrintamąsias varžybas. Reiškia, čempionato standartus visos jos atitiko.
2026-aisiais, kai dabartinį 32 komandų formatą pakeis 48 valstybių rinktinių turnyras, Europa turės 16 vietų. Vienas papildomas bilietas – Italijai, kitas – Olandijai: jos į šių metų pirmenybes nepateko, bet tai labiau anomalija nei tendencija. Ypač italų atveju.
Be to, yra Velsas, Airija, Austrija, Turkija, Ukraina, Čekija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija ir kitos. Kurioje šio sąrašo vietoje turėtume būti mes?
Sakote, per aštuonerius metus daug gali pasikeisti? Šiltnamyje su pomidorais, o ne lietuviško futbolo ūkyje. Pomidorai noksta greičiau ir paprasčiau nei futbolininkai.
Sakote, per aštuonerius metus daug gali pasikeisti? Šiltnamyje su pomidorais, o ne lietuviško futbolo ūkyje.
Patikėkite, 2026-ieji bus metai, kai mes vėl ieškosime priežasčių, dėl kurių sergame už anglus, vokiečius, italus, brazilus, argentiniečius, portugalus, mažesnius net už mus islandus arba kokius vienkartinius futbolo pusdievius iš Rytų Timoro ar Pietų Sudano, o ne už savus. Menamos priežastys, tikėtina, bus tos pačios.
Pirma – juokinga: mes neturime stadiono. Realu, kad stadiono neturėsime ir tada, o betono griaučiai Šeškinės kalvose kada nors gal net pretenduos tapti vienu iš Trečiojo tūkstantmečio pasaulio stebuklų. Pasiteisinimas juokingas dėl to, kad joks stadionas, net pats prašmatniausias, neišmokys žaisti futbolo. Didžiausią šiuo metu areną pasaulyje turi Šiaurės Korėja, jei ką. Ir ką?
Antras pasiteisinimas – klaidingas: valstybė futbolui skiria per mažai pinigų. Jokioje šalyje, net ir Lietuvoje, futbolas nėra valstybės išlaikytinis. Jis, kaip ir bažnyčia, yra valstybė valstybėje. Lesykla Šveicarijoje pakankamai dosni bet kurios šalies futbolo bendruomenei.
Kaip kažkada sakė tuometis Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius, futbolui ne tiek svarbūs valstybės pinigai, kiek jos požiūris į futbolą. Pasakydavo žmogus kažką doro, nors padarydavo daug mažiau, bet šiuo aspektu jis nėra išskirtinis kol kas negausioje ir neproduktyvioje LFF prezidentų plejadoje.
Futbolo bendruomenės nusiskundimas Nr.3 – iš lempos lizdo išsuktas: dėl visko kaltas krepšinis. Krepšinis negali būti kaltas dėl to, kad sportiški vaikai nori jį žaisti, o tų vaikų tėvai į kiekvienas svarbesnes šalies rinktinės ar klubų rungtynes kaip į darbą vaikšto apsimuturiavę trispalve, Kauno „Žalgirio“ ar Vilniaus „Ryto“ atributika dabintais aprangos aksesuarais.
Tai reiškia tik tiek, kad krepšinio vadovai sugeba dirbti geriau už kitų sporto šakų vadybininkus. Pagarba krepšininkams – šiuo atveju ir nuo to, kuris futbolą mėgsta labiau nei krepšinį.
Ketvirta mūsų sirgalių išvada, pateisinanti rinktinės bejėgiškumą – ta, už kurią derėtų duoti per ausį: lietuviai negabūs futbolui. O Arminas Narbekovas? O Valdas Ivanauskas? O Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas? Tai, kad daugelį metų futbolo talentas Lietuvoje nuosekliai pražiopsomas arba – dar blogiau – sužlugdomas, turėtų būti pretenzija dabar veikiančiai sistemai. Tuo pačiu ir atsakymas į klausimą, kodėl mūsų nebus pasaulio pirmenybėse 2026-aisiais.
Ir penkta – turbūt universaliausia: esame per maža šalis, kad galėtume surinkti stiprią futbolo rinktinę. Ar tikrai?
Tai, kad daugelį metų futbolo talentas Lietuvoje nuosekliai pražiopsomas arba – dar blogiau – sužlugdomas, turėtų būti pretenzija dabar veikiančiai sistemai.
Belgija – Kroatija. Visai realus pasaulio čempionato finalo variantas. Dar prieš pirmenybių ketvirtfinalį neatrodė visiška utopija ir kitokios pusfinalio poros: Belgija – Urugvajus, Kroatija – Švedija. Belgija yra skaitlingiausia gyventojų skaičiumi tarp šių keturių šalių – jos pilietybę turi kiek daugiau nei 11 milijonų žmonių. Kroatija gyventojų milijonais Lietuvos beveik, o Urugvajus – visai nepranoksta.
Bet jie, kitaip nei mes, turi futbolą. Kodėl? Todėl, kad tai įmanoma. Įmanoma, bet tik tiems, kurie žino, ko nori, ir kruopščiai bei nuosekliai tikslo siekia ne vienerius metus.
2002 metais Belgija iškrito iš grupės Europos čempionate žaisdama namie. Nuo tada iki 2014-ųjų belgų nebuvo nė vienose žemyno ar pasaulio pirmenybėse. Prieš ketverius metus jie pasirodė Brazilijoje su dar jaunomis ir menkai apšaudytomis dabartinėmis žvaigždėmis – Edenu Hazard‘u, Kevinu De Bruyne, Romelu Lukaku.
Žvaigždės neatsirado iš niekur, didžiojo sprogimo virš Belgijos nebuvo. Šalis savo dabartinį futbolo žvaigždyną atrado ir išpuoselėjo pati.
Kelias viršūnės link prasidėjo 2006-aisiais, kai Belgijos futbolo federacijos techninis direktorius Michelis Sablonas pateikė savo viziją. Ją realizuojant su visais 34 profesionaliais šalies klubais buvo sutarta žaisti taktine schema 4-3-3, kuri tuo metu atrodė tinkamiausia rinktinei – tik prieš porą metų nacionalinės komandos treneris Roberto Martinezas pakeitė ją į 3-4-3, taikydamas taktiką prie dabartinių žaidėjų.
Belgai nustatė aiškius darbo su vaikais principus, kurių kertinis: svarbus ne rezultatas, svarbus tobulėjimas. Vaikus stengiamasi mokyti žaisti vienas prieš vieną, nebijoti to daryti. Į darbą buvo įtraukti Briuselio ir Leuveno universitetų mokslininkai, peržiūrėję pusantro tūkstančio įvairaus lygio ir įvairių amžiaus grupių rungtynių vaizdo įrašų bei pateikusių savo išvadas visais įmanomais klausimais. Pasak M.Sablono: „Mums nieko niekam nebereikėjo įrodinėti, mes turėjome skaičius“.
Belgų mokslas nustatė, kad treniruotėse vaikams geriausia žaisti du prieš du, penki prieš penkis, arba aštuoni prieš aštuonis, nes šie formatai geriausiai lavina driblingo ir kamuolio perdavimo įgūdžius. Jaunoji talentų banga ateities pergalėms pradėta rengti ne tik klubuose, kuriems teko pagrindinė federacijos programos vykdymo našta, bet ir aštuoniose įkurtose regioninėse mokyklose.
Treniruotės federacijos mokyklose negriauna jaunųjų futbolininkų dienotvarkės. Į treniruotes jie renkasi rytais prieš pamokas, o vakare treniruojasi klubuose. Rezultatai – stulbinami: ši sistema Belgijai davė Thibaut Courtois, K.De Bruyne, Axelį Witselį, Nacerą Chadli, Driesą Mertensą.
Klubuose irgi rodoma iniciatyva. Briuselio „Anderlecht“ savo jaunimui triskart per savaitę rengia valandos trukmės treniruotes, kurios skirtos tik kamuolio valdymo technikos tobulinimui. Sako, tos treniruotės į dabartines aukštumas padėjo iškilti R.Lukaku. „Jis visada buvo stiprus ir greitas, bet turėjome šį brangakmenį gerokai pašlifuoti“, – prisiminė „Anderlecht“ jaunimo futbolo direktorius Jeanas Kindermansas.
Prieš 12 metų Belgija turėjo rinktinę, savo stilistika panašią į Lietuvos. Mediniai, kaip sako patys futbolininkai.
„Anderlecht“ taip pat nusprendė nepaisyti federacijos rekomendacijų ir savo vaikų iki 14 metų komandas leidžia į aikštę schema 3-4-3. Pasak J.Kindermanso, tikslas – paprastas: kai komanda pajėgi laikyti kamuolį 70 procentų laiko, keturi gynėjai gali jaustis ramiai, o klubas nenori, kad jaunimas augtų tokioje komforto zonoje, todėl gynybos grandyje paliekami tik trys žaidėjai.
Sistema veikia. Prieš 12 metų Belgija turėjo rinktinę, savo stilistika panašią į Lietuvos. Jie buvo fiziškai stiprūs, drausmingi, bet ribotų techninių galimybių. Mediniai, kaip sako patys futbolininkai. Dabar jie degina pasaulio futbolo gazonus žudančiais K.De Bruyne‘s perdavimais ir virtuoziškais E.Hazard‘o viražais su kamuoliu. Tikslas pasiektas, nors M.Sablonui ir jo bendraminčiams ne vienerius metus teko kariauti nesibaigiančius karus su kritikais, kai rinktinė aukojo rezultatą dėl ateities vizijos net oficialiose rungtynėse.
Aišku, kad belgiško kelio milimetro tikslumu nepakartosi. Tiems, kurie yra futbolo akligatvyje – gerai, sakykime tiesiau – Lietuvai – įkvepiančiu pavyzdžiu gali tapti ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, Islandija.
Vos 330 tūkstančių gyventojų turinčios vulkaninės kilmės salos komanda žaidė šiame pasaulio čempionate, o per „Euro-2016“ prieš dvejus metus išgrūdo namo Angliją ir užėmė jos vietą ketvirtfinalyje. Nuo 133-iosios vietos FIFA reitinge 2010-aisiais šalis šoktelėjo iki dabartinės 22-os.
O prasidėjo viskas prieš daugiau nei dešimtmetį valstybės parengta programa, kurioje sportui buvo numatytas svarbus vaidmuo kovojant su visuomenės piktžaizdėmis – depresija, alkoholizmu, savižudybėmis. Viso to šalyje, virš kurios dangus didesnę metų dalį tik šiek tiek šviesesnis nei tas, kuris virš Mordoro, buvo daug.
Islandai prisistatė dengtų futbolo maniežų, kuriuose dabar gyvenimas kunkuliuoja nuo aušros iki aušros. Jie siunčia nesenkantį trenerių srautą įgyti išsilavinimo užsienyje – jau 2016-aisiais Islandija turėjo 400 trenerių su UEFA B licencijomis – be jų, beje, šalyje negalima net dešimtmečių vaikų komandų treniruoti.
Taip, Islandija neturi tokių kamuolio burtininkų, kokių pilna Belgijos rinktinė. Bet jie turi idealią vaikų atrankos ir rengimo sistemą, kurios viršūnė – futbolo akademija Breidablike. Jie turi tokį pat dengtą futbolo angarą, kokių Lietuvoje yra tik du, Vilniuje ir Marijampolėje, net Selfose, kuriame gyvena vos 6500 žmonių.
Turime tik vis didėjančią sąskaitą už betono griaučių išlaikymą sostinės viduryje. Bet svarbiausia – nėra vizijos ir valios imtis revoliucinių sprendimų.
Žodžiu, dar viena sėkmės istorija. Šiais laikais jų rasti ir perskaityti galima krūvas. Tikėtina, kad Lietuvos futbolo vadovai patys jas puikiai žino. Bet perskaityti ir sužinoti nepakanka. Reikia ne žinoti, o daryti.
Islandai mėgsta sakyti: turėk tai, ko tau reikia, ir neturėk, ko nereikia. Jų futbolas turi tai, ko reikia, nes jie žino, ko reikia futbolui.
Lietuva to, ko reikia, neturi. Aikščių per mažai, vaikų rengimas daugeliu atveju, ypač provincijoje, vis dar murdosi XX šimtmečio idėjų prieblandoje, Futbolo akademija kažin ar žino, ko pati iš savęs nori ir kam yra reikalinga. Gerai, dar ir stadiono neturime. Turime tik vis didėjančią sąskaitą už betono griaučių išlaikymą sostinės viduryje. Bet svarbiausia – nėra vizijos ir valios imtis revoliucinių sprendimų.
Buvęs Belgijos rinktinės žaidėjas Carlas Hoefkensas, per pasaulio čempionatą paklaustas apie savo šalies futbolo ateitį, tvirtai pareiškė: Belgija turi žaidėjų dešimčiai metų į priekį. Lietuvoje – priešingai: mes neturime žaidėjų dešimčiai metų į priekį. Žodis „neturime“ šiuo atveju nereiškia, kad žaidėjų trūksta. Jis reiškia, kad jų nėra ir dar 10 metų nebus.
Pirmuosius savo futbolo revoliucijos vaisius belgai raško dabar, nuo darbo pradžios praėjus 12 metų. Pas mus revoliucija net nekvepia, todėl galite ramiai lyginti savo angliškus, vokiškus, o gal dabar jau ir belgiškus marškinėlius 2026-ųjų pasaulio čempionatui. Progos apsivilkti savus, deja, ir tąsyk nebus.
