Po burtų ceremonijos – italų skambučiai ir istorinio 2006-ųjų vakaro Neapolyje prisiminimai

Neapolis, Italija, 2006-ųjų rugsėjo 2-oji. Tomas Danilevičius sulaukia Mariaus Stankevičiaus perdavimo ir 21-ąją minutę smeigia tikslų smūgį į apatinį vartų kampą, taip išvesdamas lietuvius į priekį rungtynėse su tuomečiais pasaulio čempionais 60-ties tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Jau 13 metų Lietuvos rinktinė nežaidė su Italija, tačiau pirmadienio vakarą ištraukti pasaulio čempionato atrankos burtai mūsiškius vėl suvedė su Europos futbolo milžinais.
Tomas Danilevičius – vienintelis lietuvis, mušęs įvartį į Italijos vartus
Tomas Danilevičius – vienintelis lietuvis, mušęs įvartį į Italijos vartus / nuotr. 15min ir „Scanpix“

Rungtynės 2006-siais baigėsi istorinėmis lygiosiomis 1:1 po to, kai Filippo Inzaghi atstatė pusiausvyrą 30-ąją minutę, tačiau tai buvo didelė šventė Lietuvai, kuri prieš mažiau nei du mėnesius tik per televizorių stebėjo Italijos triumfą pasaulio čempionato finale, kur mėlynieji po 11 metrų baudinių serijos nukovė Prancūziją.

VIDEO: Italy-Lithuania

Iš viso lietuviai su italais yra žaidę šešis kartus: keturis kartus triumfavo Italija, dukart mačai baigėsi lygiosiomis.

Data Kur vyko? Baigtis Rezultatas Turnyras
1995 balandžio 26 d. Lietuva, „Žalgirio“ stadionas Pralaimėjimas 0:1 Europos čempionato atranka
1995 lapkričio 15 d. Italija, „Stadio Giglio“ Pralaimėjimas 4:0 Europos čempionato atranka
2001 kovo 28 d. Italija, „Stadio Nereo Rocco“ Pralaimėjimas 4:0 Pasaulio čempionato atranka
2001 rugsėjo 1 d. Lietuva, Dariaus ir Girėno stadionas Lygiosios 0:0 Pasaulio čempionato atranka
2006 rugsėjo 2 d. Italija, „San Paolo“ stadionas Lygiosios 1:1 Europos čempionato atranka
2007 birželio 6 d. Lietuva, Dariaus ir Girėno stadionas Pralaimėjimas 0:2 Europos čempionato atranka

T.Danilevičius – vienintelis istorijoje lietuvis, mušęs į vartus rinktinės, kuri planetos čempione yra tapusi keturis kartus.

Italijoje pats 42-jų T.Danilevičius praleido ir didžiąją savo karjeros dalį – nuo 2002-ųjų iki 2013-ųjų jis vilkėjo skirtingų klubų marškinėlius, o tikslus smūgis, nuginklavęs legendinį G.Buffoną, lietuvį lydėjo nuolat.

Glaudus ryšys dabartinį LFF prezidentą sieja ir su kita būsima Lietuvos varžove pasaulio čempionato atrankoje – Šveicarija. Šioje šalyje T.Danilevičius įleido šaknis po karjeros pabaigos, ten pradėjo verslą, ten gyvena ir jo šeima.

Atrankos į pasaulio čempionatą C grupė
Komanda Vieta FIFA reitinge
Lietuva 129
Italija 10
Šveicarija 16
Šiaurės Airija 45
Bulgarija 68

Apie atrankos burtus, įsimintiną vakarą Italijoje, draugų žinutes ir Šveicarijos pajėgumą – 15min pokalbis su T.Danilevičiumi.

– Kokios buvo pirmosios mintys po pirmadienio vakaro burtų?

– Visų pirma, tikėjomės ir norėjome, kad būtume šešių komandų grupėje. Buvome penktame krepšelyje, taip būtų buvusi komanda grupėje ir iš šešto krepšelio. Bet tai yra burtai, nuo mūsų tai nepriklauso.

Kai papuolėme į grupę su Italija, Šveicarija, Šiaurės Airija ir Bulgarija, mintys buvo dvejopos. Visų pirma, malonūs prisiminimai dėl italų. Pasižiūrėjus į komandas, jos visos yra stipresnės už Lietuvą. Bet tai komandos, kurios turi patikti žiūrovams, tikiu, kad sulauksime didžiulio palaikymo tribūnose.

Su italais paskutinį kartą žaidėme 2007-siais, šveicarai pastarąjį kartą Lietuvoje buvo 2015-siais, su bulgarais, atrodo, kad dar nesame žaidę, o Šiaurės Airija asocijuojasi daug kam su Nepriklausomybės pradžia (1992-siais Lietuva su Šiaurės Airija žaidė pirmas rungtynes po Nepriklausomybės atkūrimo – aut. past.).

– Kai Lietuvą ištraukė į grupę, kurioje buvo Italija, ar pačiam mintyse prasisuko prisiminimai iš rugsėjo 2-sios vakaro 2006-siais?

– Tikrai prasisuko, emocija grįžo labai įdomi, virpuliukas širdyje atsirado. Iš karto, kai ištraukė mus su Italija, sulaukiau daug skambučių, žinučių iš draugų ir žurnalistų. Grįžau į įdomią savo gyvenimo dalį.

Kai minimas Lietuvos vardas ir tai susiję su futbolu, daug kas prisimena tą įvartį ir kas tą įvartį įmušė

– Gal galite papasakoti, koks jausmas mušti įvartį į pasaulio čempionų vartus?

– Tikrai gerai atsimenu prieš rungtynes, kai stadione vežė taurę, stadionas pilnutėlis – 60 tūkst. žmonių. Tik svečių sektorius ne pilnas, bet visos kitos tribūnos – sausakimšos. Fotografų šimtai prie taurės, prie italų rinktinės. Atmosfera buvo šventinė, toks jausmas, kad prieš rungtynes visi galvojo, kiek įmuš ir kaip tą Lietuvą sutraiškys. Bet mes pirmi mušam įvartį ir matėsi, kad visiems tai buvo šaltas dušas.

„Scanpix“ nuotr./Italija – 2006-ųjų pasaulio čempionė
„Scanpix“ nuotr./Italija – 2006-ųjų pasaulio čempionė

– Kalbant apie tas rungtynes, kas dar pačiam buvo įsimintina?

– Aišku, trenerių štabas. Tada Italiją treniravo Roberto Donadoni, kuris prieš tai sezone buvo „Livorno“ klube, jis buvo pirmas mano treneris Italijoje, kur atvažiavau 2002 metais. Visą štabą gerai pažinojau.

Jei kalbant apie žvaigždes... Mes visi prieš keletą mėnesių žiūrėjome pasaulio čempionato finalą Berlyne, o dabar tu tuos žaidėjus realiai matai. Aišku, su kai kuriais teko susidurti ir Italijos čempionate, bet čia jie visi vienoje vietoje. Ir Inzaghi, ir Gattuso, ir Cassano, ir Cannavaro su raiščiu kapitono, dar Buffonas vartuose. Kiekvieną vardinant dar dabar prisimeni, kad tai – pasaulio čempionai.

„Scanpix“ nuotr./Gianluigi Buffonas 2006-siais
„Scanpix“ nuotr./Gianluigi Buffonas 2006-siais

Ar galime tą komandą lyginti su dabartine? Sunku pasakyti... Šiaip pasikeitė ši komanda. Po paskutinio rinktinės fiasko, kai ji nepateko į 2018 metų pasaulio čempionatą, prasidėjo nauja era. Atėjo Roberto Mancini, kuris subūrė jauną ir įdomią rinktinę, ji Tautų lygoje užėmė pirmąją vietą, rodo įdomų žaidimą. Gal tas žaidimas ne tipinis itališkas, bet modernus. Net nežinau, ar dabartinė jų komanda yra prastesnė nei buvo ta 2006-ųjų pasaulio čempionate.

Aišku, tada jie buvo pasaulio čempionai, šiai komandai reikės daug ką įrodyti.

– Didelis vakarėlis buvo po lygiųjų?

– Skridome kartu su sirgaliais, su didele delegacija. Man atrodo, kad dėl blogų oro sąlygų dar turėjome nutūpti Varšuvoje. Tikrai nuotaikos buvo puikios, labai gerai jautėmės, buvome visi pakylėti, visi sirgaliai patenkinti. Vis tiek istorinės lygiosios, pasiektas vienintelis įvartis į Italijos vartus.

Man asmeniškai tai buvo pirmos rungtynės su kapitono raiščiu, prieš tai kapitonu buvau tik draugiškuose mačuose. Man, kai tada žaidžiau Italijoje, šios rungtynės turėjo didelę pridėtinę vertę.

„Scanpix“ nuotr./Tomas Danilevičius
„Scanpix“ nuotr./Tomas Danilevičius

– Pats tada jau žaidėte Italijoje, ar po tų rungtynių daug komentarų ir pašpagavimų sulaukėt?

– Žinome, kad Italijoje futbolas – antra religija. Kai 2018-siais rinktinė nedalyvavo pasaulio čempionate, tai buvo tikras visuotinis gedulas.

Įmušti italų rinktinei, ką tik iškeptiems pasaulio čempionams... Tai buvo kiekvieną kartą minima, kai ateidavau į naują komandą, kai pasikeisdavo komandos draugai ar treneriai. Tą prisimena ir iki šiol. Kai minimas Lietuvos vardas ir tai susiję su futbolu, daug kas prisimena tą įvartį ir kas tą įvartį įmušė.

O šiaip... Žinote, nebuvo piktumų, niekas negrasino susidoroti ar panašiai, bet per dantį patraukdavo, sakydavo: „Ką tu sau leidi? Gyveni mūsų šalyje, bet jautiesi kaip namuose“.

– Pačiam Italija reiškia daug dėl tų 12 metų, kuriuos ten praleidote. Kas yra tokio ypatingo buvo Italijoje, kad pasilikote ten taip ilgai?

– 2002-siais aš atvažiavau į Italiją, man buvo 24 metai. Tokio amžiaus jau buvau gan subrendęs žaidėjas, jau nebebuvau tas 18-metis, kuris dar tik iš jaunimo futbolo pereina į vyrų, turėjau jau patirties ir Belgijoje, ir Anglijoje, ir Škotijoje, ir Rusijoje. Atvažiavau su šiokiu tokiu bagažu, manau, kad tai irgi nemažai lėmė.

Futbolo prasme, tai šalis, kuri, manau, yra penketuke Europoje, žiūrint į lygų pajėgumą. Esi aukščiausiame lygyje, kas yra, turbūt, kiekvieno futbolininko svajonė. Tikriausiai buvo ir sėkmės. Ir aikštėje, ir už jos ribų pavyko šiltai bendrauti, Livorno mieste iki šiol yra draugų būrys, palaikome šiltus santykius. Tikriausiai ne tik futbolas, bet ir socialinis gyvenimas pakerėjo Italijoje.

Italai, ypač piečiau gyvenantys, įsivaizduoja Lietuvą kaip šiaurinę, šaltą šalį su daug sniego

– Minėjote, kad ir vakar sulaukėte žinučių, skambučių po burtų traukimo. Kuo domisi italai, kai kalba pasisuka apie Lietuvos futbolą? Įtariu, kad jie apie mus žino daug mažiau nei mes apie juos...

– Tikrai taip. Aišku, kai kurie draugai juokavo, klausė, ar aš dar žaisiu. Atsakiau, kad ne, tai džiaugėsi, kad gal niekas neįmuš įvarčio (juokiasi). Tada atsakiau, kad dabar yra ir geresnių puolėjų.

Roberto Mancini interviu pasakė, kad vienintelio dalyko, kurio bijo Lietuvoje – tai šalčio. Italai, ypač piečiau gyvenantys, įsivaizduoja Lietuvą kaip šiaurinę, šaltą šalį su daug sniego. O apie mūsų futbolą italai domisi minimaliai. Jei nebūtume vienoje grupėje, tai gal ir išvis nesidomėtų. Suprantam, kad šalių futbolo rinkos yra skirtingos.

Bet kiekvienos rungtynės turi savo istoriją, jos prasideda 0:0. Ant popieriaus mes esame komanda iš penktojo krepšelio, bet tai nereiškia, kad ten tokioje vietoje būsime ir atrankai pasibaigus.

– Kita mūsų grupės šalis – Šveicarija – taip pat yra suvaidinusi nemenką vaidmenį jūsų gyvenime, ten po karjeros pabaigos įsikūrėte. Koks jūsų santykis su šia šalimi?

– Man teko žaisti Šveicarijoje 1999 metais. Ryšys yra nuo senų laikų, o paskutinius šešerius metus, galima sakyti, ten gyvenu. Aišku, daug laiko praleidžiu Lietuvoje dėl darbo, o Šveicarijoje gyvena mano šeima. Kiek įmanoma, ją aplankau.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Tomas Danilevičius
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Tomas Danilevičius

Šalis palikusi pėdsaką ryškų tiek ir dėl to, kad ten žaidžiau, tiek ir dėl šeimos gyvenamosios vietos. Kai kurie iš draugų juokiasi, sako: „Tu tikriausiai neskrisi lėktuvu į rinktinės išvykas, važiuosi automobiliu, nes šalia ir Italija, ir Šveicarija.“

Patraukia per dantį.

– Kaip pristatytumėt šveicarišką futbolą Lietuvai?

– Manau, kad reikia atskirti Šveicarijos futbolą ir Šveicarijos lygą. Nacionalinėje rinktinėje žaidžia labai aukšto lygio žaidėjai, rungtyniaujantys Europos aukščiausiose lygose. Pati lyga, aišku, yra ne „top“, bet ir ne Lietuvos lygio. Komandos žaidžia ir Europos lygoje, buvo „Basel“, kuris žaidė Čempionų lygoje ne kartą. Gera infrastruktūra, klubinė struktūra, jaunimo akademijos.

Šveicarija nėra labai didelė, bet turi gilias futbolo tradicijas. Nors galėtume diskutuoti, ar futbolas ten yra sportas numeris vienas, dar ir ledo ritulys užima svarbią vietą Šveicarijos sporto rinkoje. Šalies lygos ir rinktinės lygių palyginti neįmanoma.

Net keista, kad ši rinktinė pateko į antrą krepšelį, manau, kad drąsiai galėjo būti ir pirmajame. Aišku, viskas surikiuota pagal reitingą, bet, pagal lygį tai galėtų būti pirmojo krepšelio komanda.

– Koks būtų jūsų aklas spėjimas prieš šią atranką?

– Nespėliosiu, niekad to nedarau. Kiekvienose rungtynėse privalome eiti ir kovoti dėl taškų.

„Scanpix“ nuotr./Lietuvos futbolo rinktinė
„Scanpix“ nuotr./Lietuvos futbolo rinktinė

– Gal tuomet kitaip paklausiu. LFF kels tikslus nacionalinei komandai, kokį tą tikslą nustatytumėte?

– Artimiausiu metu norėsime susitikti su treneriu (Valdu Urbonu – aut. past.), padiskutuoti apie tai. Gal bus keliami tikslai ne tik atrankoje, bet ir Baltijos taurės turnyre. Diskutuosime, vienas iš tikslų bus laimėti Baltijos taurę ir, aišku, reikia įsivertinti grupę ir realias galimybes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų