E.Jankauską rinktinės treneriu pirmadienį patvirtino LFF Vykdomasis komitetas, prieš tai atmetęs Reinholdo Breu kandidatūrą.
Penkiskart geriausias šalies futbolininkas prie nacionalinės komandos vairo jau stovėjo 2016-2018 m. laikotarpiu, bet tada per 26 mačus pasiekė vos tris pergales ir penkerias lygiąsias.
Šįkart jis perima komandą, dar žemiau nukritusią FIFA reitinge. N.Kesminas nededa daug vilčių, jog E.Jankauskas ją prikels.
Jūsų dėmesiui – komentatoriaus mintys po LFF sprendimo:
„Senovinė kinų išmintis teigia: į tą pačią upę dukart neįbrisi. Edgaras Jankauskas nusprendė pabandyti – jis ir vėl perėmė Lietuvos futbolo rinktinės šturvalą.
Teisinga būtų palinkėti gero vėjo. Bet nedrąsu – kirba įtarimas, kad įbristi į tą pačią upę treneriui gali pavykti. Ta prasme, kad rezultatai gali būti kaip anąsyk – trys pergalės per 26 rungtynes, 0 taškų per šešias 2018-ųjų Tautų lygos dvikovas.
Tikimybė, kad taip nutiks – Ramiojo vandenyno dydžio. Priežastis, skatinanti taip manyti? Tik pasakoje apie Pelenę karietas gali tampyti peliukai. Realiame fizikos dėsniais grįstame pasaulyje tai įprastai daro žirgai.
Realioje dabartyje mūsų rinktinėje futbolininkų, kurie galėtų pretenduoti į žirgų rikių bokštų statusą tiesiog nėra. Yra tik pėstininkai. Ir nieko nepadarysi – šioje vietoje taip turbūt pasakytų amžiną atilsį literatūros genijus Kurtas Vonnegutas.
E.Jankauskas tai žino ne blogiau už bet kurį iš mūsų. Ir vis dėlto ryžtasi.
Trenerio sprendimo motyvus nuspėti sunku. Todėl ir spėlioti neverta. Lieka prisiminti tai, kas jau buvo, ir pamėginti pasvaičioti apie tai, ko galime tikėtis šįsyk.
Asmeninis įspūdis – 2016-2018 metais, kai E.Jankauskas treniravo rinktinę, jis turėjo idėją. Kitaip, beje, nei po jo su komanda dirbę Valdas Ivanauskas ir Reinholdas Breu, kuriems Stasys Stankus ir vengras Csaba Laszlo turėtų būti dėkingi už tai, kad jie nebėra didžiausia gėda, kada nors sukiojusi Lietuvos futbolo rinktinės vairą.
Idėja buvo. Koncepcijos – ne. Rodydamas tikėjimą, kad lietuviai gali žaisti atraktyvų futbolą, E.Jankauskas vis dėlto kaskart taikėsi prie varžovų žaidimo ir, rinkdamasis taktikas, ne kartą degė kaitria liepsna.
Du klausimai. Pirmas: ar dirbdamas „Riterių“ puolėjų treneriu bei po to asistuodamas švedui Glennui Stahliui antro Saudo Arabijos futbolo diviziono klube E.Jankauskas profesinėje plotmėje žengė kokybinį žingsnį pirmyn? Antras: ar per tą laiką jis tinkamai išnagrinėjo klaidas, padarytas pirmoje rinktinės vairininko kadencijoje?
Kitaip – ar lietuviškos futbolo karietos, kuri iš esmės, su visa derama pagarba, yra tik iš snarglių sulipdytas Heloweeno moliūgas, vadeliotojas sugebės priversti peles bėgti bent šiek tiek greičiau nei iki šiol?
Ne esmė. Zelkevičiai, Liubinskai, Ivanauskai, Jankauskai ateina ir išeina. Ilgalaikę futbolo strategiją formuoja ne rinktinės treneriai. Dabar mes neturime nieko ilgalaikio. Mes neturime strategijos. Pagaliau mes, ponios ir ponai, neturime futbolo. 144-ta, kad ir kaip skaudu būtų, vieta FIFA reitinge.
Lietuvos futbolo federacija, kaip įprasta panašiais atvejais, žaidžia slėpynių. Šįkart ji nusprendė pasislėpti už E.Jankausko – toks diskriminacinis: mums reikia trenerio lietuvio. Nors bent vienas perspektyvus užsieninis – ne R.Breu – variantas tikrai buvo.
Gerai. Jeigu jau taip, duokite E.Jankauskui ilgalaikį pasitikėjimo kreditą, kad ir kaip jo vadeliojama karieta girgždėtų, o ji girgždės. Bet bus kitaip. Mes po kiekvieno pralaimėjimo, aišku, kelsime bangas, o federacija žais darželinukų žaidimus.
Rinktinė nesvarbi. Svarbu, kad Lietuva nebartų federacijos. O futbolas liks toks, koks yra jau ne vienerius metus – pelės, pėstininkai, moliūgas.“