„Palikau komandą dėl prezidento Mariano Copilu. Mes geri draugai. Tai jis mane ir įkalbėjo sugrįžti į Rumuniją. O aš žemaitis, žodžio laikausi. Kai paaiškėjo, kad jo nebelieka, tada ir aš pasakiau, kad nebematau tikslo čia likti“, – interviu su 15min pradėjo G.Arlauskis.
M.Copilu pasitraukimas susiklostė itin skandalingai. „Lyg laukiniuose vakaruose“, – taip įvykius aprašė Rumunijos žiniasklaida. Po paskutinių CFR rungtynių UEFA Europos lygos atrankoje – pralaimėjimo 1:2 Belgrado „Crvena Zvezdai“ – klubo savininkas Ionas Varga į stadioną atsiuntė apsauginius, o prezidento kabinete kilo rimtos muštynės.
Dėl traumos tose rungtynėse per didžiąją pertrauką pakeistas G.Arlauskis po šių įvykių nusprendė užversti karjeros lapą Rumunijoje. „Tariamės dėl kontrakto nutraukimo“, – neslėpė iš Telšių kilęs vartų sargas, praėjusį sezoną Rumunijos čempionu tapęs net 6 kartą.
G.Arlauskis Rumunijoje yra laikomas tikru auksiniu berniuku. Šalies čempionatą jis laimėjo su visomis komandomis, kuriose žaidė – ir su Urzičenio „Unirea“ (2009 m.), ir su Bukarešto „Steaua“ (2015 m.), ir keturiskart su Klužo CFR (2018-2021 m.).
Dabartinė jo sutartis su Transilvanijos sostinės klubu turėjo galioti dar trejus metus. „Galvojau, kad Rumunijoje ir baigsiu karjerą. Visgi man būtų jau beveik 37-eri (pasibaigus sutarčiai, – past.). Bet sakau atvirai – užteks, atsikandau Rumunijos“, – tvirtai pareiškė G.Arlauskis.
Užsispyręs žemaitis grįžo į Lietuvą, kur šiuo metu gydosi patirtą traumą ir Vilniuje augina dvi dukteris.
„Susižeidžiau čiurną dar rungtynėse su „Young Boys“. Padariau pertrauką, bet per treniruotę vėl gavau smūgį į tą pačią vietą. Prasidėjo kaulo uždegimas, kraujo išsiliejimas ant kauliuko. Su „Crvena Zvezda“ susileidau vaistų ir žengiau į aikštę užmarinta koja, nieko nejausdamas. Atsakomosiose rungtynėse man kokią 30 minutę nustojo veikti vaistai. Pasidėjo didžiulis skausmas. Nebebuvo kur bedurti, nes jau viskas ten subadyta buvo. Pasiprašiau keitimo, nebegalėjau ištverti skausmo. Trauma nėra rimta, bet labai skausminga“, – pasakojo G.Arlauskis, pernai ne sykį rinktas į UEFA Europos lygos simbolinę vienuolikę.
Šiemet UEFA Čempionų lygos atrankoje startavusi CFR iš pradžių 4:3 palaužė Bania Lukos „Borac“ (Bosnija ir Hercegovina), tada 4:1 susitvarkė su „Lincoln Red Imps“ (Gibraltaras), bet vėliau 1:4 nusileido Berno „Young Boys“ (Šveicarija), o Europos lygos atrankos finale 1:6 neprilygo Belgrado „Crvena Zvezda“ (Serbija) komandai.
„Dar savaitė, dvi ir būsiu sveikas. Agentai dirba, ieško naujos komandos. Aišku, šiuo metu situacija tokia, kad visi langai – užsidarę, gali tekti ir palaukti. Nestresuoju, blogiausiu atveju, sausio mėnesį kažkur išvažiuosiu“, – nesijaudino G.Arlauskis.
Anglijos „Premier“ lygoje („Watford“ klube), Ispanijos „La Ligoje“ (Barselonos „Espanyol“) ir Rusijos čempionate (Kazanės „Rubin“) žaidęs vartų sargas dar nežino, kur pakryps jo karjera.
„Tikrai nevažiuosiu bet kur, vien tam, kad pasirinkčiau pinigėlio. Toks planas tikrai ne man. Geriau jau liksiu namuose ir keisiu kryptį. Kvietė į Kiprą, bet nenorėjau. Jeigu bus geras pasiūlymas, patrauklus čempionatas – neatmestina ir ta pati Saudo Arabija, Turkija. Iš tikrųjų, kai kalbėjau su agentu, pasakiau, kad norėčiau į Japoniją“, – netikėtą pasirinkimą atskleidė G.Arlauskis.
„Mačiau, kad Keisuke Honda atvyko pas mus (į Marijampolės „Sūduvos“ komandą, – past.). O man būtų įdomu pabandyti Japonijoje – dėl šalies, kultūros. Čempionatas atrodo įdomus. Ir žvaigždžių ten yra“, – tęsė vartų sargas.
Pernai jis trumpam jau buvo išvykęs į Saudo Arabiją. Pasak pranešimų, Rijado „Al-Shabab“ klube per sezoną turėjo uždirbti net 1 mln. JAV dolerių, bet 3 metus turėjusi trukti viešnagė baigėsi vos po pusmečio.
„Iš pradžių buvo sunku adaptuotis, priprasti prie kultūros, bet vėliau viskas buvo gerai. Žaidžiau, kol negavau kelio traumos. Prasidėjo spaudimas iš klubo valdžios, kad reikia greičiau sugrįžti. Gydytojai nesugebėjo nustatyti tikslios priežasties – vos grįžus skausmai atsinaujino. Klubo vadovai pasiūlė gydytis traumą iki vasaros, o savo vietą užleisti naujam puolėjui, nes Saudo Arabijoje galima registruoti tik 7 užsieniečius. Nesutikau, bet vėliau draugiškai susitarėme. Finansiškai man viskas išėjo į naudą. Įdomiausia, kad ir dabar dar turiu galiojančią vizą“, – karjeros etapą Saudo Arabijoje teigiamai prisiminė G.Arlauskis.
Užvertė vartininkas ir karjeros lapą Lietuvos rinktinėje. Prie jos vairo šiemet stojęs Valdas Ivanauskas dar bandė perkalbėti telšiškį, paskutinį mačą rinktinėje sužaidusį 2015-aisiais, bet nesėkmingai.
„Turėjome vyrišką pokalbį. Giedrius atsakė, kad dėl manęs būtų nieko prieš sugrįžti, bet žemaitiškas charakteris ir likusios nuoskaudos buvusios federacijos atžvilgiu neleis jam to padaryti. Atsakiau, kad neigiamas atsakymas irgi yra atsakymas“, – sportas.lt žurnalistui Aurimui Budraičiui rugpjūčio pabaigoje sakė V.Ivanauskas.
„Puikiai žinote tas priežastis, nenoriu kartotis (G.Arlauskis rinktinę paliko po konfliktų su federacija ir žiniasklaida, – past.). Kartėlis dar yra likęs. Bet pasveikinau Valdą, jis pirmasis rinktinės treneris, kuris man tiesiai paskambino. Buvęs rinktinės vedlys (Valdas Urbonas, – past.) net to padaryti nesugebėjo, bandė per trečius, ketvirtus asmenis susisiekti“, – teigė G.Arlauskis.
„Padėkojau už kvietimą, bet atsakiau: „Kam aš jums? Senis jau, yra jaunesnių“. Juk ir pats treneris nubrėžė kryptį, kad rinktinę reikia jauninti. Aš ir traumų paskutiniu metu daug turėjau, plius – dirbtinė aikštė. Tuo metu dar buvau Rumunijoje, puse lūpų paklausiau, tai jie nenorėjo, kad sugrįžčiau į rinktinę dėl savo traumų“, – tęsė vartininkas.
„Manau, reikia apšaudyti jaunimą. Tegul jis kaupia tarptautinių rungtynių patirtį, tvirtėja. Kuo aš dar galiu nustebinti? Atvirai pasakius, kiek man tų metų dar liko? Gal kokie 3-4“, – pokalbį baigė G.Arlauskis.
