Gegužės 13 diena, 1990 metai. Zagrebo „Dinamo“ ir Belgrado „Crvena zvezda“ rungtynėms pamažu virstant chaosu, nuvilnijusi smurto banga pranašavo Jugoslavijos aukščiausiosios lygos žlugimą. Bet visuomenei futbolas reiškė karą, o tie, kurie sukėlė riaušes, būtent karo ir norėjo.
Maždaug 1500 „Crvena zvezda“ sirgalių, save vadinančių „delije“ („herojai“), keliavo į Kroatiją rungtynėms, kurios neišvengiamai turėjo baigtis blogai, tačiau tik keli galėjo įsivaizduoti tokį kilsiančių neramumų mastą. Tarp jų buvo ir Željko Ražnatovičius, geriau žinomas kaip Arkanas. Oficialiai jis buvo kavinės savininkas, bet realybėje visą savo suaugusiojo gyvenimą skyrė kriminalinei veiklai, įskaitant bankų apiplėšimus ir nužudymus.
Tad kol stadione buvo laužomos kėdės, mėtomi deglai, o galvos mindžiojamos, Arkanas nebuvo tik pasyvus žiūrovas. Stadione Ž.Ražnatovičius atsidūrė neatsitiktinai – prieš rungtynes jis praleido penkias savaites treniruodamas „Crvena zvezda“ ultras tapti daugiausia baimės sėjančiais chuliganais pasaulyje.
Visa tai buvo daroma Slobodano Miloševičiaus, Serbijos prezidento, bei Jovica Stanišičiaus, krašto apsaugos vado, prašymu. „Crvena zvezda“ „delije“ jie matė kaip įrankį, nors buvo įspėti, kad tarp ultrų yra ir sirgalių, puoselėjančių antikomunistines nuostatas bei galinčių priklausyti opozicijai.
Tiesa, ne dėl savo vaidmens „Crvena zvezda“ ultrų gretose Arkanas yra geriausiai žinomas. Nusikaltimai, kuriuos vykdė jo vadovaujama Serbijos savanorių sargyba, praminta „tigrais“, iki šiol prisimenami su siaubu ir netgi yra Jungtinių Tautų Organizacijos nusikaltimų prieš žmogiškumą sąraše.
Tad kodėl tarp „Crvena zvezda“ atsidūrė žinomas nusikaltėlis? Prieš dešimtmetį įvykusi Jugoslavijos vadovo Tito mirtis sukūrė vakuumą, kuriame, byrančios Jugoslavijos kontekste, iš pelenų prisikels atskirų šalies tautų nacionalizmas.
Pats Titas tarsi įkūnijo vienybę. Jis buvo pusiau kroatas, pusiau slovėnas, nuožmiai kovojęs prieš nacius Antrajame pasauliniame kare. Būdamas Jugoslavijos vadovu jis siekė suvienyti šalį bei panaikinti atskiras šalies gyventojų tautybes, kurios, viena vertus, Balkanus darė tokius stiprius, bet, kita vertus, prisidėjo prie šalies subyrėjimo.
Titui mirus, politinis simbolizmas, gaubęs Jugoslavijos futbolo klubus, išaugo. „Crvena zvezda“ buvo komunistų simbolis, kitas Belgrado klubas – „Partizan“ – perėmė Tito vadovauto pasipriešinimo judėjimo prieš nacius pavadinimą.
Skirtingų Jugoslavijos futbolo klubų sirgaliams didelę įtaką pradėjo daryti ir aštuntojo dešimtmečio Anglijos futbolo tribalizmas, nuo kurio nenorėjo atsilikti ir jugoslavai. „Crvena zvezda“ turėjo „delije“, o Zagrebo „Dinamo“ – „blogus mėlynus berniukus“ (BBB).
Nuožmūs šių grupių susirėmimai prasidėjo 1990 metų gegužę, praėjus vos kelioms dienoms nuo pirmą kartą Kroatijoje įvykusių rinkimų. Juos laimėjo dešiniųjų pažiūrų Kroatijos demokratinės sąjungos vadovas Franjo Tudmanas. Kroatijoje gyvenusi serbų tautinė mažuma po rinkimų pradėjo baimintis, jog nauja valdžia juos sugrąžins į Ustašo režimo laikus Antrojo pasaulinio karo metais. Vyraujant tokioms nuotaikoms, „Dinamo“ sirgaliai Maksimiro stadione pradėjo skanduoti antiserbiškus šūkius, o naujai išrinkta vyriausybė paskelbė, jog „Crvena zvezda“ sirgalių veiksmai turi būti interpretuojami kaip tyčinis Serbijos sukarintų grupuočių agresijos aktas.
Grupuočių susirėmimai kilo dar prieš rungtynių pradžią, „Crvena zvezda“ sirgaliai miesto sienas išpaišė simboliais, skelbiančiais, kad „tik vienybė išgelbės serbus“. Kroatai ir kitos etninės grupės tai įžvelgė kaip serbų grasinimą.
Visgi nuožmiausi susirėmimai kilo pačiame stadione. Išprovokuoti BBB mėtomų akmenų, „delije“, įsitaisę svečiams skirtose tribūnose, pradėjo laužyti reklamines lentas ir priartėjo prie „Dinamo“ klubo sirgalių. Juos „Crvena zvezda“ fanai puolė nurautomis kėdėmis ir peiliais, rėkdami nacionalistinius šūkius, pavyzdžiui, „Zagrebas priklauso serbams“ ir „Mes nužudysime Tudmaną!“
Draugams iš kitų stadiono vietų padėti norėję BBB bandė įsiveržti į aikštę, tačiau buvo greitai nustumti policijos pajėgų. Policija besiveržiančius sirgalius stabdė lazdomis ir dujų balionėliais. Visgi po kelių akimirkų įsiplieskė tikras chaosas, kai policijos pajėgos galiausiai nepajėgė sulaikyti BBB, kurie įsiveržę į stadioną pasileido link serbų. Praėjus maždaug valandai ir sužeistųjų skaičiui jau pasiekus kelis šimtus, su šarvuočiais ir vandens patrankom atvykęs policijos pastiprinimas sustabdė riaušes.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Dar prieš riaušes Arkanas „delije“ spėjo paversti organizuota grupuote, netgi turinčia savo biurus. Po įvykių Maksimiro stadione Arkanas pareiškė, kad „tigrų“ grupuotę formuoja kaip atsaką kroatų keliamai grėsmei po įvykių Maksimire. Jo priežiūroje atsidūrė visa rinktinė chuliganų, kuriuos Arkanas pavertė sukarinta organizacija. Ją daugiausia sudarė „delije“, tačiau joje buvo ir dalis Belgrado „Partizan“ sirgalių.
Didžioji dalis pagrindinių grupuotės veikėjų buvo paprasti žmonės. Pavyzdžiui, Zoranas Timičius darbo dienomis buvo matematikos mokytojas, o savaitgaliais daužydavo žaidėjų automobilių langus, jei futbolininkai pasirodydavo prastai. Kiti taip pat paaukojo savo įprastus gyvenimus, kad prisijungtų prie Arkano vadovaujamų „tigrų“ Kroatijoje.
Po įvykių Maksimiro stadione abi pusės pradėjo naudoti propagandą. Praėjus kelioms dienoms nuo riaušių Kroatijos laikraščiai, Tudmano vadovaujamos partijos liepimu, išleido straipsnius, kuriuose teigiama, kad policijos pajėgos su „Crvena zvezda“ sirgaliais elgėsi ne taip aršiai, kaip su „Dinamo“ fanais.
Gegužę įvykusios riaušės sukūrė terpę didžiausiems susirėmimams Europoje nuo 1945 metų. Įvykius Maksimiro stadione žmonės pradėjo vadinti „diena, kai Jugoslavija nustojo egzistuoti“. Visgi daugeliui įvykių protagonistų tai buvo tik pradžia.
Po įvykių Maksimire Arkanas nuo futbolo neatsiribojo. Nors dėl komunistinio režimo nuostatų jam nepavyko įsigyti „Crvena zvezda“ klubo, Arkanas pradėjo vadovauti „Obilić“ komandai, kuri, prieš varžovus naudodama įbauginimo taktiką, 1998 metais pasiekė Čempionų lygą. Kai tuometinis UEFA prezidentas Lennartas Johanssonas pagrasino klubą pašalinti iš turnyro, atgal gavo grasinimų susidorojimu.
Negana to, Belgrado stadionai Arkanui tapo savotišku teatru, kuriame „tigrai“ galėjo pasipuikuoti savo galia. 1992 metais dalis jų apsilankė „Crvena zvezda“ ir „Partizan“ derbyje, švęsdami brutalią Vukovaro miesto apgultį, po kurios jis atsiskyrė nuo Kroatijos. Kai miestas lapkričio 18 d. galutinai pateko į „tigrų“ rankas, keliems šimtams kroatų kareivių ir civilių buvo įvykdyta egzekucija, mažiausiai 20 tūkst. gyventojų buvo išvaryti. Vukovare buvo vykdomi etniniai valymai, kol miestas galiausiai pasiskelbė prisijungiantis prie Serbų Krajinos Respublikos.
Tuo metu Maksimiro stadiono paribiuose buvo atidengtas monumentas sirgaliams, „kurie pradėjo karą su Serbija“. 1990 metų pasaulio čempionato, kuriame Jugoslavija pasiekė ketvirtfinalį, dvasia buvo greitai pamiršta.
Nors praėjo beveik trisdešimt metų, „Crvena zvezda“ vis dar garsėja savo chuliganais. Rugpjūčio 29 dieną Belgrado klubas užsitikrino vietą Čempionų lygoje, tačiau po netikėtos pergalės paskutiniame atrankos etape prieš „Salzburg“ ekipą serbų sirgaliai įsiveržė į stadioną. Dėl UEFA taisyklių pažeidimo „Crvena zvezda“ sirgaliai negalės palaikyti savo komandos išvykos rungtynėse su PSG ir „Liverpool“ klubais.
