Suprasti akimirksniu
- Tautų lygos C diviziono 4 grupės startas
- Rugsėjo 4 d. 19 val. Lietuva –Kazachstanas
- Rugsėjo 7 d. Albanija – Lietuva
- Spalio 11 d. Lietuva – Baltarusija
O.Verbicko karjeros kelias šiemet pasisuko į Tarazą – miestą, kuris jam primena tai, ką matė jaunystėje važinėdamas Rusijoje.
2012–2014 metais vidurio saugas atstovavo Sankt Peterburgo „Zenit“, tiesa, į pagrindinę komandą neprasiveržė – tuomet 20-metis lietuvis žaidė rezervinėje Rusijos klubo sudėtyje.
Jam teko kilti iš naujo, per Klaipėdos „Atlantą“ ir Ispanijos trečią lygą, vėl „Atlantą“, kol atėjo trofėjais pažymėtas etapas Marijampolės „Sūduvoje“.
2017–2019 metais Marijampolės „Sūduvai“ atstovavęs vidurio saugas praturtėjo titulais Lietuvos pirmenybėse, taurės ir Supertaurės varžybose, o 2018 metais O.Verbickas buvo pripažintas geriausiu A lygos futbolininku.
Tų pačių metų pavasarį pelnė įvartį Lietuvos rinktinei mače su Armėnija – tai buvo viena iš dviejų mūsų šalies nacionalinės komandos pergalių per pastaruosius dvejus metus (kita iškovota per pastarąsias rinktinės kontrolines rungtynes 2019 metų lapkritį namie prieš Naująją Zelandiją).
Penktadienio vakarą O.Verbickas tikisi prisidėti prie dar vienos pergalės, šįkart Tautų lygos pirmosiose rungtynėse C divizione su Kazachstanu.
Būtent iš šios šalies savaitės pradžioje 27 metų ukmergiškis ir atvyko į Lietuvos rinktinės stovyklą.
Dabar prie sienos su Kirgizija esančio 300 tūkst. gyventojų vieno seniausių šalies miestų komandoje „Taraz“ 27 metų lietuvis užima svarbų vaidmenį.
„Taraz“ rikiuojasi devinta čempionate tarp 12-os komandų, kurios po pandemijos atnaujintame čempionate žaidžia viename mieste – Almatoje.
Kazachstane rungtyniauja ir dar du lietuviai – Artūras Žulpa ir Vytautas Andriuškevičius, bet jų paslaugų rinktinės treneriui Valdui Urbonui neprireikė. „Šiai dienai buvo pasirinkti kiti žaidėjai, nors durys į rinktinę nė Žulpai, nė Andriuškevičiui nėra uždarytos. Paprasčiausiai gal kiek stigo informacijos apie šiuos žaidėjus ir buvo pasirinkti kiti“, – sakė V.Urbonas.
Tarp pasirinktų futbolininkų esantis O.Verbickas yra vienas tų, kuris penktadienio lietuvių varžovus – Kazachstano futbolininkus, pažįsta geriausiai.
Apie jo paties potyrius tolimoje šalyje, kurios didžioji dalis yra centrinėje Azijoje, o mažesnė dalis Rytų Europoje, su O.Verbicku kalbėjomės Tautų lygos rungtynių išvakarėse.
– Ovidijau, Kazachstano futbolo rinktinė yra išskirtinė tuo, kad pirmą savo Nepriklausomybės dešimtmetį žaidė Azijos pirmenybėse ir tik nuo 2004 metų rungtyniauja UEFA rengiamose varžybose. Pačiam nuvykus į šalį, Kazachstanas labiau pasirodė panašus į Europos ar Azijos šalį?
– Labai daug lemia, į kokį miestą nukeliauji.
Pavyzdžiui, mano mieste – Taraze – jokia Europa net nešviečia.
Tai miestas per 20 km nuo Kirgizijos sienos, jis gyvena pagal Azijos kultūrą.
Ten žmonės nieko nežino apie Europą, visko manęs klausinėja.
Almatoje jau viskas kitaip – tai europietiškas miestas, visiškai kitoks nei Tarazas.
Iš pradžių prieš man vykstant į Kazachstaną žmonės gąsdino, kaip čia bus baisu, ar bus maisto parduotuvių ir vaistinių, bet pirmasis įspūdis toks nebuvo – maisto parduotuvės tokios pačios kaip Lietuvoje, tos pačios prekės.
– Kokia jūsų akimis atrodo padėtis Kazachstane dėl pandemijos (Kazachstane užfiksuota per 106 tūkst. užsikrėtimų, 1588 mirtys)?
– Visi kalbėjo apie didelę grėsmę, ilgai laikė karantine, bet pažiūrėjus į žmones gatvėse to nepasakytum – kavinėse pilna žmonių, jos nebuvo užsidariusios, dirbo ir per karantiną.
Mieste atvirose vietose kaukių nereikia, uždarose patalpose jos būtinos, kaip ir Lietuvoje dabar.
– Kaip pats jautėtės per pandemiją Kazachstane?
– Aš ten atvykau vasario 8 dieną, kai su komanda parskridome po treniruočių stovyklos Turkijoje.
Nuo tada negavau jokio šanso sugrįžti ar atsivežti šeimą.
Septyni mėnesiai praėjo be šeimos – žmonos ir dviejų pusantrų metų mergaičių. Tai vienas sunkiausių laikotarpių per mano karjerą.
– Kodėl pasimatyti nebuvo įmanoma?
– Akimas – miesto galva, tarsi meras, bet turintis dar daugiau galių, nusprendė žaidėjų neišleisti.
Tai jis skiria klubui biudžetą, jis pasakė taip: „Sumokėsiu pilną algą, bet liksite“. Jei išvyktume, būtų itin sunku grįžti – reikėtų sutvarkyti labai daug popierių, kad klubas talkintų ir įtrauktų į išskirtinį sąrašą.
Vienas mūsų klubo legionierius iš Austrijos visgi paliko klubą – paskui jis nebegalėjo grįžti.
Šeima irgi negalėjo pas mane atvykti. Anksčiau lietuviai galėjo lankytis šalyje mėnesį be vizų, bet paskui įvedė vizų režimą. Atrodo, kad tai ir buvo padaryta tam, kad niekas negautų vizų ir negalėtų atvykti. Per pandemiją nėra jokių šansų – nors kalbėjausi su klubu ir man nuoširdžiai bandė padėti, jie nieko negali padaryti, nes taip nusprendė šalis.
Todėl man šios rinktinės varžybos yra šansas pamatyti šeimą, kurios labai pasiilgau.
Aš vienintelis iš komandos išvažiavau į rinktinę, o kiti nukeliavo į klubo miestą Tarazą.
Kaip žinia, visą čempionatą žaidžiame Almatoje, o dabar iš komandos aš vienintelis išskridau, visi kiti liks klube iki čempionato pabaigos, o ji nusikėlė. Pagal pirminį tvarkaraštį, turėjome baigti lapkritį, bet dėl karantino planuojama žaisti iki gruodžio 25 dienos.
Dar nežinia kaip bus, viską lems besikeičianti situacija. Jei spėsime sužaisti daugiau nei pusę rungtynių, kai padidės pandemijos protrūkis, gali būti, kad čempionatas bus nutrauktas, o komandos surikiuotos pagal esamus rezultatus. Vis nerimaujama, kad pandemija pakils rugsėjo pabaigoje.
– Koks atrodo Kazachstano futbolo lygis, lyginant su A lygos čempionatu, iš kurio ir nuvykote į Tarazą?
– Tikrai daug aukštesnis. Yra kelios komandos, kaip Almatos „Kairat“ ir „Astana“, kurios gerai žinomos ir Europoje, jos turi gerus legionierius.
Gal tikėjausi, kad kiek aukštesnio lygio patys vietos žaidėjai.
Bet vis tiek bendras lygis aukštesnis. Pakeitęs klubą, nepadariau žingsnio atgal.
– Ir gavote kelis kartus palankesnį kontraktą finansiškai?
– Žinoma, atlyginimas padidėjo. Ne paslaptis, kad dauguma futbolininkų važiuoja į Kazachstaną dėl pinigų. Nes šiaip šalis toli nuo Europos – pavyzdžiui, mano mieste situacija panaši lyg kokiame Rusijos mieste 20 metų atgal.
– Ar Kazachstano futbolas turi išskirtinę asmenybę?
– Pusę sezono buvo ramiau, bet padėtis pasikeitė, kai į „Kairat“ atvyko Wagneris Love'as (buvęs Brazilijos rinktinės puolėjas, didžiąją karjerą rungtyniavęs Maskvos CSKA). Kai Wagneris atvyko, visi tik ir šneka apie jį.
– Ar jaučiasi, kad futbolas yra populiariausia sporto šaka Kazachstane?
– Čia mėgstamos įvairios imtynės, bet futbolas yra populiariausias. Nors nė vienerių rungtynių dar nežaidėme prie žiūrovų, kai užsuku į parduotuvę, žmonės mane atpažįsta, žino vardą ir pavardę, kartais paklausinėja ko nors.
Suprasti akimirksniu
- Kazachstano rinktinė
- Per savo šalies istoriją Kazachstanas nėra dalyvavęs pasaulio ir Europos čempionatuose.
- Nuo 1991 iki 2004 metų priklausė Azijos konfederacijai, paskui perėjo į UEFA ir pradėjo žaisti Europos atrankos varžybose.
- Atrankos kovose įprastai likdavo grupės rikiuotės apačioje, o tai lemdavo ir žemiausią krepšelį prieš naujus burtus.
- 2018-2019 m. Tautų lygoje Kazachstanas žaidė D divizione, grupėje finišavo antras po Sakartvelo, bet aplenkęs Latviją ir Andorą.
- 2020 m. Europos čempionato atrankoje Kazachstanas neprilygo Belgijai ir Rusijai, bet surinko 10 taškų grupėje, pasiekė ir įspūdingą pergalę 3:0 prieš Škotiją. Galiausiai grupėje finišavo penktas.
– Kokio pajėgumo jums atrodo Kazachstano rinktinė, kuri UEFA reitinge yra 118-a (Lietuva – 131-oje vietoje), joje tik trys svetur rungtyniaujantys žaidėjai iš Belgijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Maskvos CSKA klubų?
– Taip, iš esmės tai tie patys kazachai, kurie žaidžia su manimi lygoje. Rinktinėje iš tiesų nėra daug legionierių, nėra įspūdingų žaidėjų.
Manau, kad šįkart mes galime pasiekti gerą rezultatą – kovosime tik dėl pergalės.
Esame vienodo lygio komandos, pagaliau galime ne tik sakyti, kad kovosime, bet iš tiesų kautis.
Aišku, negali daug kalbėti, neperšokus griovio kvaila sakyti „op“, bet tikrai manau, kad didelio lygio skirtumo tarp komandų šįkart nebus.
