1958-ais metais gegužės 28-ąją dieną 11 valandą į komisariatą buvo pristatytas aukštas šviesių plaukų jaunuolis. Čia jį atvedė iš miesto prokuratūros, kur po dvi dienas trukusių apklausų buvo nutarta jį sulaikyti. Sutvarkius dokumentus kalinį nuvedė į rūsį pas kitus „likimo draugus“. Jiems paklausus, už ką jis sulaikytas, pasigirdo atsakymas: „Už išprievartavimą“. Kaliniai piktai atsakė: „Tavo vieta ten, kampe“, bet vienas iš įkalintųjų atidžiau pasižiūrėjo į jį ir sušuko: „Vyrai, juk tai Strelcovas iš „Torpedo“!
Eduardas Strelcovas (1937-1990) – atrodo, viskas sutilpo į šitą lyg ir paprastą žodžių junginį. Jo gyvenimas ir likimas, negirdėtos aukštumos ir dramos, nepakartojama ir neišpildyta tai, kas atlikta ir tai, kas užbaigta. Rusų futbolininkas – iš vienos pusės nepralenkiamas ir nepralaužiamas tarsi Aleksėjus Meresjevas, iš kitos – visiškas fiasko bei nerealizuotos milžiniškos galimybės. Akinių jis nenešiojo, vunderkindu nebuvo laikomas, bet nuo pat pirmųjų savo žingsnių futbole jis buvo sulygintas su kitais šio žaidimo klasikais, kartu su amžininku Levu Jašinu.
Bet kas gi dar iš šio žaidimo klasikų didžiajame futbole pradėjo du kartus ir buvo ypatingu žaidėju net dviejuose skirtinguose laikotarpiuose?
Puolėją E.Strelcovą šlovė aplankė jau septynioliktais gyvenimo metais, vos tik pradėjus žaisti už Maskvos „Torpedo“. Tačiau šlovė buvo nelygi milžiniškai atsakomybei, kuri talentingo jaunuolio pečius slėgė 1956-ais metais Melburno olimpinių žaidynių metu. Sporto funkcionieriai labai ilgai nenorėjo siųsti rinktinės į Australiją, nes bijojo Kremliaus įtūžio. Praėjusioje olimpiadoje Helsinkyje, 1952-ais metais, Sovietų Sąjungos rinktinė patyrė fiasko. Lemiamame grupės etapo mače tarp Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos SFR buvo užfiksuotos lygiosios 5:5, nors likus 30-iai minučių rinktinė iš Balkanų pirmavo rezultatu 5:1. Komandoms teko peržaisti mačą ir tada savo pranašumą įrodė Jugoslavijos SFR, įveikdama varžovus 3:1 bei tokiu būdu užbaigdama jų pasirodymą olimpiadoje.
Peržvelgiant istorinį kontekstą, šį mačą galima vertinti ne kaip kovą tarp futbolininkų, o greičiau tarp labai pasaulio istorijoje išsiskyrusių beveik bendravardžių – Josifo ir Josipo. 1948-ais metais įvyko konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos SFR, dėl to pastaroji buvo pašalinta iš komunistų informacijos biuro – Kominformo. Josifas Stalinas iki pat savo mirties 1953-iais metais griežė dantį ant Josipo Broz-Tito, o sužinojęs, kad futbolininkai nusileido principiniam varžovui, tuoj pat išvaikė visą futbolo komandą.
Vėliau į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas pasmerkė stalinizmo doktriną ir santykiai tarp Sovietų Sąjungos bei Jugoslavijos SFR pagerėjo. Visgi, maksimalistinis požiūris į kovas tarptautinėje arenoje nepasikeitė, ironiška, bet abi šias rinktines likimas suvedė Melburno olimpinių žaidynių finale ir antra nesėkmė prieš principinį varžovą nebūtų pamiršta dar ilgai. Visose rungtynėse prieš tai žaidęs E.Strelcovas finale į aikštę nebuvo išleistas, treneris norėjo, jog puolimo grandį sudarytų to paties klubo Maskvos „Spartak“ žaidėjai. Keista, bet strategas nesuklydo – Sovietų Sąjungos rinktinė vedama legendinio vartininko Levo Jašino įveikė jugoslavus 1:0. Galbūt šis trenerio sprendimas buvo savotiška įžanginė aliuzija į ateityje E.Strelcovą aplankiusias nesėkmes?
1958-ųjų metų pavasario pabaigoje Sovietų Sąjungos rinktinė jau beveik baigė pasiruošimą debiutui pasaulio futbolo čempionate, kuris vyko Švedijoje. Gegužės 25-ąją rinktinė vyko į ateljė matuotis kostiumų, pasiūtų artėjančio renginio iškilmingo atidarymo proga. Po to puolėjas Borisas Tatušinas ir gynėjas Michailas Ogonkovas pakvietė E.Strelcovą kartu praleisti vakarą mieste. Prie kompanijos prisijungė B.Tatušino vaikystės draugas ir keturios dailiosios lyties atstovės.
Visi kartu jie nuvyko prie ežero ir ten linksminosi. Žinoma, sportininkai rėžimo ne itin laikėsi – stiprieji gėrimai liejosi laisvai, tekdavo važiuoti į parduotuvę ir papildyti išnaudotus resursus. E.Strelcovas laiko veltui nešvaistė ir užmezgė romaną su viena iš merginų, Mariana Lebedeva.
Vėliau kompanijos maršrutas nusidriekė iki B.Tatušino draugo sodybos, kurioje svečiai kartu daug juokavo ir dar daugiau išgėrė. O Marianos ir Eduardo jausmai vienas kitam įgavo didesnį pagreitį.
Gegužės 26-osios ryte Sovietų Sąjungos rinktinės futbolininkai susitiko Jaroslavlio geležinkelio stotyje Maskvoje ir ruošėsi keliauti į treniruočių bazę. Vartininkas L.Jašinas, pastebėjęs įdrėskimus ant E.Strelcovo skruosto, apkaltino jaunuolį nerangumu, o jis atsakė, kad visa tai katės darbas. Po pietų E.Strelcovas jau buvo blaivus ir išvyko su L.Jašinu pažvejoti.
Bet po to atvyko pareigūnai ir tris audringai vakarą praleidusius futbolininkus išsivežė. Pasirodo, Mariana ir jos draugė apkaltino futbolininkus išprievartavimu. Nors vėliau merginos savo parodymų atsisakė, tačiau E.Strelcovas liko už grotų, savo ruožtu, kiti du atletai buvo paleisti. Nelaimėlis savo kaltę neigė ir teigė, jog nieko neprisimena.
Kaip bebūtų keista, visuomenė pasmerkė E.Strelcovą. Jau anksčiau sklido gandai apie jo posūkius „į kairę“ ir nepritinkantį sporto meistrui alkoholio vartojimą. Sklandė netgi mitas: „Jeigu Pele išgertų tiek kavos, kiek Strelcovas degtinės – jis numirtų“.
Buvo kilusi versija, jog tai specialiųjų vakarų Europos agentūrų darbas – jie pakišo futbolininkui prostitutę, o ji atliko savo darbą nepriekaištingai, tokiu būdu rinktinė neteko vieno iš lyderių. Sovietų Sąjungos komanda buvo laikoma viena iš čempionato favoričių, tačiau be savo atakų lyderio ji neperžengė ketvirtfinalio barjero ir nusileido turnyro šeimininkei Švedijai 0:2. Būtent šiame turnyre pirmą kartą sužibo dar tik septyniolikmečio Pele žvaigždė, o dviejų futbolo talentų kova neįvyko.
Nors E.Strelcovo kaltė nebuvo įrodyta, tačiau apie futbolininkų nusižengimą gandai atsklido net iki pirmojo sekretoriaus N.Chruščiovo, kuris žaidėjų nepasigailėjo ir įsakė juos nubausti.
Įdomu, kad praeityje E.Strelcovas atsisakė palikti „Torpedo“ ir persikelti į vieną iš komandų-milžinių – CSKA arba „Dinamo“. Už šių dviejų ekipų stovėjo ne tik pagrindiniai futbolo, bet ir visos Sovietų Sąjungos žmonės, juk tai armijos ir policijos komandos. Realu, kad jų įtaka galėjo paveikti ir tolimesnį futbolininko likimą.
Futbolininko istorijoje sukosi ir kita moteris – Jekaterina Furceva. Ji buvo valdinga moteris ir komunistų partijoje turėjo labai didelę įtaką. Politbiuro narė J.Furceva norėjo supažindinti savo dukrą Svetlaną bei įpiršti ją E.Strelcovui, tačiau žaidėjas atsisakė ir valdinga moteris liko įžeista. Spaudoje ant puolėjo buvo pilamas purvas, o J.Furceva tikrai galėjo tam daryti įtaką.
Prokuroro pirminis nuosprendis buvo skirti penkiolika metų darbo lageriuose, bet teismas pagailėjo futbolininko ir skyrė dvylika. Į lagerį E.Strelcovas buvo išsiųstas su užrašu: „išnaudoti tik sunkiems darbams“. Dirbo jis kirtavietėse, vėliau smėliavimo fabrike, tad nieko keisto, jog susirgo E.Strelcovas sunkia liga silikoze.
1963-ųjų metų vasario 3-ąją futbolininką lygtinai paleido. Atrodė, jog pagaliau kelias grįžti į didįjį futbolą vėl šviesus, bet du metus E.Strelcovui žaisti niekur neleido, tad teko apsiriboti žaidimu už ZIL gamyklos komandą. Ir tik 1965-ais metais šios ekipos direktoriui pavyko nusigauti iki naujojo komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo, kuris leido E.Strelcovui grįžti į didįjį futbolą.
Ir E.Strelcovas grįžo. Puolėjas vėl atstovavo ne tik „Torpedo“, bet ir Sovietų Sąjungos rinktinei, netgi 1967-ais metais buvo pripažintas geriausiu šalies futbolininku. Vis dėlto, po trijų metų jis baigė karjerą, įstojo į Pedagoginį institutą, tapo treneriu ir dirbo su vaikais. 1987-ais metais veteranų rungtynėse Černobilyje E.Strelcovas gavo didelę radiacijos dozę ir kamuojamas ligų po trijų metų mirė, beje, tais pačiais metais tauta gedėjo ir L.Jašino.
Sovietų Sąjunga neteko itin perspektyvaus žaidėjo, kuris jaunystėje sužibėjo itin ryškiai, tačiau buvo pasmerktas geriausius karjeros metus praleisti lageriuose už nusikaltimą, kurio galbūt ir nepadarė. Atkarpa šeštajame bei septintajame dešimtmetyje buvo auksinė sovietų futbolininkams, per ją šalis iškovojo didžiausius futbolo trofėjus – tapo Europos ir olimpinių žaidynių čempionais, pasaulio čempionate iškovojo aukščiausią per visą istoriją, ketvirtąją vietą. Tačiau pasaulis taip ir neturėjo progos visu gražumu įsitikinti didžiu E.Strelcovo talentu, kuris dabar pateikiamas dokumentiniuose filmuose ir knygose. Kas susidorojo su futbolininku taip pat lieka neaišku.
Šachmatų didmeistris Anatolijus Karpovas vis dar siekia po mirties reabilituoti E.Strelcovą, anot jo, futbolininkas galėjo būti geriausiu visame pasaulyje, bet rėžimas parodė savo nagus.
Tokia ta ne laiku ir ne vietoje gimusio E.Strelcovo istorija. Šiuo metu jo garbei pavadintas stadionas, kuriame žais į Rusijos „Premier“ lygą grįžusi Maskvos „Torpedo“ ekipa. Sostinėje taip pat stūkso dvi skulptūros, pastatytos šio legendinio futbolininko garbei. „Jeigu ne tie septyni metai praleisti be futbolo, E.Strelcovas būtų vienas geriausių visų laikų futbolininkų“ – taip teigė kiti didingi Sovietų Sąjungos futbolininkai. Tačiau jo talento pasaulis nematė.
