14 230 sirgalių sugužėjo į tribūnas šeštadienio popietę – tai antra didžiausia minia, stadione gyvai stebėjusi Lietuvos rinktinės rungtynes. Daugiau buvo tik 1995-siais, kuomet Vilniaus „Žalgirio“ stadione 0:1 Italijai pralaimėtą mačą matė 15 tūkst. aistruolių.
Ir pasirinkę futbolą neturėjo nusivilti.
Edvinas Girdvainis puikiu smūgiu po kampinio 15-ąją minutę vedė į priekį Lietuvos rinktinę. Kamuolys nuo virpsto suspurdėjo vartų tinkle, bet tuomet įvykiai ėmė krypti ne tokia smagia linkme.
Jau po dviejų minučių Justas Lasickas stabdė į pavojingą ataką išbėgusį Bulgarijos kapitoną Kirilą Despodovą. Teisėjas iš Danijos Jakobas Alexanderis Sundbergas buvo negailestingas – raudona kortelė.
„Justas sakė, kad gudriai sužaidė puolėjas, pakišo savo kūną į bėgimo liniją, inicijavo kontaktą, – vėliau pasakojo E.Jankauskas. – Varžovas buvo priekyje, ėjo tiesia linija į vartus. Kaip ir teisėjai sakė, jie neturėjo galimybės neduoti raudonos kortelės. Tai turėjo įtakos mūsų rungtynėms. Bet noriu pabrėžti pozityvų dalyką, kad žaidėme iki galo, nenuleidome rankų, sportinė nelaimė nesugriovė tikėjimo.“
Lietuviai liko žaisti 10 prieš 11, o prieš akis dar buvo daugiau nei 70 minučių futbolo.
Bulgarijos kampinis 27-ąją minutę baigėsi tiksliu Marino Petkovo smūgiu kaire koja – rezultatas lygus.
„Neklausk... Daug dalykų vyko galvoje tuo metu, – 15min paklaustas apie mintis, virusias galvoje tuo metu, juokėsi E.Jankauskas. – Ypač per paskutines 10 minučių. Aš ir vyrams sakiau prieš rungtynes, kad tai bus emocinis išbandymas suvaldant jausmus. Visi mes jaudinomės: žaidėjai, treneriai, žiūrovai. Mokomės tas emocijas laikyti savyje, kad nebūtų jos taip vizualiai lengvai pastebimos.“
Bet Lietuvos rinktinė atsilaikė. Komandai gavus raudoną kortelę, E.Jankauskas nuo suolo kėlė Pijų Širvį ir iš aikštės buvo priverstas išimti rinktinės debiutantą Deividą Šešplaukį. Dar nesibaigus pirmajam kėliniui, traumą patyrė kapitonas Fiodoras Černychas – ant hibridinės vejos vietoje kapitono pasileido Gytis Paulauskas.
Po pertraukos apie pavojingas atakas pagalvoti Lietuvos futbolininkams varžovai praktiškai neleido. Bulgarija iš viso kėlė 20 kampinių, atliko 27 smūgius, bet galingos geltonosios sienos, cementuotos fantastiško Edvino Gertmono, taip ir nepramušė.
„Nuostabu, – vartininko pasirodymą vertino treneris. – Savo dideliais kumščiais išdaužė viską baudos aikštelėje. Jei būčiau puolėjas, pamatęs tuos kūjo smūgius net nenorėčiau kampinių užsidirbti.“
Lygiosios, prilygstančios pergalei.
Stadione žiūrovai plojo ir dėkojo rinktinės futbolininkams, kurie suko garbės ratą, atsidėkodami už palaikymą. Galiausiai – griausminga vikingų skanduotė.
„Manau ir tikiu, kad tai kažko naujo pradžia“, – dar prieš rungtynes 15min kalbėjo F.Černychas.
To tikisi ir E.Jankauskas.
„Pradėsiu nuo padėkos sirgaliams, kurie sukūrė šitą šventę, kompensavo tą netektį aikštėje. Reikia jiems nusilenkti, pareikšti padėką, kad pagaliau ir Lietuvoje, tikrame stadione mes galime pamatyti, išgyventi tą spektaklį, reginį dėl kurio visas pasaulis išprotėjęs. Pajausti tas emocijas – viena džiaugsmingiausių dienų mūsų futbolo istorijoje“, – lenkė galvą treneris.
Jis išsamiai kalbėjo apie rungtynes, kurios prasidėjo smagiai, bet vėliau baigėsi ilga kančia, davusia saldžių vaisių.
„Iki tos raudonos kortelės mums pavyko aikštėje daryti tai, ką planavome: uždarinėti erdves be kamuolio, kai perimame kamuolį, išeiti į puolimą. Įvartis – po standartinės padėties. Senokai buvome įmušę po kampinio. Gal kiek sėkmės ir buvo, bet ją reikia užsitarnauti. Edvinas agresyviai ėjo į kamuolį, buvo lyg ir rikošetas, – dėstė E.Jankauskas. – Manau, net tas išvarymas mums davė labai gerą pamoką, kad net ir mažumoje galime ištraukti rungtynes, išeidinėti į atakas. Reikėjo labai daug energijos atiduoti besiginant, žaidėme prieš labai technišką komandą.
Antrą kėlinį perstatėme taktinį išsidėstymą, manau, tai buvo pagrindinis dalykas, kuriuo mes dar labiau pasunkinome priešininkams priėjimus prie vartų. „Ačiū“ reikia pasakyti žaidėjams, kurie kovėsi kaip gladiatoriai, negailėdami nei savęs, nei varžovų. Galime sakyti, kad šita komanda užaugo kaip vyrų komanda, nors turėjome aikštėje du 19-mečius. Tokios rungtynės tikrai duoda patirties, pasitikėjimo, pakelia savivertę kiekvienam žaidėjui ir komandai kartu.“
O galiausiai džiaugsmas dėl valingų lygiųjų ar apmaudas, nes nepavyko pakovoti dėl pergalės ima viršų E.Jankausko galvoje?
„Tik pozityvą matau, – teigė strategas. – Komanda sugebėjo atsilaikyti, persigrupuoti, išlaikyti kovos dvasią, kai netekome žaidėjo, kai praleidome įvartį. Apmaudas... Visad turėsime mintį: kas būtų, jei būtume likę pilnoje sudėtyje. Atrodė, kad mūsų laukė šviesi ateitis. Įmušėme įvartį, bet taip jau gavosi. Dar kartą pabrėšiu kovingumą – vyrai kovėsi kaip gladiatoriai.“
„Šiaulių“ ekipos žaidėjai Rokas Lekiatas ir Deividas Šešplaukis debiutavo rinktinėje šeštadienį, o jų pasirodymą puikiai įvertino treneris.
„Visų pirma, pasakyčiau, kad niekas šiandien neiškrito iš sudėties, su keitimais labai pataikėme, labai gerai vyrai įėjo į žaidimą. Dėl Roko, man buvo toks vaizdas, kad jie jau žaidę kartu su Edvinu Girdvainiu, gerai vienas kitą suprato. Kodėl jį pasirinkome? Dėl to, ką jis demonstruoja A lygoje – jis turi lyderio savybių, yra greitas, geras su kamuoliu, kovingas. Deividas, deja, jį turėjome paaukoti dėl jums žinomų priežasčių“, – pasakojo E.Jankauskas.
Jau po trijų dienų Lietuvos rinktinė žais antrąsias rungtynes šiame lange – išvykoje prieš galingą Vengrijos rinktinę. Įprastai lietuviams antrasis mačas per trumpą laiką tampa itin sudėtinga fizine užduotimi.
„Čia jau istoriškai turime įrodymus, kas vyksta antrose rungtynėse, – pažymėjo E.Jankauskas. – Tai mūsų problema, mes nespėjame atsistatyti, netekome ir dviejų žaidėjų, juos galbūt keisime žaidėjais iš jaunimo rinktinės. Faktas, kad šviežumo trūks, šiandien žaidėme dešimtyje. Tie, kurie šiandien atliko šią beprotišką užduotį, po trijų dienų jiems truks jėgų. Galvosime, rotuosime sudėtį ir bandysime atstatinėti žaidėjus kiek tai įmanoma. Kito pasirinkimo nėra.“
