Šis sporto modelis Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnelius, todėl įdomu, kokią įtaką jis daro vaikams ir kaip pavyko šį modelį pritaikyti? Įdomu ir tai, kad tėvai tokios patirties iki šiol neturėjo.
Šio modelio pristatymą buvo galima pamatyti ir išgirsti tarptautinėje konferencijoje „Sporto įtaka vaikų gerovei: Šiaurietiška patirtis“ gegužės 11 d., 13 val., o su konferencijos programa buvo galima susipažinti paspaudus čia. Jos metu bus kalbama apie geriausią Šiaurės šalių praktiką, kaip organizuotas sportas įtakoja vaikų gerovę, sėkmingai apsaugo vaikus nuo ankstyvo rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo.
Savanoriu tapęs Vaidas: „Tai vienas iš geresnių būdų pažinti savo vaiką“
Prie futbolo klubo „Ataka“ programos prisijungęs tėtis savanoris Vaidas Žvirblis neslepia, kad futbolas jam nėra naujiena – šia sporto šaka džiaugiasi nuo pat vaikystės. Vis dėlto tokia patirtis, kai gali žaisti kartu su kitais vaikais, o taip pat juos ir treniruoti, pasitaikė tik dabar.
„Futbolas yra mano hobis, man patinka žaisti, diskutuoti susijusiomis temomis ir pasidalinti naujienomis apie futbolą. Bandžiau savo vyresnį vaiką mokyti futbolo, bet jis pasirinko menus. Vis dėlto mano mažasis ketverių Hugas nusprendė, kad nori būti futbolininku. Kadangi iš anksčiau žinojau „Atakos“ veiklą ir stebėjausi jų organizacijos demonstruojamu pasitikėjimu ir skatinimu vaikus sportuoti, su sūnumi pas juos nuėjome ir buvau pakalbintas prisidėti prie treniruočių modelio“, – pasakoja Vaidas.
Iš pradžių šiai idėjai jis per didelio susidomėjimo nerodė, tačiau netrukus naują veiklą pamilo – dabar jis jaučiasi kaip tikras treneris. V.Žvirblis juokiasi, kad tai buvo užslėpta svajonė ir svarsto, kad gal šis sprendimas nėra tik sutapimas.
„Tapau treneriu ir supratau, kad tai darau jau ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad smagu. O kai ateini į antrą, trečią treniruotę ir girdi, kaip vaikai pas tave atbėga su klausimais, „ką darysim, ką veiksim“, man tai tampa didžiausiu įvertinimu. Todėl ši suteikta dovana nepakartojama ne tik man, bet ir vaikams“, – šypsosi savanoriu tapęs Vaidas.
Į treniruotes vyras atvyksta tiesiai su futbolininko apranga ir jau nunešiotais futbolo batais. Būtent jie ir tapo tarp jo ir vaikų stiprų ryšį sukūrusiu simboliu: „Su vaikais diskutuojame, kad ne grožis svarbiausia, o patogumas. Taip pat kalbam, jog aikštelėje nereikia vienas kito stumdyti, bet reikia rodyti pagarbą, paguosti vaiką, suteikti pagalbą. Šitas vertybes, kurias „Ataka“ pristatė, aš labai palaikau ir pats jomis vadovaujuosi.“
V.Žvirblis mano, kad svarbiausia viską pateikti žaidimo forma – tokiu būdu vaikai noriai įsitraukia į sportinę veiklą. O ir su kitais tėvais savanoriais galima aptarti gudrybes, ką daryti vienu ar kitu atveju, kai vaikai neklauso.
„Su vaikais labai gera dirbti, nes jie neturi tokio užslėpto melavimo ir tiesiai šviesiai pasako, jei kas nors neįdomu. Po sunkios darbo dienos jie pakelia nuotaiką“, – šypteli tėtis-treneris.
Per savanorystės laikotarpį jis pastebėjo pokyčius ne tik tarp vaikų, bet ir tarp juos treniruojančių tėvų. Net pats Vaidas jaučiasi pakylėtas, kai išgirsta jį vadinant treneriu. Jis mano, kad šis sporto modelis ne tik lavina vaikus, bet ir padeda juos geriau pažinti.
„Visi mokymai, visa literatūra sako, kad kiekvienam vaikui reikia skirti individualų laiką. Ir koks nepakartojamas jausmas apima, kai jis grįžta namo ir seneliams, mamai pasakoja patirtus įspūdžius. Tai yra tai, kas iš tiesų džiugina“, – apie savanorystės džiaugsmus kalba vyras.
Kam šis sporto modelis skirtas?
Prie idėjos įgyvendinimo prisidėjęs Vilniaus futbolo klubo „Ataka“ direktorius Donatas Tvarijonas sako, kad pagrindinis siekis – vaiko užimtumas ir tėvų švietimas, aktyvus dalyvavimas. Dažnai girdimos frazės apie žemus pasiekimus sporte, anot jo, rodo, kad Lietuvoje iki šiol yra mažai sportuojančių vaikų.
„Ši vaikų ugdymo sistema Šiaurės šalyse egzistuoja nuo mažens, o pagrindine priemone tampa užimtumas ir vaikui skiriamas tėvų dėmesys. Tame labai akivaizdžiai matome ir prevencinę reikšmę asmenybės formavime. Pavyzdžiui, skatinimą nerūkyti ir nevartoti narkotikų bei alkoholio. Esminis dalykas, kad tai gali virsti ilgalaikėmis priemonėmis, kurios taps pagrindiniu būdu suformuoti vaiko įpročius. O jie pozityviai formuojasi tada, kai vaikas yra užsiėmęs, bendrauja su kitais bendraamžiais, iš jų mokosi, sulaukia dėmesio iš tėvų. Tada jis nebeturi laiko nereikalingoms veikloms.
Jau paauglystėje galima pastebėti, kokią įtaką būreliai ar jų nebuvimas padarė vaiko brandoje. Jei gerieji įpročiai nepradėjo formuotis vaikystėje, tai vėliau jau gali būti vėlu, todėl svarbu ugdyti vaikus tikslingai nuo darželio“, – atkreipia dėmesį D.Tvarijonas.
Futbolo klubo „Ataka“ direktorius pabrėžia, kad Lietuvoje sporto būrelius lanko vos 20 ar 30 proc. vaikų, kai tuo metu Skandinavijos šalyse šis skaičius daug įspūdingesnis – net 80-90 proc. vaikų nepraleidžia progos užsiimti bent viena sporto šaka. Todėl būtų naudinga juos prisivyti ir tėvams formuoti teisingą požiūrį į vaikų sportinę veiklą.
„Mes įtraukiame tėvus savanorius į darželinukų būrelius, kad tėvai galėtų vesti treniruotes kartu su licencijuotais treneriais. Pavyzdžiui, tėtis ar mama atveda vaiką ir laukia, kol baigsis treniruotė, nes jie dar maži ir negalima jų palikti vienų. Jei nieko neveikia, tai gal galima kartu su vaiku pabūti ir praleisti daugiau laiko.
Mes esame įpratę, kad tėvai skiria mažai dėmesio dėl darbo, kitų veiklų ir tas ryšys su amžiumi kuo toliau, tuo labiau mažėja. Statistiškai bendravimas su tėvais per dieną užtrunka vos kelias minutes. Tas praktiškai nieko nereiškia. Reikia kurti santykius su vaikais per bendrą veiklą, žaidimą, demokratišką bendravimą, o ne per prievartą. Mes siekiame, kad tėvai įprastų su vaikais kartu veikti. Juk vaikui svarbiausia yra tėvų pavyzdys“, – tikina Donatas.
Tėvų dažnai daroma klaida – spaudimas
Jis pastebi ir tėvų esminę klaidą – dalis, norėdami vaikus paskatinti sportuoti, naudoja spaudimą ir nesupranta, kad tokiu būdu vaikui dingsta noras apskritai pasirodyti treniruotėse. Jo manymu, vaikams būtina skirti kuo daugiau dėmesio ne tik pokalbių, bet ir žaidimų metu.
„Kai tėvai per varžybas pradeda kelti balsą, ragina perdėm emocingai, vaikai jaučia įtampą. Dėl to laimėti nepavyksta, nes vaikai negeba valdyti emocijų, o mūsų treniruočių vienas pagrindinių principų – vaikų emocinis ugdymas. Sporto būreliai vaikui turi teikti džiaugsmą, aktyvų žaidimą, o ne stresą.
Reikia rodyti pozityvą, kad vaikams ši sporto šaka patiktų. Šį metodą perkeliame į treniruočių pateikimą, su vaikais kalbame jų kalba, įtraukiame tėvus, kad mažoms grupelėms galėtų parodyti pratimus. Tuomet visi vaikai vienodai gauna dėmesio ir nebesiblaško, užsiėmimų kokybė ženkliai išauga. Štai Skandinavijos šalyse tėvai savanoriauja nuo darželio bent iki paauglystės. Mes tikimės, kad ir Lietuvoje taip bus“, – viliasi jis.
D.Tvarijono manymu, šiaurietiškas modelis vaikus skatina ne tik sportuoti, pasiekti aukštų rezultatų, bet ir nepamiršti žmogiškų ir paprastų norų – tiesiog pasidžiaugti žaidimu.
„Vaikas turi žaisti ne dėl trenerio, ne dėl tėvų, o dėl savęs. Stebint įvairius turnyrus galime akivaizdžiai pamatyti ir kitą problemą, kai tėvai į treniruotes veda vaikus tik dėl rezultato. Vaikai patiria didžiulį psichologinį spaudimą ir toks modelis yra prieš vaikus, o ne su vaiku. Šiaurės šalyse prioritetu laikomas vaiko džiaugsmas, tačiau dėl to jie tikrai nesistengia mažiau! Todėl reikia suteikti vaikams žaidimo džiaugsmą, ugdyti jų socialinius ir emocinius gebėjimus per veiklą, brandinti nuosekliai vaikų motyvaciją, norus“, – pastebi jis.
Motyvacija susirasti draugų ir idėjai plėtotis trukdančios problemos
Žinoma, šalia esantis suaugęs žmogus mažylį džiugina, bet daug džiaugsmo jam suteikia ir didėjantis draugų ratas. Futbolo klubo vadovas pastebi, kad ir tai tampa didele motyvacija užsiimti sportine veikla – juk smagu išbėgti į lauką ir su draugų būriu pažaisti savo mėgstamiausius žaidimus.
„Pagal statistiką didžioji dalis vaikų eina į būrelius ne dėl rezultato, o dėl to, kad ten jau susirado draugų. Matoma, kad pakvietus draugus, klasiokus, atsiranda didesnis noras sportuoti“, – sako pašnekovas.
Ir nors pagrindinis tikslas yra į Lietuvą įnešti skandinaviško sporto modelio vėjų, tačiau su ketinimais atsiranda ir iššūkių. D.Tvarijonas įvardija, kad Vilniuje šią idėją stabdo nemažos būrelių lankymo kainos ir infrastruktūros trūkumas.
„Reikėtų mažinti užsiėmimų kainą. Jei kaina nedidelė, tėvų galimybės auga. Skandinavijos šalyse ši veikla beveik nemokama, Islandijoje stipriai remiama valstybės. Sąlygų nebuvimas tampa viena iš priežasčių, kodėl pas mus mažiau vaikų. Tuomet atsiranda kita problema – vieta. Didelių futbolo aikščių Vilniuje yra labai mažai ir nei vienas futbolo klubas neturi savo sporto bazės.
Jei būtų toliau vystomas ir plėtojamas tėvų savanorystės modelis, reikėtų, kad būtų kelios futbolo aikštės vienoje vietoje. Tėvai dažniausiai savanoriauja po darbo, o tokiu metu tas pats užsiėmimas gali būti pasiūlomas ir antrokams, ir trečiokams, todėl reikia daug erdvės. Tokios infrastruktūros pas mus dar nėra“, – nusivylimo neslepia futbolo klubo „Ataka“ direktorius.
Gerosios patirties mainus tarp „Atakos“, KFUM-Kameratene ir HB Køge futbolo klubų finansuoja Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.
