Lukas Fridrikas mandagiai įspėja – įvarčius jam sekasi mušti geriau nei taisyklingai ištarti lietuviškų žodžių galūnes.
Tačiau kalbėtis vokiškai ar angliškai neprireikia, net minties nėra.
Insbruko „Wacker“ puolėjas L.Fridrikas puikiai kalba lietuviškai, nors gimė kitoje šalyje, o Lietuvą aplanko tik vasaromis per atostogas.
23 metų futbolininko tikroji tėvynė yra Austrija.
Šioje Alpių šalyje geriausiais karjeros metais nutūpė abu jo tėvai – garsūs mūsų šalies sportininkai.
Mama – Aušra Fridrikas, kurią Lietuva pirmiausia pažino kaip Aušrą Miklušytę, kai ji atsiskleidė Vilniaus „Eglės“ rankinio komandoje.
1988 metais ši ekipa iškovojo IHF Europos taurę, o dar du kartus žaidė šio antrojo pagal pajėgumą turnyro Europoje finale.
Aušros pavardės keitėsi (buvo Žiūkienė, dabar – Fridrikas), bet talentas visada buvo išskirtinis. Su SSRS rinktine 1990 metais ji tapo pasaulio čempione, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę išvyko į užsienį.
Po karjeros etapo Ispanijoje ji ilgam įsitvirtino Vienos „Hypobank“ klube, kuris paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje buvo stipriausias pasaulyje.
A.Fridrikas padėjo Vienos klubui padidinti Čempionų lygos trofėjų kolekciją, o pati priėmė Austrijos pilietybę ir užsivilko raudoną baltą šalies rinktinės aprangą. 1999 metais ji buvo pripažinta geriausia rankininke pasaulyje.
Dabar A.Fridrikas dirba rankinio trenere Vokietijoje, bet savo socialinėje erdvėje dažniau dalinasi savo sūnaus nuotraukomis iš Austrijos stadionų.
„Labai daug žmonių lygina tėvus su vaikais. Aš nemėgstu šio palyginimo. Lukas yra savitas žaidėjas iš savęs. Jis eina savo karjeros keliu, turi savo stilių.
Užsispyrimas, noras būti geriausiu, noras, kad komanda laimėtų. Jis turi stiprų komandinio tikslo siekimo savybę. Komanda jam labai svarbi. Man patinka jo inteligentiškas žaidimas.
Kažką pasiėmęs iš abiejų tėvų, jis pats lieka savita asmenybė“, – apie sūnų 15min sakė A.Fridrikas.
Vis dėlto jos sūnus atrado save ne rankinyje, o sporte, kuriame itin gerai jautėsi ir jo tėvas.
Robertas Fridrikas buvo unikalus futbolininkas, iškilęs geriausiais Vilniaus „Žalgirio“ futbolo laikais ir pramintas Garrincha, nes kaip ir legendinis brazilas lakstė skirtingo ilgio kojomis.
Po žiaurios traumos – kai jam būnant trylikos metų varžovas įvažiavo kojomis į kojas ir dubenį taip stipriai, kad užtemo sąmonė, R.Fridrikas kelis mėnesius buvo gydomas ligoninėje.
Išėjus iš jos po kurio laiko trūko žaizda, iš jos iššoko 5 cm ilgio kaulo atplaiša. Dėl traumos ir po jos sekusios atrofijos dešinė koja liko 4 cm trumpesnė.
Bet futbolo aikštėje tai tapo R.Fridriko stiprybe – smūgiuodamas kamuolį jis neužkabindavo žemės ir labiausiai būdavo vertinamas dėl stipraus smūgio.
Su „Žalgiriu“ užkopęs į trečiąją vietą SSRS pirmenybėse, įvarčiais pasižymėjęs per įsimintiniausias Vilniaus klubo tarptautines rungtynes, R.Fridrikas paskui tęsė karjerą Vienos „Austria“ klube, su kuriuo dusyk tapo Austrijos čempionu.
Dabar 54 metų R.Fridrikas tebegyvena Vienoje, dirba paslaugų verslui sektoriuje ir dėl kalbos gebėjimų yra atsakingas už Rusijos ir Ukrainos piliečių aptarnavimą – keliones, viešbučius, turizmo programas Austrijoje.
Jo ir Aušros Fridrikas keliai gyvenime išsiskyrė, bet abu didžiuojasi sūnumi, kuris vis tvirčiau jaučiasi Austrijos futbole.
Paauglystėje Zalcburgo „RedBull“ futbolo mokyklą praėjęs L.Fridrikas įgijo gerus įgūdžius – vokiškos drausmės ir žaidimo dinamikos bei olandiškos technikos.
Prieš porą metų jis domino stipriausią Lietuvos komandą, Marijampolės „Sūduvą“, bet siekdamas žaisti daug ir kilti palaipsniui, L.Fridrikas neskubėjo keliauti toli.
Praėjusį sezoną prabilęs įvarčiais „Dornbirn“ komandoje, iš jos persikėlė į kitą stipresnį klubą Austrijos antrojoje lygoje.
Jos čempionate, pagal lygį tikrai stipresniame nei A lyga, šį sezoną pelnęs jau 12 įvarčių, L.Fridrikas patenka į rezultatyviausių lygos žaidėjų dešimtuką, o jo naujoji komanda Insbruko „Wacker“ dabar yra per tris žingsnius nuo patekimo į Austrijos Bundeslygą.
Apie L.Fridriko kelią futbole, garsiųjų tėvų genus, ryšį su Lietuva ir galimybes žaisti Lietuvos futbolo rinktinėje – išsamus pokalbis su 23 metų futbolo talentu.
– Lukai, galima sakyti, kad augote rankinio salėje, kur ilgai žaidė jūsų mama, bet pats pasirinkote futbolą – kaip tai įvyko? – 15min paklausė L.Fridriko.
– Būdamas mažas tikrai daug laiko leisdavau rankinio salėje. Bet ten aš žaisdavau futbolą. Pradėjau žaisti futbolą ir lauke su draugais, o tada pasakiau savo mamai, kad norėčiau lankyti futbolą.
Pradėjau tai daryti kiek vėliau nei kiti, dėl to kurį laiką būdavau prasčiausias vaikų komandose. Sunkesniais periodais 11-mečių komandoje esu kalbėjęs mamai, kad mesiu futbolą ir eisiu į rankinį. Tačiau taip niekada nenutiko, visada likau futbole.
– Jūsų mama buvo legendinė rankininkė, tėvas – legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas. Ar jautėte turintis sportinius genus?
– Ir dabar jaučiu. Manau, kad mano kūnas, raumenys veikia labai gerai, patiriu mažai traumų. Manau, kad tai lemia ir tėvų genai.
Tačiau tuo pačiu visada iš šalies jausdavau, kad mano tėvai yra geri sportininkai. Įprastai, vos atvykdavau į naują komandą, ar naują miestą, pirmas klausimas būdavo: koks jausmas turėti du gerai žinomus tėvus?
Tai ne visada malonu, nes aš norėdavau, kad žmonės klaustų apie mane. Vis dėlto pirmiausia pokalbis sukdavosi apie mano tėvus, kokie jie buvo geri sportininkai.
– Vis dėlto kiekvienas mūsų yra panašus į tėvus. Ar jaučiate, kad turite panašių savybių į mamos ar tėčio?
– Sakyčiau, jog turiu abiejų savybių.
Kaip futbolininkas galbūt turiu panašų smūgį kaip tėvas. Gal ne 100 procentų tokį pat stiprų, bet panašų. Aš esu greitas ir žaidžiu krašto puolėju, o jis buvo vidurio puolėjas. Mes truputį skiriamės, bet tėtis visada žiūri mano rungtynes, po jų mes visada aptariame, jis man pataria, ką galėčiau padaryti geriau. Beje, dabar jis kaip tik atostogauja Lietuvoje.
– Kiek dažnai pats lankotės Lietuvoje?
– Dabar nebuvau gal trejus metus, nes prieš tai su savo buvusiu „Dornbirn“ klubu iš trečios lygos pakilome į antrąją ir turėjome trumpas atostogas, paskui atėjo pandemija.
Tačiau prieš tai įprastai važiuodavau kiekvieną vasarą. Jei turėdavau 3-4 savaites atostogų, didelę jų dalį praleisdavau Lietuvoje – pabūdavau pas močiutę Druskininkuose, taip pat ir Vilniuje.
Kai bus geresnė padėtis po viruso, norėčiau vėl atvažiuoti ir aplankyti močiutę.
Lietuvoje man labai patinka. Turiu čia porą draugų, man labai patinka, kad atvažiavęs galiu prasikalbėti lietuviškai. Būna sunku, jei atsitinka laikotarpis, kai nematau tėvo ar mamos, – tada aš nebeturiu su kuo pasikalbėti lietuviškai ir būna kiek sunkiau. Kai būnu Lietuvoje, po poros savaičių mano kalba tampa daug geresnė.
– Ji skamba visiškai gerai, net kiek keista, žinant, kad visą gyvenimą praleidote kitoje šalyje.
– Mano tėvai su manimi visada kalbėdavo lietuviškai. Kai buvau mažas, kalbėjau lietuviškai, vasarą irgi vis prisimindavau. Labai džiaugiuosi, kad galiu kalbėti lietuviškai, juk Lietuvoje mano mamos, tėčio, močiutės – šaknys. Man labai svarbu kalbėti lietuviškai.
– Ir jūsų brolis Mantas Fridrikas (Roberto Fridriko sūnus iš kitos santuokos) rungtyniauja Lietuvoje (32 metų gynėjas šį sezoną rungtyniauja Kauno „Hegelmann Litauen“). Koks ryšys su juo?
– Kartais pasikalbame, paskambiname vienas kitam. Pasikalbame apie futbolą. Dabar jau ilgokai nesimatėme dėl pandemijos, bet įprastai susitinkame man būnant Lietuvoje, sykį jis atostogavo Austrijoje – stengiamės vis pasimatyti ir pasikalbėti.
– Pats profesionalo karjerą pradėjote „Dornbirn“ klube ir neskubėjote jo palikti. Kas jums ten tiko, ar svarstėte kitus karjeros kelius?
– Būdamas 17-os pradėjau žaisti suaugusiųjų futbolą, bet supratau, kad dar buvau labai jaunas, nebuvau pasirengęs profesionalų futbolui. Nežinojau, kaip dirbti, kada dirbti sunkiai, o kada galima atsipalaiduoti.
Sulaukęs 20-ies atėjau į „Dornbirn“. Tada, 2017 metais, turėjau sutartį su „Wiener Neustadt“ antrojoje lygoje, bet padariau žingsnį atgal į trečioje lygoje tada žaidusį „Dornbirn“. Tai buvo mažas klubas, daug komandos senbuvių, mažai darbuotojų, bet mes laikėmės tvirtai lyg šeima. Po metų sugebėjome patekti į antrąją Austrijos lygą. Per pastaruosius pusantrų metų man ten sekėsi žaisti.
Visada jaučiau, kad turiu talentą žaisti profesionalų futbolą, bet reikėjo poros metų, kad suprasčiau, kaip viskas einasi. Manau, kad esu gerame kelyje. Dar nesu kalno viršūnėje, dar tik pakeliui.
– Kopiant į kalną turėjote futbole idealą?
– Visada labai mėgdavau „Barcelona“ klubą ir jo žaidėjus. Lionelis Messi ir Ronaldinho yra mano du mėgstamiausi žaidėjai, aš dažnai žiūrėdavau į juos mokydamasis, bandydavau atkartoti jų judesius iš Youtube įrašų. Manau, kad tai buvo naudinga.
– Ar tiesa, kad Marijampolės „Sūduva“ domėjosi jumis?
– Taip, tai buvo prieš pusantrų metų. „Sūduva“ domėjosi manimi ir aš kalbėjausi su klubo direktoriumi Karoliu Skinkiu. Kontaktų buvo, kalbėjomės, ar man būtų įdomu atvykti, nors galiausiai ir nesusiklostė taip, kad atvykčiau žaisti į Lietuvą.
– Tada likote „Dornbirn“, kuriam pelnėte 6 įvarčius šį sezoną ir perėjote į Insbruko „Wacker“, kuriam pelnėte dar tiek pat įvarčių. Ar perėjote į stipresnę komandą?
– Pastarąjį pusmetį jaučiau, kad klubai domisi manimi. Ne tik Austrijos, bet ir užsienio, Šveicarijos ir Vokietijos. Manęs pasižiūrėti atvykdavo atvykdavo daug skautų, nes pelniau daug įvarčių „Dornbir“ kylant į antrąją lygą, paskui per 2019-2020 m. sezoną pelniau 13 įvarčių ir atlikau 5 rezultatyvius perdavimus.
Komanda nebuvo pirmaujanti, tad vis labiau domėjosi kitos. Galiausiai pasakiau klubo vadovui, kad jaučiu, jog man laikas keliauti. Nebeturiu ko daugiau išmokti, atėjo laikas naujam žingsniui.
Manimi domėjosi ir Austrijos bei Šveicarijos aukščiausios lygos klubai, bet galiausiai pasitariau su treneriu ir sporto direktoriumi ir pasirašiau sutartį su Insbruko „Wacker“. Istoriškai tai didelis klubas Austrijoje (sukurtas 2002 metais, „Wacker“ klubas tapo tęsiniu bankrutavusiai Insbruko „Tirol“ ir originaliam Insbruko „Wacker“ klubui, sukurtam 1913 m., 5 kartus tapusiam Austrijos čempionu, bet subyrėjusiam 1999 m.).
Į Insbruko klubą yra atėjęs naujas investuotojas, tad komandos tikslas – kuo greičiau patekti į Austrijos Bundeslygą.
Dabar antrojoje lygoje žengiame trečioje vietoje, bet jei sekmadienį laimėsime paskutines rungtynes, gausime šansą žaisti du mačus pereinamosiose rungtynėse su priešpaskutine aukščiausios lygos komanda. Trejos rungtynės gali lemti pakilimą į Austrijos Bundeslygą.
Man tai būtų labai gerai – Insbruko klubas labai profesionalus, o pats būčiau spėjęs per trejus metus iš trečiosios lygos užkopti į aukščiausiąją.
– Šį sezoną 12 įvarčių – tai geriausias sezonas?
– Sakyčiau, kad tikrai šį sezoną žaidžiu geriau. Praėjusį sezoną statistiškai pelniau vienu įvarčiu daugiau, bet šį dar liko rungtynės.
Sakyčiau, kad suvyriškėjau per šį sezoną. Ne tik kūnu, bet ir mąstysena. Dabar geriau žinau, kaip elgtis tam tikrose situacijose, dabar jau žaidžiu kaip suaugęs futbolininkas. Galvoju, kad galėjau pelnyti porą įvarčių daugiau, bet viskas neblogai. Pasirašiau pusketvirtų metų kontraktą, tikiuosi, kad pakilsime į Bundeslygą. Nors klubas prastokai pradėjo sezoną, paskui buvo nupirkti keturi gero lygio žaidėjai, mes laimėjome 8 rungtynes iš eilės. Jei ne šiais metais, tai kitą sezoną būtinai pateksime į aukščiausiąją lygą.
– Kaip vertinate Austrijos futbolą ir rinktinės galimybes Europos futbolo čempionate, kurį kitą mėnesį austrai pradės grupėje su Nyderlandais, Ukraina ir Šiaurės Makedonija?
– Manau, kad šiemet Austrija turi labai gerą komandą.
Dabar rinktinėje daug futbolininkų iš Vokietijos Bundeslygos. Manau, kad visai geri šansai žengti į kitą etapą, o toliau jau žiūrėti, kaip seksis.
– Regis, kiek anksčiau turėjote konktaktų su Lietuvos futbolo federacija – kaip viskas vyko?
– Pats nesu su kuo nors kalbėjęs, bet mano tėvas yra minėjęs man, kad jie kažkiek domisi.
Reikia žiūrėti, kas iš to išeis. Galvoju, kad jei gaučiau šansą žaisti už Lietuvą, man būtų labai įdomu. Aš tikrai galvočiau labai stipriai apie tai ir galbūt norėčiau, kad tai įvyktų.
Tačiau kol su manimi niekas nesikalbėjo, pernelyg daug apie galimybę žaisti už Lietuvą ir negalvojau.
– Dabar jūsų pasas yra Austrijos?
– Turiu tik Austrijos pilietybę. Galbūt ir dėl to manęs niekas nieko neklausė dėl žaidimo Lietuvos rinktinėje.
Tačiau futbole tai nėra didelė tragedija. Jei žaidėjai yra geri, tėvai yra atvykę iš vienos šalies, rinktinė domisi – nebūna problemų surasti kelią, kaip galima būtų žaisti už kitos šalies komandą.
Suprasti akimirksniu
- 15min konsultavęs „Primus“ teisininkų kontoros partneris Marius Devyžis mano, kad Luko Fridriko atveju, Lietuvos pilietybės jam veikiausiai tektų siekti išimties tvarka, tuo atevju, jei abu tėvai jam gimstant gyveno užsienyje ir jau buvo priėmę kitos šalies pilietybę.
- Tai kitoks, sudėtingesnis atvejis nei Kanados lietuvio krepšininko Igno Brazdeikio, kuris mažai kalba lietuviškai, bet yra gimęs ir trejus metus augęs Lietuvoje, o jam gimus abu tėvai dar gyveno Lietuvoje ir buvo mūsų šalies piliečiai.
- „Lietuvoje galioja kraujo teisės principas - nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte gimsta vaikas, bet jeigu bent vienas jo tėvų vaiko gimimo metu yra Lietuvos pilietis, vaikas įgyja Lietuvos pilietybę, - sakė M.Devyžis. - Tačiau, pavyzdžiui, jeigu vaikas su tėvais išvažiuoja iš Lietuvos ir tėvai priima kitos šalies pilietybę iki vaikui sukanka 18 m.) paprastai tokio vaiko pilietybė (pagal tos šalies įstatymus) taip pat pasikeičia.“
- Pagal naują įstatymo pataisą, dvigubą pilietybę gali turėti asmuo, kuris gimdamas įgijo LR pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 m., įgijo ne gimdamas. Nauja pataisa buvo palanki I.Brazdeikiui, bet L.Fridrikui veikiausiai dėl pilietybės veikiausiai reikėtų kreiptis išimties tvarka ir tikėtis šalies prezidento pritarimo.
– Ar pats domėjotės galimybe gauti Lietuvos pasą, jei būtų suteikta dviguba pilietybė?
– Kaip jau sakiau, man būtų labai įdomu, jei gaučiau šansą žaisti už Lietuvos rinktinę. Prieš tai reikėtų gauti Lietuvos pilietybę, tad būtų proga tuo pasidomėti labiau.
– Ar teko matyti Lietuvos futbolo rinktinę?
– Kartais pasižiūriu Lietuvos rinktinės rungtynes. Turiu galimybę pasižiūrėti daug futbolo mačų įrašų platformoje, kai tik turiu laiko, pasižiūriu.
– Koks įspūdis?
– Kol kas tai kiek prastesnė komanda nei Austrijos rinktinė. Bet aš matau, kad Lietuvos rinktinė pastaraisiais metais žaidžia geriau. Matosi, kad komanda gerai dirba ir žengia į gerąją pusę. Yra keli labai geri futbolininkai. Matau šios komandos potencialą.
– Trūksta puolėjo?
– Taip (juokiasi). Kaip sakiau, jei kažkas domėsis manimi, galėsime apie tai pasikalbėti.
Manyčiau, kad galėčiau rinktinei padėti. Jei sakote, kad trūksta puolėjų, galbūt būčiau naudingas? Nesu vidurio puolėjas, bet krašte galiu žaisti, galiu ir aikštės viduryje sužaisti.
Be to, aš dar galiu augti kaip žaidėjas. Tikiu, kad tapsiu dar geresnis ir galėčiau padėti.
