Marijampolėje S.Klevinskas rungtyniavo 2001–2009 metais. Tuo metu jam priklausė kapitono raištis, o su „Sūduva“ vartininkas 2007-aisiais tapo Lietuvos vicečempionu, 2006 ir 2009 metais triumfavo LFF taurės turnyre, o 2009-aisiais iškovojo ir Supertaurę.
Tuomet marijampolietis persikėlė į Jerevano „Mika“, 2010-2011 metais gynė Vilniaus „Žalgirio“ garbę, o 2011–2014 metais atstovavo Maskvos „Torpedo“. Būtent Rusijoje S.Klevinskas buvo išrinktas geriausiu antros pagal pajėgumą lygos vartininku.
2014-aisiais vartų sargas grįžo į Vilniaus „Žalgirį“, o 2017-ųjų sezoną baigė Vilniaus „Vytyje“ bei nusprendė grįžti ten, kur viskas prasidėjo – į Marijampolę.
Tačiau nė vienose šio sezono A lygos rungtynėse nesužaidęs vartininkas Marijampolės klubo spalvas gynė trumpai.
15min S.Klevinskas atskleidė, kad „Sūduvoje“ jau nebežaidžia, nes nusprendė pabaigti profesionalo karjerą.
„Vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi“, – 15min sakė S.Klevinskas.
Pasak jo, teko rinktis tarp verslo ir futbolo. Kadangi sportininko kelias jau ėjo į pabaigą, S.Klevinskas nutarė, jog geriausia bus kabinti pirštines ant vinies ir nerti į verslo vandenis.
Tiesa, marijampolietis tikina, kad stengsis nenutolti nuo futbolo. Vyro mintyse kirba įvairiausių idėjų, kaip pagelbėti Lietuvoje ne aukso amžių išgyvenančiai sporto šakai, tačiau konkretesnių planų S.Klevinskas nėra linkęs atskleisti.
– Kodėl jau nesate „Sūduvos“ žaidėjas? – 15min paklausė Sauliaus Klevinsko.
– Aš išvis nutraukiau futbolo karjerą. Nebespėju su darbais.
– Kuo dabar užsiimate?
– Turim su žmona bendrų įmonių ir nebespėjame. Reikia kažko atsisakyti.
– Prieš kiek laiko atsisveikinote su „Sūduva“?
– Net nežinau, kada jie nutraukė sutartį oficialiai. Šiaip tai jau seniai buvome sutarę, prieš geras tris savaites galbūt.
– Ar prie tokio sprendimo prisidėjo, kad buvote atsarginis vartininkas?
– Ne, tikrai neprisidėjo. Labai gaila buvo palikti „Sūduvą“. Teko rinktis: palieki verslą ir leidi jam tekėti savom vagom arba palieki futbolą, kur jau šiaip ar taip buvo mano paskutiniai metai. Pasitarėme su šeima, kad reikia palikti futbolą. Jau atžaidžiau savo, todėl galima kibti į kitus darbus. Tačiau kažkaip bandysim likti prie futbolo.
– Kaip manote, kiek toli „Sūduva“ gali šiemet eiti?
– Aš manau, kad, turint tokį trenerį, galima apginti čempionų titulą. Tikrai. Apie trenerį, kolektyvą ir administraciją – tik geriausi žodžiai. Labai viskas profesionaliai vyksta.
– O kokie marijampoliečių šansai Europoje?
– Aš tikiuosi, kad komanda praeis bent vieną Čempionų lygos etapą, kas leistų žaisti Europos lygoje. Aišku, norėtųsi, kad išsipildytų svajonė patekti į grupių turnyrą, bet sunkus kelias laukia. Turi gerai sukristi burtai, bet manau, kad tai – įmanoma, ypač „Sūduvai“.
– Kokia yra atmosfera klube?
– Labai gera. Aišku, kadangi vyrai daug dirba, tai ir pabumba, paburbuliuoja, bet čia normalu. Dėl to ir skina tokius vaisius, kaip pernai, kai tapo čempionais.
– Kas labiausiai įsiminė per visus karjeros metus?
– Visos pergalės yra įsimintinos. Sunku gal atsiminti vieną konkretų epizodą. Man įsimintiniausia buvo, kai tapau geriausiu Rusijos vartininku. Tačiau čia – asmeninis pasiekimas, o su komandomis kiekviena pergalė atneša džiaugsmą. Net ir pralaimėjimas atneša pamąstymų ir visokių idėjų.
