E.Jankauskas turėjo verstis be krašto gynėjo Vytauto Andriuškevičiaus, į kurio vietą stojo Vaidas Slavickas. Emilijų Zubą vartuose keitė Ernestas Šetkus, kuris sužaidė nuostabias rungtynes ekstremaliomis vartininkui sąlygomis.
Lietuvos rinktinės strategas pasirinko savo tradicinį 4-2-3-1. Traumuoto Luko Spalvio vietą puolimo smaigalyje užėmė Nerijus Valskis. Pastarasis, kaip ir Fiodoras Černychas yra universalūs žaidėjai ir abu gali žaisti toje pozicijoje. Galima diskutuoti, kad F.Černychas puolimo smaigalyje rungtyniauja net geriau atstovaudamas „Jagellonia“ klubui, o N.Valskis sužaidė produktyvias rungtynes su Latvija žaisdamas krašto saugo pozicijoje.
Tačiau E.Jankauskas nusprendė remtis greitais išėjimais į ataką per kraštus, N.Valskiui paliekant darbą antrame aukšte. Kiek neramino Arvydo Novikovo ir Vykinto Slivkos sportinė forma, nes abu kurį laiką vertėsi be žaidybinės praktikos, bet, kaip sako futbolininkai, „meistriškumo nepragersi“.
Slovėnija pasirinko labai įdomią ir nestandartinę formaciją, kuria šiais laikais remiasi reta komanda. Srečko Katanecas pasirinko 4-1-3-2 arba vadinamąjį deimantinį išsidėstymą Šio išsidėstymo pagrindinis tikslas yra kontroliuoti kamuolį paskutiniajame atakos trečdalyje.
Net 5 atakuojantys žaidėjai sukasi viduryje ir varžovai dažniausiai turi daug problemų aikštės viduryje kurdami savo žaidimą ar stabdydami priešininkus. Norint tinkamai išnaudoti šią taktiką, reikia turėti du gerai fiziškai pasiruošusius vidurio saugus, kurie galėtų žaisti plote nuo vienos baudos aikštelės iki kitos (box-to-box). Dviejų puolėjų (Romano Bezjako ir Roberto Beričo) užduotis buvo spausti Georgą Freidgeimą ir Edviną Girdvainį, taip neleidžiant Lietuvos rinktinei vystyti pozicinių atakų.
Kova patikėjo ir tribūnos, kuriose susirinkę žiūrovai sukūrė kibirkščiuojančią atmosferą. Ir pirmą kartą po ilgo laiko atrodė, jog Lietuvos futbolas yra gyvas.
Vienas pagrindinių šios strategijos minusų yra kraštai. Norint, jog ji sėkmingai veiktų, reikia turėti atletiškus krašto gynėjus, kurie dažnai turi migruoti per visą aikštę.
Kadangi visi vidurio saugai žaidžia labai siaurai, tai kraštiniai gynėjai privalo agresyviai žaisti ir jungtis į ataką norėdami išplėsti aikštę. Tai palieka pažeidžiamus gynybos kraštus, kuo lietuviai ir naudojosi visą vakarą.
Dirbtinė LFF stadiono veja per lietų tampa ypatingai greita, o tai tapo Lietuvos rinktinės rungtynių plano privalumu. Slovėnams prireikė laiko priprasti prie tokios dangos. Pirmajame kėlinyje dažnai galėjome matyti netikslius perdavimus, paslydimus ar tiesiog klaidas stabdant kamuolį. Negelbėjo slovėnų ir rungtynių teisėjas iš Portugalijos, kuris leido kietą kovą ir nešvilpė smulkių pražangų. Toks rungtynių scenarijus neabejotinai labiau tiko Lietuvos rinktinei.
Slovėnija pasirinko labai įdomią ir nestandartinę formaciją, kuria šiais laikais remiasi reta komanda.
E.Jankauskas neišsižadėjo spaudimo varžovų vidurio gynėjams. Tiesa, šį kartą jis buvo toks daugiau mažiau „pulsuojantis“: N.Valskis ir V.Slivka migravo tarp dviejų vidurio gynėjų ir atraminio saugo. Fiziškai gerai sudėtas Rene Krhinas turėjo ne tik griauti Lietuvos rinktinės atakas, judėti horizontaliai saugodamas Keviną Kamplą ir Bejaminą Verbičių, bet ir užsiimti kamuolio įžaidinėjimu. Pastarieji du slovėnai rungtyniavo kiek netradiciniame plote, tarp vidurio ir krašto saugo (half-space).
Mantas Kuklys ir Artūras Žulpa turėjo taktiškai sunkias rungtynes, nes jiems reikėjo tvarkytis ne tik su šiais žaidėjais, bet ir nepamiršti dešimtojo numerio pozicijoje žaidusio Valterio Birsos. O kaip jau minėjau, G.Freidgeimas bei E.Girdvainis patys buvo užsiėmę su dviem varžovų puolėjais. Tačiau gera komunikacija ir komandiniai ginamųjų apsikeitimai leido su šia problema tvarkytis.
Matyti, jog lietuviai padirbėjo ir prie standartinių situacijų. Kampinis, kaip ir anksčiau vadovaujant E.Jankauskui, buvo bandomas įžaisti. Futbole bet koks nestandartinis sprendimas verčia varžovus išeiti iš komforto zonos. Šiuo atveju netgi trumpas perdavimas prie kampinio gairelės leidžia rinktinei pakelti kamuolį nestandartine trajektorija. Dar įdomiau, jog Lietuvos rinktinė neapsiribojo vien šiuo aspektu. Pirmame kėlinyje matėme situaciją, kai E.Girdvainiui pastačius paprastą sienelę, iš už jos išbėgęs F.Černychas atsakė į pažeme siustą A.Novikovo perdavimą.
Ties maždaug 25 rungtynių minute slovėnai pradėjo valdyti pozicinį žaidimą ir sukūrė pavojingą progą, bet smūgį iš toli atrėmė E,Šetkus. Lietuvos rinktinė iškart po šio epizodo sukeitė kraštus, F.Černychas ėjo į kairę, o A.Novikovas į dešinę. Po kelių minučių buvo nuostabus Manto Kuklio perdavimas į laisvą plotą tarp Nejco Skubičiaus ir Miralo Samardžičiaus. Tuo metu N.Valskis, kirsdamas link pirmojo virpsto, paskui save priviliojo gynėją, taip atlaisvindamas F.Černychui plotą mestis į vidurį. Šis metėsi, nuostabus smūgis dešine koja ir 1:0.
Kraują pajutę lietuviai iškart puolė vėl spausti varžovų ir po dviejų minučių krito jau antrasis įvartis. Tai buvo tiesiog individualus V.Slivkos meistriškumas – išmaudytas gynėjas ir šaltakraujiškai silpnąja koja atliktas smūgis.
Buvo matyti, jog lietuviai padirbėjo ir prie standartinių situacijų.
Po pertraukos buvau įsitikinęs, jog Slovėnijos rinktinė atsisakys savo pirminio plano, išleis krašto žaidėją ir pakeis formaciją į 4-4-2. Tačiau treneris liko ištikimas savo planui A ir pakeitė tik žaidėją, bet ne taktiką. Pasodintas Robertas Beričius akivaizdžiai nebuvo pasiruošęs tokiai grubiai ir kietai gynybai, kurią leido teisėjas. Vietoj jo aikštėje pasirodė labiau techniškas Josipas Iličičius, kuris puikiai jaučiasi žaisdamas antru puolėju arba atakuojančiu vidurio saugu.
Pirmos 10-15 antro kėlinio minučių turėjo būti esminės. Pamatęs, jog V.Birsa ir J.Iličičius iš esmės užima tą pačią aikštės vietą ir vienas kitam trukdo, S.Katanecas jau 56 minutę atliko antrąjį keitimą. Buvo išimtas B.Verbičius ir į jo poziciją krašte perkeltas V.Birsa. Keista, jog Slovėnijos rinktinės strategas nepabandė į kraštą perkelti savo vieno techniškiausių ir individualiai stipriausių žaidėjo K.Kamplo. Treneriai dažnai naudoja tokį scenarijų, kai didžioji dalis atakuojančių žaidėjų susitelkia priešingame aikštės plote, o tada kamuolys greitai keičia kryptį ir taip sudaroma vadinamoji „izoliacija“. Jei K.Kamplas būtų paliktas krašte vienas prieš vieną žaisti prieš, tarkim, Vaidą Slavicką, vargu ar lietuviui būtų lengva.
Pirmas 15 minučių antrajame kėlinyje Lietuvos rinktinė atlaikė puikiai ir užtikrintai laikėsi savo žaidimo plano. 59-ąją min. M.Kuklys vėl ramiai sukontroliavo kamuolį aikštės viduryje ir perdavimu išsiuntė N.Valskį į priekį. Baudos aikštelėje užsikirtęs kamuolį jis sudelsė, bet kaip tik tinkamu metu surado F.Černychą. Gražiai sustabdęs kamuolį, pirmojo įvarčio autorius vos nepavertė rezultato į triuškinantį. Dar po minutės, vėl atsikirtus Slovėnijos rinktinės saugams, gerą progą turėjo jau N.Valskis, tačiau kampas tiksliam smūgiui buvo per aštrus.
68-ąją min. E.Jankauskas ir Rokas Garastas sinchroniškai signalizavo, jog V.Slivka turėtų atsitraukti. Rinktinė pradėjo rungtyniauti trimis vidurio saugais ir formacija pasikeitė į labiau gynybinę 4-5-1. Buvo nuspręsta saugoti rezultatą.
Tokių rungtynių praktikos stoka reiškė, jog lietuviams pradėjo akivaizdžiai stigti fizinių jėgų. Tai reiškė, jog tarpai tarp saugų ir gynėjų pradėjo didėti, žaidėjai pradėjo nebespėti paskui individualiai stipresnius varžovus. Po gražios sienelės ir kombinacijos Slovėnijos rinktinės puolėjas atsidūrė vienas prieš vieną su E.Šetkumi. Pastarasis dar kartą pademonstravo savo puikią formą ir kamuolį išmušė į kampinį. Bet lietuviai prarado koncentraciją ir neišsirinko net trijų link antro virpsto kertančių Slovėnijos rinktinės žaidėjų – 2:1.
Pamatęs vis didėjantį spaudimą, E.Jankauskas pakeitė V.Slivką ir į atraminio saugo poziciją išleido Karolį Chveduką. Komanda tapo dar labiau gynybinė ir išsidėstymas virto į 4-1-4-1. Vietoj N.Valskio aikštėje su užduotimi užsikabinti ir palaikyti kamuolį pasirodė Deivydas Matulevičius. Keitimo reikėjo ir A.Novikovui, tačiau jo nebuvo.
Tokių rungtynių praktikos stoka reiškė, jog lietuviams pradėjo akivaizdžiai stigti fizinių jėgų.
Po epizodo, kai pastarasis nespėjo grįžti į gynybą, iš jo krašto buvo paduotas labai pavojingas perdavimas, ir tik E.Šetkaus meistriškumas išgelbėjo nuo Milivoje Novakovičiaus įvarčio. Rungtynių laikui tiksint visiškai prie pabaigos, E.Jankauskas permetė anksčiau išleistą ir šviežesnį Mindaugą Grigaravičių gintis į dešinį kraštą, kuriame ir kilo daugiausiai sunkumų.
Trečią pridėto laiko minutę Slovėnijos rinktinė sužaidė kombinacinę persvarą krašte. J.Iličičius atliko perdavimą link tolimojo virpsto ir vidurio gynėjas Boštjanas Cesaras, atsidūręs prieš gerokai žemesnį ir antrame aukšte silpnesnį V.Slavicką, dvikovą laimėjo. Link priešingo virpsto pasiųstas kamuolys aukšta trajektorija įkrito į vartų tinklą. Tikriausiai tik pats B.Cesaras žino – ten buvo smūgis ar perdavimas.
Drįstu manyti, jog vykdami į Vilnių slovėnai nesitikėjo tokio pasipriešinimo ir turėtų būti labai laimingi tuo iškovotu tašku. Lietuvos rinktinė pademonstravo puikų taktinį pasiruošimą, buvo matyti treniruotėse nušlifuotos gražios kombinacijos kraštuose.
Kontratakose visi žinojo, kur turi bėgti, kokį vaidmenį vaidina. Dėl ekipos emocinės būsenos taip pat negali būti jokių priekaištų – žaidėjų akys tiesiog degė noru ir kova. Ta kova patikėjo ir tribūnos, kuriose susirinkę žiūrovai sukūrė kibirkščiuojančią atmosferą. Ir pirmą kartą po ilgo laiko atrodė, jog Lietuvos futbolas yra gyvas.
